Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.

Širvintų rajono vakaruose glaudžiasi pušynų apsuptas Čiobiškio miestelis, juosiamas Neries. Pastaraisiais metais čia vis dažniau užsuka keliautojų, norinčių susipažinti su Čiobiškio istorija ir pailsėti.

Senovės gyvenvietė

Čiobiškio vietovės pavadinimo kilmė mokslinio paaiškinimo neturi. Iki šiol sklando padavimas apie Čiobiškyje buvusią smuklę, į kurią užsukdavo pavargę keliauninkai. Jie sakydavo: „Čia biškį nugersime, kol arkliai pailsės, ir važiuosime tolyn.“ Manoma, kad iš šio posakio yra kilęs Čiobiškio vardas.

Ar tai tikra istorija, ar tik padavimas – nėra aišku. Tačiau yra žinoma, kad XVI a. Čiobiškis buvo prekybinis miestelis, kuriam buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Pro jį driekėsi ne tik sausumos, bet ir vandens keliai, jungiantys Kernavę, Vilnių, Jonavą bei Kauną. Apie tai, kad šioje vietovėje žmonės gyveno nuo seno, byloja pilkapynas, esantis prie Čiobiškio, pušyne, ties Musės ir Neries santaka. Lietuvos istorijos institutas, senovės gyvenvietėje ištyręs penkis pilkapius, moterų kapuose rado verpstukų, žalvarinių įvijinių karolių, apyrankių fragmentų, geležinių peiliukų, vyrų – geležinių ietigalių, siauraašmenį pentinį kirvį, peiliukų, diržų sagčių. Kapuose buvo rasta prastos molio masės apysveikių puodų. Čiobiškio pilkapynas datuojamas X–XI a. pradžia. Visi šie radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Tarpukariu dvare buvo įsteigta vaikų prieglauda, vėliau mokykla-internatas, specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai. Šiandien dvaras turi naujus šeimininkus, kurie kelia jį naujam gyvenimui.

Tarpukariu dvare buvo įsteigta vaikų prieglauda, vėliau mokykla-internatas, specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai. Šiandien dvaras turi naujus šeimininkus, kurie kelia jį naujam gyvenimui.

Radvilų giminės valda

Čiobiškio vardas pirmą kartą paminėtas 1529 m. kaip didikų Radvilų giminės valda. Iki šių dienų Čiobiškyje yra išlikęs klasicizmo stiliaus dvaras ir jo sodyba, susiformavusi XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. XVIII a. dvarą valdė Švikovskiai, o vėliau, iki pat XX a. pradžios – Pilsudskiai. Jiems valdant, XIX a. pradžioje buvo pradėti statyti mūriniai dvaro sodybos pastatai.

Konstantinas Tiškevičius, 1857 m. atlikęs žymiąją ekspediciją nuo Neries ištakų iki žiočių, savo knygoje „Neris ir jos krantai“ rašė: „Čiobiškis yra žemvaldžio Pilsudskio dvarelis. Neries krante senų medžių ir sodų žalumoje baltavo jo mūro rūmai, švytėjo ilgais šiltnamiais palei Neries krantą. Prie rūmų bolavo ir grakšti bažnytėlė, nors nedidelė, ką tik baigta statyti. Gyvenamieji rūmai yra vieni iš tų retų ir puikių trobesių, kurių taip maža beaptinkame mūsų šalyje. Nė neklausk, pagal kieno planą jie statyti. Drąsios jų proporcijos ir dailūs kontūrai rodo Gucevičiaus architektūros meną.“

Tarpukariu dvare buvo įsteigta vaikų prieglauda, o po Antrojo pasaulinio karo – mokykla-internatas. 1965–2011 m. Čiobiškio dvare veikė specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai.

Dvaras atviras poilsiautojams ir svečiams, norintiems paminėti neužmirštamas progas.

Dvaras atviras poilsiautojams ir svečiams, norintiems paminėti neužmirštamas progas.

Darbas darbą veja

Dabar dvaras turi naujuosius šeimininkus. Jo simbolis irisas (liet. vilkdalgis) – Čiobiškio dvaro savininkės Eugenijos Vagnerienės mylimiausia gėlė, kuriomis papuoštas ir senųjų dvaro rūmų balkonas. Šios gėlės dvare turės savo kolekciją.

