Vienu metu Skapiškis turėjo dvi bažnyčias. Antroji yra išlikusi iki šių dienų – Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia.

Skapiškio miestelis (Kupiškio r.) unikalus tuo, kad iki Pirmojo pasaulinio karo turėjo dvi bažnyčias. Tačiau miestelį garsina ne tik jos, bet ir vienas įspūdingiausių Lietuvoje Blaivybės paminklas bei Skapiškio mėgėjų teatras.

Pirmoji bažnyčia

Skapiškio Šv. Lauryno kankinio bažnyčia istoriniuose šaltiniuose paminėta 1519 m. Pagal to laiko žinias, ji buvo privačios fundacijos bažnyčia. XVI a. viduryje Skapiškio parapija minima kaip viena iš skurdžiausių, nes turėjo vos porą valstiečių kiemų. 1684 m. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Tribunolo knygų testamente rašoma, kad testatorius, Ukmergės pilies raštininkas Felicijanas Stanislavas Skapas Ožakas savo pirmtakų statytą bažnyčią radęs labai apleistą – ji buvo be stogo ir lubų. Kadangi bažnyčios rūsiuose buvo palaidoti Skapo seneliai, jis ėmėsi iniciatyvos atnaujinti bažnyčią ir tokiu būdu įskiepyti tikėjimą čia gyvenusiems žmonėms.

Šv. Lauryno kankinio vardu pavadinta bažnyčia buvo unikali, mūrinė, stovėjo ant kalnelio viduryje miestelio. Mūro statinio maldos namai byloja apie Skapų giminės ekonominę galią.
Archyviniuose dokumentuose rašoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1492–1506 m. leido Skapams rengti turgus ir kurti miestelį, kuris tarmiškai pradėtas vadinti Skapo vardu.
Metams bėgant, miestelio maldos namai nyko. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai nugriovė daug remonto reikalavusią bažnyčią, o jos plytomis ir akmenimis išgrindė miestelio gatves. Bažnyčią nuotraukose įamžino Juozapas Žiogas.

Skapiškio bendruomenė atgaivino prieškariu ir pokariu gyvavusią Šv. Lauryno atlaidų šventę.

Skapiškio bendruomenė atgaivino prieškariu ir pokariu gyvavusią Šv. Lauryno atlaidų šventę.

Nauji maldos namai

1720–1740 m. Skapiškyje klebonavo ir lietuviškai pamokslus sakė Vilniaus kanauninkas Juozapas Dominykas Puzinas. Jam tapus Livonijos vyskupu, miestelyje buvo įkurdinti dominikonai. 1752 m. buvo pastatytas vienuolynas, o šiek tiek vėliau – nauji mediniai maldos namai. 1806 m. medinė bažnyčia sudegė, todėl 1819 m. vienuoliai pasistatė dabartinę, mūrinę. Visas inventorius, regalijos, šventi paveikslai buvo pernešti tik 1858 m., carinei Rusijai grąžinus vienuolyno bažnyčią tikintiesiems. Prieš tai parapinė bažnyčia priklausė krikščionių kankiniui – Šv. Laurynui.
Vienuolynas turėjo net du Švč. Mergelės Marijos paveikslus, garsėjančius malonėmis (uždarius vienuolyną vienas iš jų buvo išvežtas ir šiuo metu yra Molėtų Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje). Per Antrąjį pasaulinį karą į bažnyčią įkrito bomba, kuri pramušė pastato stogą ir lubas, tačiau nesprogo. Šis įvykis miestelėnams – stebuklas, nes Švč. Mergelės Marijos paveikslas išliko sveikas.

Lurdas bažnyčios šventoriuje.

Lurdas bažnyčios šventoriuje.

Padavimai apie varpus

Prie Šv. Lauryno kankinio bažnyčios 1841 m. buvo sumūryta dviejų aukštų varpinė, kurioje – penki varpai. Sklando padavimas, jog buvo nulietas ir šeštasis, pats didžiausias, varpas. Tačiau žiemą vežant per ežerą ledas įlūžo ir varpas su visomis rogėmis nugarmėjo į dugną. Pasakojama, kad skambinant likusiais varpinės varpais, skenduolis kurį laiką atsiliepdavęs iš ežero. Tačiau per ilgus dešimtmečius pamažu ėmęs tilti, kol visai nutilo. Pasak padavimo, paskendusį varpą bandyta ištraukti, bet šis buvo užkeiktas pinigų už varpą negavusio meistro, todėl iki šiolei guli ežero dugne.
Kitame padavime pasakojama, kad vežant varpus per ežerą, vienas jų gyrėsi taip skambėsiąs, jog iki Biržų bus girdėti ir visi bambizai pavydėsią. Todėl Dievas pagyrūną nugramzdino į ežero gelmes, esą, bausmei pasibaigus, varpas iškils į paviršių. Tai nutiks Šv. Lauryno dieną.

Skapiškio varpai buvo praminti šventųjų vardais. Jie skambėdavo skirtingais balsais. 1951 m. rusai varpus nukabino ir vežė į Rusiją. Vieną dabartinį Skapiškio bažnyčios varpą, trečią pagal dydį, miesteliui grąžino šio krašto šviesuolis Lionginas Indreika.

