Miestelio centre puikuojasi neorenesanso ir neogotikos bruožų turinti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia.

Nuo Vilniaus iki Maišiagalos – maždaug 25 kilometrai šiaurės vakarų kryptimi. Šis miestelis garsėja savo sena bei garbinga istorija, rašytiniuose šaltiniuose jis pirmą artą paminėtas XIII a. viduryje. Maišiagala ir iki šiolei išlieka kaip reikšmingas kultūros ir švietimo centras, kuriame puoselėjamos krikščioniškosios vertybės, darniai sugyvena įvairių tautybių žmonės.

Seniausia gyvenvietė

Maišiagala – viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Rašytiniuose Prūsijos analuose ji minima nuo XIII a. vidurio. Kiek vėliau šios apylinkės priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui, kurio laidotuvės vyko netoli Maišiagalos, šventoje Kukovaičio girioje. Teigiama, kad Maišiagalos geradariais buvo ne tik Lietuvos didieji kunigaikščiai, bet ir Lenkijos karaliai Aleksandras Jogailaitis, Steponas Batoras ir Zigmantas Vaza. Savo valdas bei pilį čia turėjusi ir karalienė Bona.

1792 metais miesteliui buvo suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas – Šv. Antanas su kūdikėliu Jėzumi. 1794 metais žlugus Tado Kosciuškos sukilimui, į Maišiagalą įžengė rusai, po metų miestelis atiteko Rusijos valdžiai ir neteko turėtų privilegijų. Ilgainiui čia stiprėjo rusifikacija, ypač po1863 metų sukilimo, kuriame aktyviai dalyvavo Vilniaus krašto gyventojai. Nuo 1802 metų Maišiagala atiteko įtakingai ir pasiturinčiai Houvaltų giminei.

Bajorų Houvaltų giminės rūmai tarnauja miestelio gyventojų ir svečių poreikiams.

Bajorų Houvaltų giminės rūmai tarnauja miestelio gyventojų ir svečių poreikiams.

Rūmai – kultūros židinys

Houvaltų giminės rūmai iki šiolei išlikę miestelyje. Jų statybą 1806 metais inicijavo grafas Onufrijus Houvaltas. Klasicistinio stiliaus dvarą suprojektavo garsus ano meto architektas, Vilniaus universiteto profesorius Mykolas Angelas Šulcas. Deja, architektui mirus, jo idėjos buvo įgyvendintos tik iš dalies. Dvaro statybas Onufrijaus anūkui Vitoldui Houvaltui pavyko užbaigti tik XIX a. pabaigoje. Bajorų Houvaltų šeima dvare gyveno iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Vėliau dvaro paskirtis keitėsi. Karo metu čia glaudėsi vietos gyventojai, o vėliau, pasikeitus santvarkai, čia buvo įkurdinti kolūkiečiai. Dar vėliau dvaro pastate buvo įsteigta tarybinio ūkio kontora, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vidurinė mokykla. Iškėlus mokyklą, Houvalto dvaras įgijo kitą vaidmenį. Jis tapo kultūros, meno ir tautinio paveldo puoselėjimo vieta, dvare veikia kultūros namai (Nemenčinės daugiafunkcinio kultūros centro filialas), biblioteka, savo būstines turi chorai, vietos bendruomenė. Čia netrūksta veiklos ir pramogų, gyventojai mėgaujasi įvairiais renginiais bei šventėmis, o Maišiagalos meno kolektyvai turi gražią erdvę repeticijoms ir koncertams šaltuoju metų laiku.

Švęsdami kalendorines šventes, vokaliniai ir tradicinių šokių kolektyvai pristato vietinį folkloro paveldą. Be to, kasmet vasarą šalia rūmų organizuojama miestelio kultūrą bei tradicijas puoselėjanti miestelio šventė, kuri džiugina ir stebina svečius savo itin turininga programa. Smagu, kad miestelio šventėse aktyviai dalyvauja gimnazistai iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir Kunigo Juzefo Obrembskio gimnazijų.