Nuo pat pirmų dienų dvaro duris miestelio bendruomenei ir visuomenei atvėrusi Eugenija vis sukasi įvairių sumanymų ir projektų bei rekonstrukcijų vykdymo rate. Pagrindiniai prioritetai skiriami edukacijai, kultūrai ir rekreacijai. Čia kasdien darbas darbą veja. Šiuo metu senoji mokykla reorganizuojama į turizmo ir aktyvaus poilsio centrą, vyksta paruošiamieji SPA centro ir lauko baseino darbai, atkuriamas 5 ha parkas. Buvusios arklidės savo funkcijų nebeatlieka, todėl buvo pertvarkytos į restoraną.

Dvaras atviras svečiams, norintiems paminėti neužmirštamas progas, ir poilsiautojams, norintiems nuo pečių nusimesti kasdienius rūpesčius, įtampą, nuovargį bei atsigauti dvasiškai.

Čiobiškio dvaras yra tapęs antraisiais kūrybiniais namais dalininkams, susirenkantiems į tapybos plenerus.

„Čia savo pėdsaką įspaudė Radvilos, Vilniaus arkivyskupas Ignotas Masalskis, lietuvių klasicizmo pradininkas Laurynas Stuoka-Gucevičius, Pilsudskių šeima. Esame pridavę projektą ir ketiname šią istoriją išsaugoti atkuriamosios dokumentikos kino juostoje“, – sumanymą įvardijo dvaro savininkė.

Pleneras

Istorijos saitai

2020-ieji yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Pasak E.Vagnerienės, jie bus paminėti ir Čiobiškyje, nes Čiobiškio vaikų namai yra glaudžiai susiję su žydų istorija.

Knygoje apie arkivyskupą Teofilių Matulionį rašoma, kad jis, kaip ir daugelis Lietuvos vyskupų, teikė pagalbą slapstant iš getų pabėgusius žydus. Jam tarpininkaujant, Kauno benediktinės apsiėmė globoti iš geto ištrūkusią vos trejų metukų būsimą pasaulinio garso pianistę Esterą Elinaitę. Iš pradžių ją prižiūrėjo ilgametė vyskupo Matulionio talkininkė sesuo Agota Misiūnaitė, vėliau Estera, kaip ir daugelis kitų žydų vaikų, susukti į kailinius, buvo nugabenta į benediktinių administruojamus Čiobiškio vaikų namus.

E.Vagnerienė teigė, jog 9 statinių Čiobiškio dvare atgulė neišsenkami ir nuolat atgaivinami istorijos klodai. Beje, baigiantis vasarai Čiobiškio neaplenks ralio dalyviai. Jie taip pat turės progą susipažinti su dvaro istorija.

Dvaro šeimininkė rengia ir dar kelis naujus projektus. Vienas jų yra susijęs su profesionaliais muzikos atlikėjais, kitas – su bendruomenės nariais, skatina smulkaus verslo plėtrą.

Ypatinga bažnyčia

Iš dvaro sodybos teritorijos matosi 1810–1816 m. pastatyta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Jos fundatoriai Pilsudskiai norėjo pastatyti mūrinę bažnyčią, panašią į Vilniaus katedrą, todėl užsakė klasicistinę, bebokštę bažnyčią ir rūmus architektui L.Stuokai-Gucevičiui. Nors architekto autorystė dokumentiškai nepatvirtinta, manoma, kad ją, kaip ir dvarą, projektavo L.Stuoka-Gucevičius.

1907 m. bažnyčią konsekravo Vilniaus vyskupas Eduardas Ropas. Tais pačiais metais kunigas Stanislovas Šlamas joje pradėjo laikyti lietuviškas pamaldas. Per knygnešius jis aprūpindavo tikinčiuosius lietuviškomis maldaknygėmis.

Čiobiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ypatinga, nes turi dvi vienodas varpines. Vienoje jų – trys gražiai skambantys varpai, nulieti belgų meistro, o kitoje – laikrodis. Bažnyčioje yra fundatoriaus Jono Krizostomo Pilsudskio portretas. Prieš beveik tris dešimtmečius Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia buvo įrašyta į Kultūros paveldo registrą. Kada Čiobiškyje buvo pastatyta pirmoji Romos katalikų bažnyčia, žinių nėra. Dabartinė bažnyčia – ketvirtoji.

