LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Po ilgamečių karštų ginčų Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) nukirto Gordijaus mazgą – draus mulčiuoti žolę pievose ir ganyklose. Taip norima sudrausminti vadinamuosius sofos ūkininkus, kurie už tai gaudavo išmokas, taip pat motyvuojama, kad toks pievų tvarkymas netinkamas aplinkosauginiu požiūriu, nors iki šiol jis laikytas gera praktika. Dalis ūkininkų ir specialistų tvirtina kitaip – tai prieštarauja Žaliojo kurso tikslams, kurie dabar keliami aukščiau visko.
Nebus išmokų už mulčiavimą
Žemdirbių bendruomenėje daug iečių sulaužyta diskutuojant, leisti ar drausti mulčiuoti pievas ir ganyklas. Iki šiol tai atitiko geros agrarinės pievų ir ganyklų būklės palaikymą ir už tai buvo skiriamos išmokos. ES skatino tokią tvarką. Tačiau Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojai dažniausiai smerkė tokios pievų priežiūros rėmimą ir nuolat baksnojo ŽŪM, kad esą taip švaistoma parama veltėdžiams, kurie nieko negamina, tik lengvai pasiima išmokas už mulčiavimą.
Šiemet ŽŪM nusprendė patikslinti pievų priežiūros tvarką ir tiems, kurie norės gauti tiesiogines išmokas, nuo 2021 metų neleisti smulkinti žolės ir jos tolygiai paskleisti lauke. Nupjauta žolė (šienas, žalioji masė ar kt.) pievose turės būti sutvarkyta (išvežta iš lauko arba supresuota, arba šienas sudėtas į kūgius). Nesilaikantiems šio reikalavimo pareiškėjams, deklaravusiems tik pievas ir nelaikantiems atitinkamo skaičiaus gyvulių, tiesioginės išmokos nebus mokamos.
„Toks sprendimas priimtas įvertinus aplinkosaugos ir žemės ūkio srities mokslininkų bei ekspertų poziciją dėl nušienautos biomasės palikimo laukuose (mulčiavimo) įtakos aplinkosauginiams žemės ūkio procesams. Taip pat atsižvelgta į tai, kad toks pievų priežiūros būdas nėra tvarus aplinkosauginiu požiūriu ir sukuria prielaidas gauti finansinę paramą tiems, kurie neprisideda prie žemės ūkio sektoriuje kuriamos pridėtinės vertės“, – aiškino ŽŪM 1-ojo Europos Sąjungos paramos skyriaus patarėja Jolanta Ašmonienė.
ŽŪM duomenimis, deklaruojama yra maždaug 800 tūkst. ha pievų ir ganyklų, iš jų gyvuliai nėra laikomi gana nedidelėje dalyje – apie 70 tūkst. ha.
Neatitinka Žaliojo kurso
Pievų mulčiavimo priešininkai trina rankas, kad pagaliau įvesta tvarka, o šalininkai dėsto motyvus, kad toks sprendimas neatitinka Žaliojo kurso politikos. Ūkininko, žemės ūkio mokslų doktoranto Pauliaus Astrausko manymu, pievų mulčiavimas ir tolygus žolės paskleidimas laukuose – gera aplinkosauginė priemonė, nes ji skatina biologinės įvairovės išsaugojimą ir užtikrina Žaliojo kurso siekius mažinti CO2 apykaitą atmosferoje. Juk būtent tokia filosofija dabar aukščiau visko.
„Jeigu žiūrėtume iš agronominės pusės, augalai daugiausia CO2 sunaudoja, kai intensyviai auga – nuo pavasario iki birželio. Tada užauginama didžioji biomasės dalis, vėliau augalai pradeda senti, medėti. Numulčiavus senus augalus, jie vėl atželia. Kuo dažniau per sezoną pjausime žolynus, tuo didesnį kiekį CO2 užrakinsime augaluose. Tokiu būdu prisidėsime prie Žaliojo kurso tikslų, be to, turėsime klestinčią biologinę įvairovę ir sutvarkytą aplinką. Jeigu neskatiname pievų, šlapynių, užpelkėjusių vietų tvarkymo, daugėja apleistų plotų, kur kyla gaisrai ir iš to sekančios pasekmės“, – aiškino specialistas.
