Naujoji Alvito Šv. Onos bažnyčia.

Šis savaitgalis Alvito (Vilkaviškio r.) gyventojams neįprastas. Ne tik dėl to, jog pagal senas tradicijas per Onines yra švenčiami šv. Onos atlaidai, bet ir tuo, kad sekmadienio vidudienį tiek vietos gyventojai, tiek svečiai bus pakviesti pirmą kartą įžengti į ką tik pastatytą ir Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos konsekruojamą bažnyčią. Ji iškilo tame pat šventoriuje, kuriame stovėjo ir prieš 76 metus, ritantis Antrojo pasaulinio karo bangoms, susprogdinta senoji Alvito bažnyčia.

Spindės modernumu

Šiandien tik patys seniausi Alvito ar aplinkinių kaimų gyventojai gali prisiminti, kaip atrodė 1944 metais susprogdinta 1824 metais statyta, o po šimtmečio – vėl atstatyta, senoji bažnyčia. Ilgus dešimtmečius ją atstojo šventoriaus kampe buvusi koplyčia – Gauronskių mauzoliejus, pastatytas XX a. pradžioje. Ilgus dešimtmečius alvitiečiai svajojo, kad ant senosios sugriautos bažnyčios pamatų iškils nauja šventovė.

„Reikia padėkoti mūsų parapijos klebonui Vytautui Kajokui už visą rūpestį, o labiausiai – mecenatui vilniečiui verslininkui, įmonės „Teltonika“ savininkui Arvydui Paukščiui, kuris buvo pagrindinis statybų rėmėjas. Jis padarė viską, kad Alvito puošmena iškiltų“, – teigė Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas, neneigdamas, kad belaukiant iškilmių Alvite visiems pasiruošimo darbų buvę užtektinai.

 Naujos Alvito bažnyčios varpą birželio 14 dieną pašventino Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Birutės Nenėnienės nuotr.

Naujos Alvito bažnyčios varpą birželio 14 dieną pašventino Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Birutės Nenėnienės nuotr.

VL kalbintas klebonas V.Kajokas džiaugėsi, kad nuo šiol parapijos tikintiesiems bus kur kas geresnės sąlygos melstis naujoje bažnyčioje. Gauronskių koplytėlė buvo jauki, bet labai maža, jos erdvėje tekdavo būti arti vienas kito ir altoriaus, susigrūsti per laidotuves, metines šventes. Vien dėl to, kad netilps, kai kurie parapijiečiai Piemenėlių Mišioms, Kalėdų ar Velykų progomis rinkdavosi kurią nors kitą didesnę bažnyčią. Todėl pasikeitimas, anot klebono, dabar turėtų būti labai didelis.

Naujai pastatyti maldos namai jau kitokio išplanavimo – erdvūs, kiekvienam bus kur atsisėsti. Bažnyčios pastatas modernus, bet ne visai klasikinio stiliaus. Vasarą Alvitą aplankantys turistai ir tikintieji įvairiai apibūdina bažnyčios formas. Naujoviškas projektas vieniems labiau primena Nojaus arką, kitiems nauja bažnyčia atrodo kaip vyskupo mitra. Ne tik išorė įdomi – toks sprendimas ir patalpų vidui suteikia apvalumo, jaukumo.

Kunigas V.Kajokas sakė, kad žmonės nebus itin nutolę nuo altoriaus, kaip pasitaiko didelėse ilgose bažnyčiose, nes siekta, kad būtų patogu patiems žmonėms. Jiems ne tik netrūks sėdimų vietų, bet ir bus jauku žiemą, nes bažnyčia bus šildoma – joje įrengtas geoterminis grindų šildymas. Jis buvo išbandytas praėjusią žiemą dar tebevykstant statybos apdailos darbams. Nors tai gana brangus įrengimas, tokio šildymo eksploatacija bus kur kas pigesnė.

Sudegusią bažnyčią parapijos tikintiesiems 76 metus atstojo šventoriuje esanti koplytėlė – Gauronskių mauzoliejus.

Sudegusią bažnyčią parapijos tikintiesiems 76 metus atstojo šventoriuje esanti koplytėlė – Gauronskių mauzoliejus.

Truko vienuolika metų

Alvito bažnyčios statybos užuomazgos prasidėjo 2006 metais, vyskupui parašius dekretą dėl naujos bažnyčios statybų. Taip prasidėjo naujas, viltingas etapas Alvito parapijos gyvenime. 2008 m. visuomenei pristatytas pirmasis bažnyčios projektas. 2009 m. liepos 26 d. vyskupas Juozas Žemaitis pašventino naujos bažnyčios pamatus.

