Juodupės Aušros vartų Dievo Motinos bažnyčia – kukli, medinė.

Juodupės miestelis, esantis Rokiškio rajone, įsikūręs ant Vyžuonos ir Juodupės upelių santakos, yra netoli Latvijos sienos. Kadaise šį miestelį garsino vilnos ir audinių verslas, o šiandien tautinio paveldo produktų degustacijomis Juodupis vilioja smaližius.

Įsikūrė fabrikas

Juodupė istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta 1769 metais, kai joje buvo įsteigtas Pajuodupio muitinės punktas. Tačiau Juodupės istorija gali siekti ir dar senesnius laikus. Kraštietis architektas Arvydas Karalius bažnyčios archyvuose surado tai liudijantį dokumentą. Jame rašoma, kad 1690 metais vaiko krikštatėviai buvo iš Juodupės.

Teigiama, kad Juodupė sparčiai vystytis pradėjo po 1907 metų, kai verslininkas Oskaras Trėjus, iš grafo Pžezdeckio nuomojęs vandens malūną, čia pastatė verpyklą, karšyklą ir įruošė taurinimo aparatūrą. Kiek vėliau įtaisė porą audimo staklių. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Juodupėje dirbo apie 30 darbininkų. O.Trėjus kvalifikuotą darbo jėgą samdydavosi Rygoje, o nekvalifikuotų darbininkų rasdavo apylinkės kaimuose. Nemaža dalis darbininkų gyveno bendrabutyje. Juodupės audiniai garsėjo ir iki Pirmojo pasaulinio karo (1915 m.). O.Trėjus buvo gavęs 4 premijas ir 12 aukso medalių. Karo metu fabrikėlis neveikė, bet po karo atgijo. Tačiau 1931 m. O.Trėjaus firma bankrutavo.

Juodupė sparčiai vystytis pradėjo po 1907 metų.

Juodupė sparčiai vystytis pradėjo po 1907 metų.

Klestėjo verslas

1933 metais varžytynių keliu fabrikėlį įsigijo „Nemuno“ bendrovė. Gamyba vėl pakilo, augo mašinų ir darbininkų skaičius. Lygiagrečiai ėmė augti ir Juodupės miestelis. Knygoje „Mūsų Lietuva“ rašoma, kad Antrojo pasaulinio karo metu, dėl žaliavų stokos, fabrikas neveikė. 1944 m. karo veiksmų metu sudegė fabriko pastatai; nukentėjo ir fabriko skyrius Sodeliuose. Pokario metais „Nemunas“ buvo pradėtas atstatyti ir plėsti. 1945 metais fabrike dirbo 119 darbininkų, o 1962 m. pabaigoje įmonės personalą sudarė 1 052 asmenys. „Nemuno“ fabrikas daugiausia audė vilnones medžiagas. Juodupiečiai pasakojo, kad miestelis tuo metu klestėjo, vilnonių audinių fabrike „Nemunas“ darbo pakako vietiniams gyventojams, rokiškėnams, aplinkinių kaimų gyventojams ir net kaimynams latviams. Audiniai keliavo į Ameriką, Kanadą, Švediją, Norvegiją, Vokietiją, Angliją, Škotiją, Suomiją, Prancūziją ir kt. Vilnos bei audinių verslas buvo miestelėnų gerovės ir turto šaltinis. Todėl neatsitiktinai miestelio herbe atsispindi vilnos apdirbimo verslas, kurį simbolizuoja banguotas kaspinas, o jo viduryje – keturios sidabrinės siūlų gijos.

Kukli bažnyčia

Juodupė turi medinę, žemą ir kuklią Aušros vartų Dievo Motinos bažnyčią. Senoji Juodupės bažnyčia stovėjo netoliese, dabartinių kapinių kalnelyje. Pasakojama, kad 1944 metais prie Juodupės per karo mūšius sudegė Šaulių namai, paštas, fabrikas, nemažai privačių namų, liko stovėti tik bažnyčia. Tačiau liepos 30 dieną, nutilus patrankoms, naktį vokiečiams traukiantis, užsiliepsnojo ir iki pamatų, su visais liturginiais reikmenimis, sudegė vos šešerius metus stovėjusi Juodupės bažnyčia.

Sovietų valdžia neleido atstatyti bažnyčios ant likusių pirmosios bažnyčios pamatų. Todėl 1946 metais, pritaikius senosios klebonijos ūkinį pastatą, buvo įrengti nauji maldos namai. Joje ir šiandien meldžiasi juodupiečiai.

Bažnyčia buvo apdegusi 1987 metais. Tačiau klebono Prano Sabaliausko rūpesčiu buvo suremontuota. Šventoriuje glaudžiasi lengvų konstrukcijų stulpinė varpinė.

Gimnazijos muziejai

Juodupiečiai džiaugiasi gimnazija, kurioje saugoma jos istorija. Juodupės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Irena Rastenienė įkūrė muziejų, kuriame sukaupta mokyklos istorija nuo įkūrimo, 1927 metų, iki šių dienų. Taip pat yra unikalių nuotraukų, kuriose galima pamatyti, kaip keitėsi mokyklos pastatai, informacijos apie mokykloje dirbusius direktorius, mokytojus, jų nuveiktus darbus. Atskiras stendas skirtas ilgiausiai mokyklai vadovavusiam direktoriui Petrui Marcijonui. Muziejuje saugoma informacija apie mokyklą baigusias abiturientų laidas, kurių išleista jau 60. Čia gausu eksponatų, pasakojančių apie Lietuvos mokyklos kelią.

Juodupės gimnazijoje saugoma jos istorija.