P.Astrauskas taip pat pabrėžė, kad mulčiavimas yra palankesnis už šienavimą, nes tokio pievų tvarkymo būdo CO2 pėdsakas yra mažesnis. „Šienaujant CO2 pėdsakas yra kur kas didesnis, nes žolę reikia sugrėbti, supresuoti, ritinius išvežti iš lauko. Jeigu nėra galvijų ir nereikia pašaro, tai tas šienas pus ir kenks aplinkai“, – dėstė žemės ūkio mokslų doktorantas.
Ribojimų įkaitai
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) pirmininkas Vytautas Buivydas sakė, kad jo vadovaujamos organizacijos nariai nepritaria tam, kad būtų atsisakyta žolės mulčiavimo. Jaunųjų ūkininkų organizacijos vadovas tvirtino, kad Europos Komisija yra išaiškinusi, jog pievų mulčiavimas užtikrina gerą agrarinę būklę ir už tai turi būti mokamos tiesioginės išmokos.
„Dėl mulčiavimo nuolat ginčijamasi, diskutavome ir mes, vieni buvo už, kiti – prieš, bet sutarėme kreiptis į ministeriją, kad būtų palikta iki šiol buvusi pievų priežiūros tvarka. Argumentuojama, kad mulčiavimo reikia atsisakyti norint drausminti vadinamuosius sofos ūkininkus, kurie esą tuo piktnaudžiauja. Tačiau, manome, kad tai daugiau mitas, kuris galbūt buvo aktualus prieš 10 metų, kai tiesioginės išmokos buvo didesnės už žemės nuomą. Dabar, kai hektaro nuoma siekia 150–200 eurų, kainuoja žolės smulkinimas, tai ekonomiškai nėra naudinga“, – aiškino V.Buivydas.
Jis tvirtino, kad draudžiant mulčiuoti pievas bei ganyklas ir taip kovojant su „sofos“ ūkininkais bus apsunkinta veikla aktyviems ūkininkams, kurie gamina žemės ūkio produkciją. „Esame įsipareigoję ES išlaikyti 5 proc. pievų, tai yra aplinkosauginė priemonė, kurią pažeidus laukia sankcijos. Kai kurie jaunieji ūkininkai yra pakliuvę į tokią situaciją, kai turi išsinuomoję žemės, kur plyti daugiametės pievos, kurių negalima arti. Jie norėtų intensyviai ūkininkauti, suarti ir auginti javus, bet to negali daryti dėl apribojimų. Ūkininkai tampa ribojimų įkaitais ir nežino, ką daryti“, – jaunųjų ūkininkų problemas dėstė V.Buivydas.
Be to, pasak jo, mulčiuoti pievas kartais tenka, kai yra perteklinės žolės. Taip paranku prižiūrėti ir menkavertes pievas. „Jeigu versime ūkininkus šienauti, vartyti, grėbti, presuoti tokią žolę ir gaminti menkavertį pašarą, tik prisidėsime prie papildomų CO2 išmetimų, nes atliksime daugiau mechanizuotų procesų, deginsime daugiau degalų ir pan. Tai prieštarauja „žaliajai“ politikai, kurios visi turėsime laikytis“, – prieštaravimą įžvelgė jaunųjų ūkininkų organizacijos vadovas.
Jis siūlė nepamiršti ir apleistų bei neprižiūrimų žemių (skaičiuojama, kad vien tokių valstybinės žemės plotų yra apie 150 tūkst. ha) problemos. Anot V.Buivydo, jeigu bus pablogintos pievų priežiūros sąlygas, apleistų plotų atsiras dar daugiau.
Ir už, ir prieš
Raseinių rajono ūkininkas Alfredas Bardauskas tvirtino dėl pievų mulčiavimo neturintis kategoriškos nuomonės, nes gali pateikti argumentų ir už, ir prieš.