Siekdami įamžinti istorinę atmintį, Čiobiškio, Lapelių ir Musninkų bendruomenės nariai nusprendė pastatyti monumentą „Čiobiškio ąžuolas“, skirtą rezistencinėms kovoms atminti.

Siekdami įamžinti istorinę atmintį, Čiobiškio, Lapelių ir Musninkų bendruomenės nariai nusprendė pastatyti monumentą „Čiobiškio ąžuolas“, skirtą rezistencinėms kovoms atminti.

Gamtos stebuklas

Vaikštant po Čiobiškio apylinkes galima rasti gamtos stebuklą – urvą, besislepiantį miško tankmėje. Geologai teigia, kad šis urvas unikalus tuo, kad vienintelis Lietuvoje susidarė iš smiltainio klodų. Nors jo kilmė nėra tiksliai nustatyta, manoma, kad urvas susidarė dėka upės, atsivėrus po žeme užsilikusiems ledo sluoksniams. Urvo gylis siekia apie 10 metrų, o jo viduje – dvi tarpusavyje susiekiančios landos. Urvo aukštis prie įėjimo siekia 1,5 metro ir tolydžio žemėja. Tačiau vaikščioti čia nevertėtų – mokslininkai įspėja, kad urvas nėra stabilus ir gali bet kada užgriūti. Įdomiausia tai, kad dabar požeminio vandens srautai yra pakitę, o urvas – sausas. Tuo tarpu visai netoli olos matyti šaltinis, formuojantis naują sufozinį cirką ir griovos atšaką. Gali būti, kad požemyje formuojasi naujos tuštumos, jei iškrovos vietoje slūgso smiltainiai.

Vietos gyventojai šį urvą vadina Rynos urvu pagal čia tekančio upelio vardą. Pasakojama, kad vietiniai jaunuoliai urve slėpdavosi nuo karo prievolės arba drąsioms merginoms skirdavo pasimatymus. Nuo 2010 m. šis urvas – Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas.

Čiobiškio apylinkėse rastas gamtos stebuklas – vienintelis Lietuvoje iš smiltainio klodų susidaręs urvas, besislepiantis miško tankmėje.

Čiobiškio apylinkėse rastas gamtos stebuklas – vienintelis Lietuvoje iš smiltainio klodų susidaręs urvas, besislepiantis miško tankmėje.

Keltas per Nerį

Didžiausias Čiobiškio traukos objektas – 1935 m. pastatytas lininis keltas per Nerį, vienintelis visoje Lietuvoje technikos paminklas, kuriuo keliautojai ir turistai vyksta iš Čiobiškio į Kaišiadoris. Jis yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Šis keltas unikalus, nes nenaudoja degalų ir elektros energijos – jį prilaiko tvirtas plieninis lynas, neša Neries upės srovė. Pasak giminės tradicijas tęsiančio Gedimino Dzeventausko, keltas vienu metu perkelia du lengvuosius automobilius, kurių bendras svoris – ne daugiau kaip 5 tonos. Sunkesniems kroviniams ar mašinoms nuo Čiobiškio iki Kaišiadorių tenka padaryti 60 km lanką. „Šiais metais keltas mini 85-ąjį jubiliejų. Planuotai šventei karantinas pakišo koją, tačiau turime džiugią naujieną – po penkerių metų ir vėl bus jubiliejus“, – šypsodamasis pasakojo keltininkas. G.Dzeventauskas priminė, kad keltas dirba ne visą sezoną: nuo pavasario iki Vėlinių, be poilsio dienų. Daugiausia norinčių persikelti būna poilsio dienomis. Šalia kelto yra įrengta Dzeventauskų sodyba, kurioje galima atsipūsti, pasilepinti kubilo malonumais, vandens ir kitomis pramogomis.

SAMSUNG CAMERA PICTURES

Lankytini objektai:

1933 m. pastatytas arkinis gelžbetoninis tiltas per Musę, pavadintas transatlantinių lakūnų Dariaus ir Girėno garbei.

Pikuolio kalnas (Janionių piliakalnis).

Išlikę projektuoti L.Stuokos-Gucevičiaus dvaro rūmai.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.

Ledynmečio suformuotos olos šalia Rynos upelio Rusių Rago kaime.

1900 m. pastatytas vandens malūnas Čiobiškyje.

Kryžius ištremtiems ir sovietiniuose lageriuose įkalintiems asmenims atminti.

Tautodailininko P.Malinausko skulptūrų parkas.

Lininis keltas per Nerį.