Juodupės gimnazijoje saugoma jos istorija.

Gimnazijoje veikia etnografinis muziejus, kurį įkūrė buvęs lietuvių kalbos mokytojas ekspertas Mingaila Rastenis. Muziejaus simboliu pasirinkta aukštaitiška sodyba. Aukštaitišką sodybą sudaro keletas pastatų ir jaukių kiemo erdvių bei mažosios architektūros statinių visuma. Pastatų viduje eksponuojama autentiškų dirbinių kolekcija. Šalia gyvenamajam namui priskirtų baldų ir namų apyvokos daiktų sukaupta nemaža kolekcija, pasakojanti apie lino kelią nuo jo gamybinio pluošto iki unikalių staltiesių, lovatiesių, rankšluosčių. Muziejus patrauklus ne tik lankytojams, bet ir edukacinėms pamokoms. Jame vyksta atviros ir integruotos istorijos, lietuvių kalbos ir kitų dalykų pamokos.

Garsėja kepiniais

Juodupė garsėja tautinio paveldo produktų degustacijomis. Čia – veikiančiuose Laimutės Sadauskienės „Baravykų ir šakočių namuose“ – lankytojų niekada netrūksta. Į Juodupę susipažinti su tradiciniais lietuviško tautinio paveldo amatais, sudalyvauti edukacinėse programose užsuka ne tik lietuvaičiai, bet ir užsieniečiai. „Baravykų ir šakočių namuose“ yra įrengta speciali šakočių ir baravykų kepimo įranga, todėl lankytojai patys gali išmėginti savo konditerinius gabumus ir pasigaminti skanėstų. Ši programa yra patraukli ne tik suaugusiems, bet ir jaunimui. Konditerės išsilavinimą turinti L.Sadauskienė mielai dalijasi senolių tradicijomis ir džiaugiasi, jog atvykę žmonės ne tik bando kepti šakočius, bet ir varžosi tarpusavyje, kam pavyks iškepti šakotį ilgesniais spygliais. Atvykusieji išgirsta pasakojimą apie šakočio kepimo istoriją, susipažįsta su šakočio kepimo būdais.

Į Juodupę susipažinti su tradiciniais lietuviško tautinio paveldo amatais užsuka ne tik lietuvaičiai, bet ir užsieniečiai.

Į Juodupę susipažinti su tradiciniais lietuviško tautinio paveldo amatais užsuka ne tik lietuvaičiai, bet ir užsieniečiai.

L.Sadauskienė drauge su savo šauniu kolektyvu gamina ir įvairius sausainius, bandeles, pyragus, tortus, skruzdėlynus. Saldumynai gaminami ir pagal individualius pageidavimus.

Suplanavo daug renginių

Juodupėje aktyviai darbuojasi bendruomenė. Jos pirmininkas Zenonas Viduolis pasakojo, kad bendruomenę įkūrė šviesios atminties P.Marcijonas. „Per projektus susitvarkėme bendruomenei skirtas patalpas, įsigijome inventoriaus. Džiaugiuosi, kad bendruomenės taryboje yra jaunų, aktyvių žmonių. Todėl veikla suaktyvėjo“, – akcentavo Z.Viduolis. Šiais metais Juodupė yra paskelbta mažąja Lietuvos kultūros sostine. Todėl šiai progai buvo suplanuota itin daug renginių. Šventiniai renginiai miestelyje prasidėjo eisena Vasario 16-osios išvakarėse. Į ją buvo gausiai susirinkę ne tik vietiniai žmonės, bet ir kraštiečiai bei svečiai. Ta proga miestelyje buvo iškelta milžiniška trispalvė. Bendruomenės pirmininkas apgailestavo, kad dėl koronaviruso pandemijos įvyko ne visi suplanuoti renginiai.

eisena

Pavasarį bendruomenė į Juodupę sukvietė seniūnijos amatininkus ir tautodailininkus, kurie dalyvavo Kaziuko mugėje, o vasaros pradžioje į antanines, vykusias tris dienas. Antaninės buvo paminėtos kukliau, nei buvo planuota.

Rugpjūčio mėnesį Juodupėje šurmuliavo bendruomenių šventė „Tik kartu mes sėkmingi“. Vasaros pabaigoje miestelyje praūžė mini ralio čempionatas, vyko vasaros uždarymo krepšinio turnyras, vasaros palydų koncertas.

Neaplenkia Onuškio

Atvykusieji į Juodupės miestelį neaplenkia ir Onuškio, kuriame veikia visuomeninis muziejus. Jo įkūrėja – Onuškio kultūros namų administratorė Elena Blažienė – visada maloniai supažindina su Onuškiu ir jo apylinkėmis, parodo sukauptus eksponatus. Čia yra medžiagos apie Onuškyje gyvenusius žydus, Onuškio šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios istoriją ir kt. Įkurtame kambaryje „Mūsų žemiečiai“ surinkta medžiaga su originaliais laiškais bei nuotraukomis apie vyskupą Antaną Deksnį, inžinierių geodezininką Joną Deksnį, docentą Antaną Ražinską. Išsaugotas ir 1939 metų Onuškio parapijiečių vardinis sąrašas. Aprašytos nykstančių ir išnykusių kaimų istorijos, pateiktos šeimų nuotraukos bei buities reikmenys. Muziejuje eksponuojami buvusios Onuškio mokyklos direktorės ir mokytojos Olgos Vazalienės prisiminimai apie Onuškį. Pateikiama Ilzenbergo dvaro ir parko istorija, Ilzenbergo šeimos nuotrauka, aprašomi apylinkės kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, politiniai kaliniai, tremtiniai ir kt.