Sutvarkytą Raubonių centrą puošia medžio skulptūros.Sutvarkytą Raubonių centrą puošia medžio skulptūros.

Raubonys (Pasvalio r.) yra įsikūrę gražioje vietoje, dviejų kelių sankirtoje. Senieji Raubonys driekiasi šalia kelio į Biržus, naujieji – kitoje Tatulos pusėje. Pro šalį nutiestas tarptautinis kelias „Via Baltica“, kuriuo mašinos rieda į Latviją, Estiją ir kitas Šiaurės Europos šalis. Raubonys lietuviams žinomi ne tik dėl kelio, bet ir dėl malūno, vilnų karšyklos-verpyklos. Pastaraisiais metais miestelis garsėja atgaivintomis tradicijomis bei amatų festivaliu „Vilnonės dienos“.

Senieji Raubonys

Pasakojama, kad senieji Raubonys buvo įsikūrę prie didžiųjų vieškelių. Jo pradžioje kelias išsiskirdavo į dvi šakas. Viena jų ėjo į Saločius, Bauskę ir Rygą, o kita – tiesiai į Biržus. Istoriniuose šaltiniuose į Rygą ėjęs kelias vadinamas Rygos traktu. Pro Raubonis vedęs traktas tapo prekybiniu, kariniu ir pašto keliu. Raubonys nuolat buvo istorinių įvykių sūkuryje. Raubonių gyventojai dėl to patyrė nemažai nemalonumų.

Važiuodami Rygos keliu pro Raubonis, keleiviai grožėjosiTatulos slėniu, raudonų plytų malūnu, alyvomis apsodintu ir į statų kalną kylančiu keliu, o toliau – Raudonpamūšės dvaru, kuriam priklausė trys Raubonių valstiečių sodybos. Metams bėgant senieji Raubonys nyko ir baigia išnykti. Dabar plyname lauke galima išvysti vadinamąjį Gumbelevičiaus ąžuolą, prie keliuko rymantį seną kryžių ir kaimo gale stovinčią sodybą. Senųjų rauboniečių likę nedaug, visi jie jau garbaus amžiaus.

Teigiama, kad anksčiau mažai kas rinko istorinę medžiagą apie senuosius Raubonis, o ir vertingų nuotraukų ar dokumentų retas kuris išsaugojo. Su anapilin išeinančiais rauboniečiais dingsta išliekamąją vertę tautai turinčios neužrašytos istorijos, didelė dalis materialaus ir dvasinio paveldo negrįžtamai nugrimzta užmarštin.

Aktyvios bendruomenės dėka rengiamas amatų ir meno festivalis „Vilnonės dienos“.

Aktyvios bendruomenės dėka rengiamas amatų ir meno festivalis „Vilnonės dienos“.

Ąžuolpamūšės piliakalnis

Naujoji Raubonių gyvenvietė įsikūrė maždaug 1960–1966 metais.Senuosius Raubonis nuo naujųjų skiria Tatulos upė, kurios ištakos yra Biržų krašte. Tatula prateka pro Ąžuolpamūšės piliakalnį ir už jo įsilieja įŪgę. Susijungusios jos plukdo vandenį į Mūšą.

Apie Ąžuolpamūšės piliakalnį sklando įvairios legendos ir padavimai. Viename jų pasakojama, kad vieną naktį rauboniečiai ganė arklius ir šildėsi prie laužo. Staiga nuo piliakalnio, švytuodamas lazdele, atėjo gražus ponaitis. Pasisveikinęs su naktigoniais, ponaitis įbedė lazdelę į žemę ir ėmė šildytis rankas. Vienas iš naktigonių paklausė: „Gal, ponaitis,rūkai?“ Šis atsakė, kad nerūko. Tada naktigonis Jurgis Čirvydas pasiūlė šniaukščiamosios tabokos. Ponaitis paėmė, bet šniaukštė ne per nosį, o per burną. Pastebėję, kad ponaičio nosis – be skylių, žmonės išsigando. Vos tik sugiedojo gaidžiai, ponaitis pakilo ir nuėjo piliakalnio link. Netrukus pasigirdo didelis trenksmas, naktigonius apsėmė vanduo.

Senuosius Raubonis nuo naujųjų skiria Tatulos upė, žavinti vaizdingomis apylinkėmis.

Senuosius Raubonis nuo naujųjų skiria Tatulos upė, žavinti vaizdingomis apylinkėmis.