Šv. Lauryno kankinio bažnyčios varpinėje kadaise skambėjo penki šventųjų vardais praminti varpai.

Šv. Lauryno kankinio bažnyčios varpinėje kadaise skambėjo penki šventųjų vardais praminti varpai.

Blaivybės paminklas

XIX a. Skapiškio parapija priklausė Žemaičių vyskupijai. Čia 1850 m. pirmą kartą lankėsi ir pats vyskupas Motiejus Valančius. Jis rašė: „Liaudis mane pasitiko už poros varstų nuo miestelio. Triumfo vartai, vėliavos plevėsavo pakeliui.“
Tą džiaugsmingą susitikimo valandą M.Valančius paragino žmones užsirašyti į blaivybės broliją. Skapiškėnai noriai davė blaivybės įžadus, todėl pasižadėjusiųjų negerti gretas papildė daugiau nei šimtas žmonių.

1862 m. miestelyje, Kupiškio ir Salų kelių sankryžoje, buvo pastatytas vienas įspūdingiausių Blaivybės paminklų Lietuvoje – aukšta tribriaunė koplyčia, sumūryta iš tašytų akmenų ir plytų, su barokinės formos stogu bei kryžiumi. Po jo karnizu iš kiekvienos pusės buvo įmūryti 7 degtinės buteliai, simbolizuojantys savaites dienas, kuriomis reikėjo laikytis blaivybės priesaikos. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai bandė tuos butelius išimti, norėdami paragauti degtinės, tačiau nedrįso gadinti paminklo. 1944 m. vasaros mūšių metu paminklą apdaužė artilerija. Blaivybės paminklas 1990 m. buvo atstatytas pagal architekto Rimo Valecko projektą.

Skapiškio Blaivybės paminklas – vienas įspūdingiausių Lietuvoje.

Skapiškio Blaivybės paminklas – vienas įspūdingiausių Lietuvoje.

Atgijo atlaidų šventė

Skapiškio bendruomenė – stipri, kartu dirba ir įgyvendina daug sumanymų. Prieš daugiau nei dešimtmetį, kai Skapiškio bendruomenės pirmininke tapo Kupiškio viešosios bibliotekos Skapiškio padalinio vyresnioji bibliotekininkė Roma Bugailiškienė, pirmąsyk prie senosios varpinės, esančios miesto centre, buvo suorganizuotas Tautinės giesmės giedojimas. Tuomet skapiškėnai ir svečiai nusprendė atgaivinti prieškariu ir pokariu Skapiškyje gyvavusią Šv. Lauryno atlaidų šventę, kuri minima rugpjūčio mėnesį Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijoje.

Praėjusiais metais Šv. Lauryno atlaidai buvo neįprasti. Skapiškėnai minėjo solidų dvigubą bažnyčių jubiliejų. Sukako 500 metų nuo pirmojo Skapiškio (Mituvos) bažnyčios paminėjimo istoriniuose šaltiniuose ir 200 metų, kuomet iškilo dabartinė, iš pradžių dominikonų vienuolyno, bažnyčia. Pirmą Šv. Lauryno atlaidų dieną buvo aukojamos iškilmingos mišios, vyko koncertas bei mokslinė konferencija. Joje buvo kalbama ne tik apie seniausią bažnyčią Kupiškio krašte ir vienuolių dominikonų veiklą, bet ir apie išskirtinėmis malonėmis garsėjantį Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslą bei kitomis temomis. Antrą šventės dieną buvo pašventintas jubiliejui skirtas paminklas, kurį sukūrė menininkas – akmentašys Vytautas Jasinskas.

Senoji Šv. Lauryno Kankinio bažnyčia XIX a. pabaigoje. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai ją nugriovė, o jos plytomis išgrindė miestelio gatves.

Senoji Šv. Lauryno Kankinio bažnyčia XIX a. pabaigoje. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai ją nugriovė, o jos plytomis išgrindė miestelio gatves.

Garsusis Skapiškio teatras

Tenka išgirsti, kad jei ne Skapiškio teatras – apie miestelį nedaug kas žinotų. Kupiškio kultūros centro Skapiškio padalinio teatras „Stebulė“ bei vaikų ir jaunimo teatro studija „Ku-Kū“ dėka režisierės, teatro magistrės Vitos Vadoklytės gyvuoja jau 28 metus. Teatras turi vėliavą, kurioje pavaizduota teatrinė kaukė ir varpas.

Skapiškio mėgėjų teatro „Stebulė“ aktoriai su Skapiškio parapijos klebonu Albertu Kasparavičiumi (penktas iš dešinės) po spektaklio festivalyje „Pienių vynas“.

Skapiškio mėgėjų teatro „Stebulė“ aktoriai su Skapiškio parapijos klebonu Albertu Kasparavičiumi (penktas iš dešinės) po spektaklio festivalyje „Pienių vynas“.