Miestelio centre – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazija.

Miestelio centre – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazija.

Tradicinių amatų centras

Houvalto dvare veikia ir tradicinių amatų centras. Jo direktorė Jolanta Lapinska pasakojo, kad šiame centre imta puoselėti ir saugoti Vilniaus krašto tradicijas, papročius bei senuosius amatus. „Atgaivinę senuosius papročius ir amatus, juos pristatome centro lankytojams, vedame jiems specialias pamokėles. Edukaciniuose užsiėmimuose noriai dalyvauja tiek vaikai, tiek suaugusieji. Centre, padedant profesionaliems amatininkams, galima išmokti drožti, rišti verbas, daryti karpinius, lipdyti puodus ir net gaminti muilą“, – sakė J.Lapinska.

Norintiesiems iš arčiau susipažinti su liaudies menu bei kultūra papildomai organizuojami susitikimai su amatininkais bei kultūros veikėjais. Čia vyksta parodos bei amatų mugės, kurių metu galima įsigyti tradicinių rankdarbių bei skanėstų. Pašnekovė džiaugėsi, kad Vilniaus rajone netrūksta kūrybingų žmonių, kuriems liaudies menas laikui bėgant tapo ne tik mėgstamu užsiėmimu, bet ir pagrindine profesija.

Praturtino istoriją

Pasak Maišiagalos seniūno pareigas laikinai einančio Andžejaus Adomaičio, jų miestelio istoriją praturtino šviesaus atminimo dvasininkas Juzefas Obrembskis, kunigavęs Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje ir gyvenęs šalia esančioje klebonijoje iki pat mirties. Dvasininkas tikinčiųjų minimas su išskirtine pagarba.

J. Obrembskio muziejuje vykdoma šviečiamoji veikla vaikams bei jaunimui, organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai.

J. Obrembskio muziejuje vykdoma šviečiamoji veikla vaikams bei jaunimui, organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai.

Lenkijoje gimęs J.Obrembskis iš bene 80 kunigystei paskirtų savo gyvenimo metų apie 50 praleido Maišiagaloje. Jam buvo suteiktas Vilniaus rajono garbės piliečio titulas, auksinis kryžius „Už nuopelnus Lenkijai“. Vilniaus krašto patriarchu vadintas prelatas J.Obrembskis buvo vienas seniausių Lietuvos ir Europos katalikų bažnyčios kunigų. Jis nugyveno net 105 metus! Šviesaus atminimo kunigas J.Obrembskis visą gyvenimą labai nuoširdžiai padėjo dvasininkams bei savo parapijiečiams. Rūpinosi nuo bolševikų besislapstančiais ir iš Sibiro grįžusiais kunigais, gelbėjo žmones nuo tremties. Vokiečių okupacijos metu net keletą kaimų išgelbėjo nuo visiško jų sunaikinimo.

Įkurtas muziejus

Paskutinė prelato J.Obrembskio valia buvo klebonijoje įrengti atminimo vietą visiems persekiotiems ir net paaukojusiems savo gyvybes dėl tikėjimo kunigams bei vienuolėms. Jo noras buvo išpildytas 2013 metais – klebonijos pastate pradėjo veikti kunigo prelato J.Obrembskio muziejus. Jame lankytojams pristatoma kunigo asmeninė ekspozicija bei supažindinama su kitomis iškiliomis Katalikų Bažnyčios asmenybėmis. Muziejuje vykdoma ir šviečiamoji veikla: vyksta susitikimai, diskusijos, organizuojami kultūrinio, istorinio ir dvasinio pobūdžio renginiai.

2013 metais atidengtas bronzinis paminklas kunigui J.Obrembskiui.

2013 metais atidengtas bronzinis paminklas kunigui J. Obrembskiui.

Kovo 19-oji – išskirtinė muziejaus diena – tądien švenčiamas Juzefo vardadienis. Tą dieną rengiamas iškilmingas šviesaus atminimo dvasininko gyvenimo kelio paminėjimas, o svečiai tradiciškai vaišinami vietoje iškeptomis spurgomis.