Dar pasakojama, esą žmonės matė piliakalnyje degant pinigus. Du vyrai nutarė pralobti: pasiėmė degtinės, kad būtų drąsiau, ir naktį išėjo kasti.Tačiau kaskart vos pradėjus kasti piliakalnį, kildavo smarkus viesulas, imdavo žaibuoti ir griaudėti. Kasėjai paeidavo toliau, išgerdavo ir nurimus viesului vėl kasdavo. Kitą naktį lobio ieškotojai šventinta žvake apibrėžė aplink save ratą, tačiau tai nepadėjo –dėl staiga kylančių audrų teko nutraukti darbus. Vienas pabūgo ir nebesiryžo kasti piliakalnio, o antrasis rado pinigų. Tačiau radinys neatnešė laimės – jis tuoj „išėjo iš razumo“.

Vaizdinga vietovė

Ąžuolpamūšės piliakalnis – reto grožio gamtos kampelis, apsuptas medžių ir apjuostas aukštų, skardėtų krantų, kuriuos išplovė Ūgė. Neatsitiktinai čia pabuvojęs gamtosaugininkas Viktoras Bergas šį rajono kampelį pavadino Šiaurės Lietuvos Šveicarija.

Aprašydamas Pasvalio r. piliakalnius, Antanas Stapulionis pastebėjo, kad Ąžuolpamūšės piliakalnis išsiskiria grožiu ir natūralumu. Daug kas jį renkasi kaip smagaus laisvalaikio vietą. Nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ir net žiemą lankytojai čia džiaugiasi gamta, ilsisi, mini šventes, pramogauja ir įamžina gražiausias savo gyvenimo akimirkas. Piliakalnyje rengiamos šventės, į kurias susirenka ne tik vietiniai, aplinkinių kaimų, bet ir Pasvalio r. gyventojai.

Raubonys yra įsikūrę vaizdingoje vietoje, prie gerų kelių ir netoli rajono centro, todėl čia nėra tuščių sodybų, o parduodamas greitai nuperka nauji šeimininkai. Į Raubonis keliasi net miestų gyventojai.Raubonys dabar – jau nemaža gyvenvietė.2020 m. sausio 1 d. duomenimis, čia gyveno 495 žmonės.Raubonyse yra parduotuvė, koplytėlė su šarvojimo sale, bendruomenės centras, o jame – kultūros namai, bendrosios praktikos gydytojo kabinetas, biblioteka. Akį traukia Raubonių parkas.

Į kraštiečių susitikimus susirenka Raubonyse gimę, augę, dirbę, gyvenę ir dabar gyvenantys žmonės.

Į kraštiečių susitikimus susirenka Raubonyse gimę, augę, dirbę, gyvenę ir dabar gyvenantys žmonės.

Įrengė koplyčią

Daugiau nei prieš du dešimtmečius Raubonių gyventojai įsirengė koplyčią. Mintis tuščiose buvusio darželio patalpose įrengti koplyčią kilo mokytojai Birutei Simsonienei. Jai pritarė tuo metu Krinčino parapijoje dirbęs klebonas Sigitas Uždavinys. Prie remonto darbų prisidėjo tuometis Mūšos žemės ūkio bendrovės vadovas Vaclovas Goštautas, rajono savivaldybė, Saločių seniūnija ir, žinoma, patys rauboniečiai.

2006 metais Raubonių koplyčia minėjo 10 metų įkūrimo jubiliejų. Bendruomenės tarybos sprendimu Saločių seniūnas Algimantas Mašalas parūpino ąžuolą, iš kurio vietinis auksarankis meistras Petras Kazėnas padarė dailų kryžių. Prieš trejus metus koplyčioje trumpam buvo stojusi tyla, nes nebuvo giesmininkų. Tačiau praėjusių metų pradžioje Lukas Simsonas vėl subūrė koplyčios giesmių giedotojas. Dabar šv. Mišios vyksta kas antrą sekmadienį. Vietiniai gyventojai vis dar noriai renkasi į pamaldas.

Vertingas objektas

Pats seniausias Raubonių statinys –gražus raudonų plytų malūnas, pastatytas vaizdingame Tatulos slėnyje. Dokumentai liudija, kad1775 metais Raubonyse grūdus malė Tatulos upės tėkmės varomi du mediniai ratai, sukę dvejas girnas. Tuomet Raubonių vandens malūnas buvo vienintelis Krinčino parapijoje. 1860 metais dvarininkas Luifon Roppas nupirko Raubonių kaimą su senuoju Raubonių malūnu ir pastatė iki šiol tebestovintį raudonmūrį.