„Nemėgstu „sofos“ ūkininkų, nes jie naudojasi bendruoju gėriu, nors neprisideda jį kuriant. Tačiau ir aktyvūs ūkininkai turi tokių plotelių, kuriuos reikia mulčiuoti. Štai mes įsigijome žemių šalia gražios Šešuvio upės, kurios slėniai – kaip apdainuotos Dubysos. Sutvarkėme šabakštynus ir krūmynus. Man tų pievų nereikia, bet javų ten auginti negaliu. Tada susmulkinu žolę, kad būtų tvarkinga: ir žmonėms nuo kalnelio gražu pasižiūrėti, ir žvejams patogu prieiti. Manau, kad tam ir skirta tokia aplinkosauginė priemonė“, – aiškino ūkininkas.
Tačiau jis pastebėjo, kad yra ir nemažai piktnaudžiautojų, kuriems pievų mulčiavimas tapo pasipinigavimu. „Jie mulčiuoja ir gerus laukus, negamina produkcijos, nori tik gauti išmokas. Man negaila tos paramos, niekam jos nepavydžiu, bet jeigu norime kurti viešąjį gėrį, turime prie to prisidėti ir gaminti produktus“, – samprotavo A.Bardauskas.
Jis sakė per daug nepyksiąs ir labai nenukentėsiąs, jeigu ŽŪM neleis mulčiuoti. Tačiau mano, kad reikėtų atskirti, kada mulčiavimu piktnaudžiaujama ir kada jis reikalingas. „Esu sumanęs tas pievas prie upės šienauti ir gaminti šieno granules. Tačiau ir tokiu atveju neišvengčiau mulčiavimo, nes vėliau jau tektų kartą ar du žolę susmulkinti, nes tokia žolė šieno granulėms gaminti nebetinka. Bijau, kad jeigu ŽŪM priims kokį sprendimą dėl mulčiavimo, tokių atvejų gali neįvertinti, ir ūkininkai liks kalti“, – kalbėjo augalininkystės ūkio savininkas.
Kenkia įvaizdžiui
Kalbėdamas apie „sofos“ ūkininkus A.Bardauskas teigė nemanantis, kad jų sumažėjo. Jis tokį apibūdinimą taiko ne tik ūkininkams, mulčiuojantiems pievas ir gaunantiems išmokas, bet ir žemių savininkams, kurie savo žemių nedirba, bet deklaruoja ūkininkų auginamus pasėlius ir kt.
„Apie šiuos „sofos“ ūkininkus nelabai norima kalbėti, tačiau jų yra. Kai kurie savininkai, sakyčiau, terorizuoja ūkininkus: leidžia dirbti žemę, bet patys deklaruoja pasėlius, gauna išmokas ir lengvatinio, žemdirbiams skirto dyzelino, nors patys savo žemėje nė piršto nepajudina. Juk išmokos skiriamos tiems, kurie dirba žemę ir gaminą produkciją. Mes griežtai atsisakome dirbti tokiomis sąlygomis, tačiau yra ūkininkų, kurie sutinka. Kiek žinau, tokia praktika egzistuoja Žemaitijoje, kur yra daugiau pievų. Jų savininkai jaučiasi gerai, sako, jeigu tokiomis sąlygomis nedirbs vienas ūkininkas, atsiras kitas“, – seną problemą priminė Raseinių rajono ūkininkas.
Blogiausia tai, pasak A.Bardausko, kad „sofos“ ūkininkai iškreipia konkurencines sąlygas ir kenkia tikrų ūkininkų įvaizdžiui visuomenės akyse. „Gali būti, kad už hektarą jie gauna kur kas daugiau išmokų nei tie, kurie gamina prekinę produkciją. Turbūt susirenka 170 eurų ir daugiau, nes papildomai gauna už pirmuosius 30 ha, o jeigu yra jaunieji ūkininkai ar dirba nenašiose žemėse, išmokos dar didesnės. O tie, kurie pažangiai ūkininkauja didesniame plote, taiko sudėtingas tiksliąsias technologijas, sėjomainoje naudoja net 5–7 kultūras, gauna po 120–125 eurus. O viešai eskaluojama, kad ūkininkų išmokos siekia 170 eurų. Apgaudinėjame vieni kitus, kad labai „žalinamės“. Nesusitvarkome elementarių dalykų, bet siekiame kosminių tikslų“, – atvirai apie žemės ūkio politikos paradoksus kalbėjo ūkininkas.