Muziejaus kieme įrengta atokvėpio aikštelė, kurioje 2013 metais buvo atidengtas paminklas žymiajam kunigui. Lenkijoje išlietos bronzinės skulptūros autorius – Stefanas Dousa. Šalia muziejaus praėjusiais metais buvo atidengta memorialinė lenta, įamžinanti Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus bei šviesaus atminimo Lenkijos Respublikos prezidento Lecho Kačynskio viešnagę Maišiagaloje 2006 metais. Tais metais prezidentai aplankė kunigą prelatą J.Obrembskį, sulaukusį 100-mečio jubiliejaus, ir išreiškė jam pagarbą bei padėką už ilgametę ganytojišką tarnystę.

Istorinės vietos

„Prezidentų vizitas Maišiagaloje neliko užmirštas. Siekiant įamžinti abiejų šalių draugystę ir istorinę buvusio Lenkijos Respublikos prezidento L.Kačynskio asmenybę, Maišiagalos Houvalto dvaro rūmų aikštei suteiktas Prezidento Lecho Kačynskio vardas“, – sakė A.Adomaitis ir pridūrė, kad ši aikštė neatpažįstamai pasikeis, nes joje kitą savaitę bus pradėtas vykdyti Europos Sąjungos lėšomis finansuojamas projektas. Jo metu numatyta sutvarkyti teritorijos apšvietimą, įrengti pėsčiųjų takus, suoliukus, sutvarkyti reljefą ir priėjimus prie Houvalto dvaro pastato, atlikti apželdinimo darbus. Tikimasi, kad projektas bus baigtas šiais metais ir Maišiagalos miestelis taps dar gražesnis ir patrauklesnis lankytojams.

Šalia dvaro yra piliakalnis, vadinamas karalienės Bonos pilimi. Nuo jo atsiveria miestelio panorama. Piliakalnio papėdėje 2002 metais, minint 625-ąsias Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties metines, buvo pastatyta kompozicija iš lauko akmenų (skulptorius Domas Čiapas).

Šalia dvaro yra piliakalnis, vadinamas karalienės Bonos pilimi.

Šalia dvaro yra piliakalnis, vadinamas karalienės Bonos pilimi.

„Kiekvienais metais liepos 6-ąją, Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, ant piliakalnio giedame tautos himną. Praėjusiais metais Maišiagalos piliakalnis buvo įtrauktas į šimto piliakalnių, nuo kurių skambėjo Lietuvos himnas, sąrašą“, – pabrėžė A.Adomaitis.

Žinoma visoje Vilnijoje

Netoli Maišiagalos gyvena ir Vilnijoje žinoma ūkininkė Kasia Jankun, užsiimanti pieno produktų gamyba. Beveik tris dešimtmečius ūkininkaujanti moteris teigė, kad į kiekvieną jos pagamintą produktą įdėta daug meilės, pagarbos ir nuoširdžiausių linkėjimų pirkėjams.

„Dėkojame Dievui, kad esame ūkininkai, mes labai mylime savo darbą“, – tvirtino K.Jankun.

 

Ūkininkės K. Jankun produkcijoje yra įdėta daug meilės, pagarbos ir nuoširdžiausių linkėjimų pirkėjams.

Ūkininkės K. Jankun produkcijoje yra įdėta daug meilės, pagarbos ir nuoširdžiausių linkėjimų pirkėjams.

Kiekvienais metais, atsižvelgdama į vartotojų poreikį, ūkininkė plečia savo gaminių asortimentą. Kartais, pasak pašnekovės, nauji gaminiai gimsta visai netikėtai, kaip tai atsitiko su lydytu sviestu, kuris šiuo metu yra vienas iš populiariausių gaminių. Populiarumą tarp pirkėjų yra pelnęs ir pusiau fermentinis sūris, kuris naudojamas įvairiems patiekalams ir salotoms gaminti. Savo produkciją K. Jankun realizuoja Vilniaus turgelyje.