Pats seniausias Raubonių statinys –gražus raudonų plytų malūnas, pastatytas vaizdingame Tatulos slėnyje.

Pats seniausias Raubonių statinys –gražus raudonų plytų malūnas, pastatytas vaizdingame Tatulos slėnyje.

1907 metais pradėjo veikti iš raudonų plytų sumūrytas malūnas bei vilnų karšykla-verpykla su Anglijoje ir Švedijoje supirkta technologine įranga. Veikiant malūnui buvo suformuotas kompleksas, susidedantis iš tvenkinio, vandens kanalo ir pastato, kuriame sukomponuoti malūno, vilnų karšyklos-verpyklos įrengimai. Malūno turbinas suko iš tvenkinio kanalo atitekantis vanduo. Tarp pastato ir tvenkinio buvo kiemas, kur iki šiol yra išlikęs balkonas su stogeliu maišų pakėlimui į antrą aukštą.

Abiejuose dviejų aukštų malūno galuose pastatyti vienaaukščiai mūriniai priestatai. Sienos labai kokybiškos, raudonų plytų mūras tvirtas, gražus, o pamatai sumūryti iš akmenų ir plytų. 1997 metais vandens malūnas, kuriame veikė karšykla-verpykla, buvo uždarytas. Šiandien šis svarbus praeities architektūros ir retas inžinerinis objektas su iki šių dienų išlikusia technologine verpimo įranga saugo unikalią vertę, todėl jis tapo valstybės saugomu istorijos, technikos ir architektūros paminklu. 2008 metais malūnas buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.

Raubonių folkloro ansamblis„Tatula“ dalyvauja įvairiose šventėse.

Raubonių folkloro ansamblis„Tatula“ dalyvauja įvairiose šventėse.

Išsaugojo malūną

Prieš šešerius metus, suprasdama architektūros paminklo svarbą, Raubonių bendruomenė pasirašė malūno panaudos sutartį ir pradėjo aktyviai ieškoti pagalbos, kad jį išsaugotų. Džiugu, kad prieš penkerius metus ir vėl pradėjo dūgzti Raubonių vandens malūno – vilnų karšyklos-verpyklos mašinos.

Pasak Raubonių bendruomenės pirmininkės Gražinos Paškevičienės, malūnas pradėjo veikti ne komerciniais, o pažintiniais tikslais. Jis atgimė Raubonių bendruomenės ir projekto konsultanto Vaidoto Gikio pastangų bei entuziazmo dėka.

Malūno karšykloje-verpykloje buvo įkurtas tradicinių amatų centras, atgaivinti ir toliau puoselėjami tradiciniai vilnos amatai.Pirmajame raudonų plytų pastato aukšte įkurtos jaukios amatų dirbtuvės. Jose stovi stalas, prie kurio mokomasi nusivelti kambarines šlepetes,riešines, pirštines, skraistes, šalikus.

Vilnų karšykloje-verpykloje veikia ir edukacinė programa „Vilnos kelias“, sukurta remiantis čia dirbusių žmonių pasakojimais. Ypač daug vertingos informacijos pateikė viena paskutiniųjų karšyklos-verpyklos darbininkių Irena Kvedaraitė-Poškuvienė.

Festivaliai ir edukacijos

Sutvarkius malūną ir vilnos karšyklą, Raubonys tapo įdomus ir patrauklus turizmo objektas. Aktyvios bendruomenės dėka pradėtas rengti amatų ir meno festivalis „Vilnonės dienos“, kuris vyksta labai gražiame Tatulos upės slėnyje, šalia kultūros paveldo objekto – Raubonių vandens malūno, vilnų karšyklos-verpyklos.

Šiemet vyko V-asisfestivalis – dviejų dienų renginys, kurio dalyviai galėjo susipažinti su kailiadirbyste, siūlų dažymu, vilnos vėlimu, juostų rišimu ir audimu, krepšių pynimu, molio lipdymu, žvakių liejimu, pirštinių mezgimu ir kt. Pirčių kiemelyje buvo galima išbandyti vilnonę pirtį ir pirčių SPA, susipažinti su pirtininkystės tradicijomis. Mugėje taip pat gausu pačių įvairiausių gaminių.

Pasvalio kraštas garsėja kulinariniu paveldu – virtieniais su bulvių, varškės, grybų, mėsos ar plaučių įdaru. Šaunios Raubonių šeimininkės, susibūrusios su kitomis bendruomenėmis, kviečia į edukacinius renginius, kuriuose galima paskanauti tradicinių šio krašto valgių.