Dėl lėšų trūkumo statybas teko pristabdyti. Be to, paaiškėjo, kad suprojektuota graži bažnyčia, bet jos statybos Alvitui yra per brangios – net pastolius būtų reikėję vežtis iš užsienio, nes reikalingų Lietuvoje tuo metu niekas neturėjo. Tad 2013 m. buvo koreguotas bažnyčios projektas. Bet ir jį pavyko įgyvendinti ne iš karto.

V.Kajoko teigimu, atsisakius pirmojo projekto ir pradėjus antrojo įgyvendinimo darbus, šie judėjo labai lėtai. Nuo 2015 metų paaukodavo Vilkaviškio rajono savivaldybė ir patys parapijiečiai, tad per metus–pusantrų pastatydavo dalį sienų. Bet pinigai baigdavosi, ir darbai sustodavo. Situacija pasikeitė 2018 metais, kai išgirdęs apie Alvito bėdą ir norėdamas finansuoti stogo įrengimą, pas juos atvyko A.Paukštys. Jis pamatė, kad apie stogą kalbėti dar anksti, nes nebaigtos ręsti sienos. Tad lėšų skyrė ne tik bažnyčios stogui, bet ir sienoms užbaigti.

„Be A.Paukščio finansinės paramos Alvite bažnyčios statybos gal būtų užtrukusios dar 10 ar daugiau metų. Jo dėka per nepilnus dvejus metus bažnyčia pilnai pastatyta ir įrengta“, – džiaugėsi V.Kajokas.

Anot jo, A.Paukščio dėka naujoje bažnyčioje sumontuoti ir nauji vargonai, atkeliavę iš Vokietijos. Juos taip pat padovanojo mecenatas. Todėl atsiranda galimybė dalį Alvito kultūrinio gyvenimo perkelti čia – rengti vargonų muzikos koncertus. Pirmąjį sekmadienį koncertą surengs iš Vokietijos atvykęs vargonų meistras, profesorius Thorsten Mader.

Alvito ežeras ir „Alvito dūdos“ pastatas, kuriame veikė net restoranas.

Alvito ežeras ir „Alvito dūdos“ pastatas, kuriame veikė net restoranas.

Turi kuo didžiuotis

Šeimenos seniūnijos, kuriai ir priklauso Alvitas, seniūnas G.Bakūnas teigia, kad Alvito kraštas visą laiką buvo ir yra garsus savo žmonėmis, jų darbais ir pasiekimais. Vietos gyventojai sako, kad meilės ir jėgų kurti gėrį čia gyvenantys žmonės semiasi iš senovinių dainų, legendų, papročių bei savo krašto istorijos.

Mat Alvitas, kaip garsus miestelis, yra minimas jau 1506 metais. Iš 1744 metų Vilniaus sinodo sąrašų sužinota, kad Alvitas buvo didelio Vilkaviškio dekanato centras, o Alvito parapija buvo didžiausia Suvalkijoje.

Sukurta nemažai legendų, pasakojančių apie Alvito kraštą ir jo vietovardžio kilmę. Viena iš jų pasakoja, kad labai seniai kunigaikštienė Ona Radvilienė, pasiklydusi čia augančiuose tankiuose miškuose, nusprendė pastatyti gražią bažnyčią, kad jos skambantys varpai neleistų niekam kitam pasiklysti.

Kita legenda byloja apie bažnyčios varpą, kuris nuskendo ežere, bet, esą, jis vieną kartą iškils per šv. Oną ir ežeras paskandins Alvitą. Trečia legenda pasakoja apie žveją Vitą ir jo žmoną Alę, kurie per audrą nuskendo Alvito ežero bangose. Kalbama, kad po šios nelaimės ir atsirado vietovės pavadinimas Alvitas – kai jie šaukė vienas kitą vardais ir aidas tai atkartojo.

Poeto Kazio Bradūno tėviškėje poezijos vakaras

Poeto Kazio Bradūno tėviškėje poezijos vakaras

Šis kraštas garsus poetais, jų skambiomis eilėmis, todėl į Kiršus minėti ir pagerbti savą poetę Salomėją Nėrį sugrįžta Poezijos pavasaris. Kryžkelėje stovintis kryžius primena dar vieną iškilų šio krašto žmogų – poetą Kazį Bradūną, kurio visa meilė ir pagarba buvo skirta tėviškei. Alvitą garsina ir šių dienų poečių Onos Jasaitienės, Broniukės Klimaitienės eilės.