„Varpas – garsios Skapiškio praeities ir skambėjimo simbolis. Tautos dainius Maironis lankydavosi Skapiškyje ir sukūrė baladę „Užkeiktas Skapiškio varpas“: „Brolis dingęs nelaimingai, / Vėl skambėsiąs stebuklingai, / Nežinia tiktai kada / Jo žadėta valanda!..“ Taigi, vėliavos simbolika rodo patį teatro tikslą – prižadinti, iš gelmių prikelti Maironio apdainuotą Skapiškio varpą ir per teatrą plačiai skleisti garsą apie Skapiškį“, – sakė teatro įkūrėja.
Režisierė V.Vadoklytė, šiais metais apdovanota Gabrielės Petkevičaitės–Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, pasidžiaugė, jog vaidybą pamėgo ne tik vaikai, jaunimas, bet ir suaugę, tarp kurių – garbaus amžiaus žmonės, senjorai. Ji siekia, kad įvairių specialybių atstovai teatre galėtų realizuoti savo kūrybinius sugebėjimus, dvasinius poreikius, mokytis bendravimo, tarpusavio supratimo, įgyti etinių ir estetinių vertybių.

„Kaimo mėgėjų teatro lankytojai yra labai nuoširdūs, ypač senoliai, išsaugoję tautinę savimonę, etnografinę atmintį, moralines ir dorovines vertybes. Per teatrą tai perduodame iš kartos į kartą“, – atviravo režisierė. Ji pastebi, kad teatriniame gyvenime dalyvaujantys vaikai ir jaunimas bręsta ir auga ne tik žiniomis, bet ir dvasiškai.

Skapiškio vaikų ir jaunimo teatro studijos „Ku-kū“ nariai, dalyvaudami teatriniame gyvenime, bręsta ir auga ne tik žiniomis, bet ir dvasiškai.

Skapiškio vaikų ir jaunimo teatro studijos „Ku-kū“ nariai, dalyvaudami teatriniame gyvenime, bręsta ir auga ne tik žiniomis, bet ir dvasiškai.

Gausu apdovanojimų

„Stebulė“ puoselėja lietuvių nacionalinę dramaturgiją, savo krašto tradicijas, scenoje įamžina kraštiečių kūrybą. Teatras sukūrė spektaklius pagal Petro Pundzevičiaus-Petliuko „Velnias – ne boba“, Kazimiero Čiplio-Vijūno „Motinos dalia“, Kazio Inčiūros „Paparčio žiedas“ ir „Praeities atspindžiai“, Vytauto Bičiūno „Ponia Barbė“, „Varnalėšos“, „Pasakoja kupiškėnai“ ir „Šiaudinė pastogė“. Pastaruoju metu teatro repertuare yra šie spektakliai: Kazimiero Čiplio-Vijūno „Bobutės susipyko“ ir „Lietuvybės lopšys“, skirtas kunigo švietėjo Jono Katelės atminimui (spektaklio scenarijaus autorė V.Vadoklytė). Teatras buvo apdovanotas diplomais už keletą spektaklių „Už ryškiausią nacionalinės dramaturgijos interpretaciją“ Lietuvos mėgėjų teatro šventėje „Tegyvuoja teatras“.

Teatras ne vienerius metus tapo respublikinių kaimo teatrų apžiūrų „Pastogė“ ir respublikinės apžiūros „Atspindžiai“ laureatu, buvo pripažintas geriausiu Lietuvos kaimo teatru. 2005 m. jam buvo įteiktas aukščiausias Lietuvos mėgėjų teatro ir režisierių apdovanojimas – „Aukso paukštė“ – garbės, įvertinimo ir pripažinimo simbolis. Tokiu pat apdovanojimu 2010 m. įvertinta vaikų ir jaunimo teatro studija „Ku-kū“. Jie dalyvauja mėgėjų teatrų festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje – Latvijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Farerų salose, teatrų konferencijoje Vokietijoje. Klojimo teatrų krivūlėse laimėtos Klaipėdos universiteto, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Laukuvos seniūnijos, Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko premijos.

Kasmet teatro mėgėjus iš visos Lietuvos į Skapiškį sukviečia V.Vadoklytės nuo 1997 m. organizuojami festivaliai: tarptautinis teatrų festivalis „Pienių vynas“, vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Pienių medus“ bei senjorams skirtas „Pienės pūkas“.

Lankytinos vietos

Netoli Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios yra išlikęs 1787 m. pastatytas paminklas pirmosioms katalikų misijoms atminti. Pasaulinių karų metu jis buvo apgadintas, bet 1990 m. restauruotas.

Skapiškio miestelio aikštėje puikuojasi pirmosios Nepriklausomybės ąžuolas.
Skapiškio miestelyje yra išlikusios senosios žydų kapinės – memorialinis kultūros objekto paveldas.
Į šiaurės vakarus nuo Skapiškio, netoli Mituvos ežero, stūkso Švedukalnis (anksčiau vadintas Totorkalniu), apylinkės lygumose aukštai iškilęs kalnelis. Čia yra palaidota 220 suomių karių. Daugiausia jų mirė (nuo kilusios šiltinės epidemijos) 1855 m. žiemą, kurią suomių kariai praleido uždarytame Skapiškio vienuolyne.