Ne vienas užklysta į Alvitą pasižiūrėti ar įsigyti auksarankio tautodailininko Raimundo Blažaičio medžio drožinių, kryžių. Jo sukurti darbai pasklidę ne tik Vilkaviškio rajone, bet ir visoje Lietuvoje, po svečias šalis.

Žmonės prisitaiko

Šiandieninį Alvitą lyginti su Alvitu, buvusiu prieš pusę amžiaus, jau sunku. Mat jis, kaip ir kiti šalies kaimai bei miesteliai, neteko daug žmonių. Tačiau Alvitas sugebėjo prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių bei iššūkių, nors šio krašto darbščių žmonių neaplenkė ir nedarbo rykštė. Ir šiandien yra sumanių verslininkų, kurie steigia naujas darbo vietas, mažina nedarbą. Pagrindinė veiklos kryptis – įvairios paslaugos.

Alvito moterys pristato skrybėles per Šv. Oninių šventę

Alvito moterys pristato skrybėles per Šv. Oninių šventę

Alvite veikia trys parduotuvės, kelios kirpyklos, o kitus maitina žemės ūkis. Alvito apylinkėse žemdirbiai augina grūdines kultūras, rapsus, cukrinius runkelius, o šiemet stebima, kad pilni laukai prisodinti bulvių. Kol kas bulvės – nauja kultūra šiame krašte. Anot seniūno, žemės derlingos, ūkininkai darbštūs, todėl augina viską, kas tik užauga ir duoda naudos.

Alvitą garsina kaimo kapela „Širvinta“, kurios programą pamėgo įvairių rajone bei Lietuvoje vykstančių renginių žiūrovai. Kapela dalyvauja respublikinėse dainų šventėse, koncertuoja ir užsienyje.

2006 metais Alvitas jau paminėjo solidų 500 metų jubiliejų ir savo darbais stebina toliau. Ne tik pasistatė naują bažnyčią – gražėja pats miestelis, jo apylinkės, savo sodybas gražinasi žmonės, todėl Alvite tuščių namų beveik nėra. Žmonės čia noriai perka būstus, prisijungia prie bendruomenės gyvenimo.

Lietuvos vardo tūkstantmečio parkas

Lietuvos vardo tūkstantmečio parkas

Norų judėti į priekį yra

Alvito kaimo bendruomenė rūpinasi kultūra ir sportu, gyventojų aktyvumu, bendradarbiauja su įvairiomis institucijomis. Alvito kaimo bendruomenės pirmininkas Rimvydas Palubinskas neneigia, kad miesteliui trūksta žmonių, jų čia galėtų gyventi kur kas daugiau. Tad dedama daug pastangų, kad miestelyje būtų tvarkinga, gražu. Alvitas turi Lietuvos vardo tūkstantmečio parką ir Liepų parką prie bažnyčios. Turi maudyklę senajame Alvito ežere, kur patys pasigamino treniruoklius ir išsimaudę gali pasportuoti. Tvarko bendruomenės namus, kad jie būtų patrauklūs.

Alvito savanorių kapinės

Alvito savanorių kapinės

Artimiausi planai – atvykstančius dar glaudžiau supažindinti su Alvito krašto poetais S.Nėrimi, K.Bradūnu. Galvojama, kad tam geriausiai pasitarnautų kūrėjų kelias, aplankant ir šiandieninius kūrėjus. Pasak R.Palubinsko, jų galvose bręsta maršrutas: S.Nėries, K.Bradūno gimtinės, po to kryždirbys R.Blažaitis, jaunosios kartos amatininkas, kalvis Andrius Milinkevičius, pasistatęs vasaros rezidenciją – molio namuką, įdomų kalvystės darbais, taip pat jau Anapilin iškeliavęs kanklių meistras, kankliuotojas Juozas Telešius. Alvito bendruomenės pirmininko tikinimu, gaila, kad kol kas šios mintys dar neišsirutuliojo į galutinį „produktą“.

„Vilčių, kad taip įvyks, yra, nes aš pats gimiau ir augau Alvite, jis man liks visam gyvenimui – čia visos mano šaknys, išvaikščioti takai, parkas. Ir bažnyčia sava, ir ežeras mielas. Viskas taip giliai širdy, kad tikrai niekada gyvenime šitos vietos į nieką nekeisčiau“, – prisipažino R.Palubinskas.