Pakuonio parapijos bažnyčioje kasmet nuvilnija dvi Šv. apašt. Petro ir Pauliaus bei pagrindinė Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventės.

Šiemet nedidelis Pakuonio miestelis (Prienų r. ) mini tris išskirtines datas – vietos mokyklai sukanka 200 metų, 275 metai – kai pirmą kartą 1744 m. Darsūniškio parapijos sudarytuose kaimų sąrašuose buvo paminėtas miestelio vardas bei 225 metai, kai buvo įkurta Pakuonio parapija. Todėl miestelio šventė dar šį mėnesį prasidės mokyklos jubiliejaus renginiais ir tęsis per vasarą.

Gyventojų nemenksta

Pakuonio herbe, kurį sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas, pavaizduota obelis – pasaulio tautų kultūrose motinystės, jos palaiminimo ir derliaus simbolis. Žydinti obelis – amžinos jaunystės, taikos ir grožio įsikūnijimas. Medžio šaknys – tai ryšio su žeme, su šeima simbolis. Upės tėkmė žymi laiką, praeitį, nuolatinį atsinaujinimą. Mat žmonių Pakuonio apylinkėse gyventa jau III–IV a. Tai patvirtino praėjusio amžiaus pradžioje rusų archeologų atlikti kasinėjimai.

Tolimesnė Pakuonio istorija susijusi su visos Užnemunės istorija. Čia anksčiau negu anapus Nemuno panaikinta baudžiava, anksčiau įvestos privalomos pavardės, čia žmonės ir gyveno turtingiau. Nuo Prienų–Kauno plento į Nemuno pusę visas kraštas buvo nusėtas dvarais, palivarkais.

uonio mokykla tuoj skaičiuos trečią šimtmetį.

Pakuonio mokykla tuoj skaičiuos trečią šimtmetį.

Dabar Pakuonio miestelyje nuolat gyvena apie 500 gyventojų. Žinoma, buvo metų, kai jų buvo kiek daugiau, tačiau pastarųjų metų tendencijos teikia vilčių, kad spartus miestelio tuštėjimas – jau praeityje. Net ir bankrutavus stambiausiai čia veikusiai medžio apdirbimo įmonei, kuri suteikdavo darbo vietų beveik 200 žmonių, pakuoniškiai neišsibėgiojo – gyventojų skaičius išliko stabilus. Vietos gyventojai stebi, kad lentpjūvės įrengimai, gamybinė bazė neišdraskyta, todėl yra vilties, kad gal kažkas ją nupirks ir nauji darbdaviai pakvies į darbą.

Pakuonio seniūnas Antanas Keturakis „Valstiečių laikraščiui“ teigė, kad tie, kurie yra įsikūrę Pakuonio miestelyje, tai jau įsikūrę nuolatiniam gyvenimui. Mat Pakuonis yra labai patogioje susisiekimui vietoje – čia pat Kaunas, Alytus, tad iš Pakuonio žmonės važinėja į darbus miestuose. Taigi kas nori dirbti, darbo tikrai randa. Be to, žmones į Pakuonį traukia ir gamta: nuo Pakuonio iki Nemuno – kaip ranką paduoti.

Nori saugaus šaligatvio

Prieš keletą mėnesių Pakuonio seniūnu tapęs A.Keturakis tęsia savo pirmtakės, pernai rugpjūčio 1 d. netikėtai mirusios, buvusios seniūnės Nijolės Averkienės darbus. Vasarą pagrindiniu rūpesčiu tampa keliai, kurių asfaltuotų tėra 6,5 kilometro, visi kiti – žvyrkeliai, kaimo keliukai.

Knygų namelis. Mokytojui Eugenijui Kamarūnui atminti.

Knygų namelis. Mokytojui Eugenijui Kamarūnui atminti.

Tiesa, šią vasarą dvi žvyrkelių atkarpos jau bus asfaltuojamos. Dulkių kamuolių nebeliks važiuojant keliu nuo Ašmintos iki Pakuonio bei nuo Pakuonio iki Dvylikių kaimo. Žmonės permainų laukia, nes greta žvyrkelių esančių sodybų šeimininkės šiltuoju metų laikotarpiu net negalėdavo lauke pasidžiauti skalbinių – viskas apsinešdavo dulkėmis.

Pats miestelis gražus, gatvės asfaltuotos, bet dar trūksta šiuolaikiškų šaligatvių. Seniūnija kreipėsi į Kelių direkciją, prašydami permainų, tačiau sulaukė patikinimo, kad ruošiamas miestelių šaligatvių įrengimo planas, o kai Pakuonis pateks į šį planą, tada jiems ir praneš.

„Miestelio centre verkiant reikėtų šaligatvių, nes iki nelaimės tik žingsnelis. Prie kelio yra kadaise buvęs pėsčiųjų takas, bet jis aptrupėjęs ir apaugęs žole. Centre kelią nuo palaikio pėsčiųjų tako skiria senos grandinės, pritvirtintos prie metalinių kuolų. Nežinia, kokia dabar jų paskirtis, nes neatlieka net saugumo funkcijos. Neturi ir estetinio vaizdo“, – kalbėjo seniūnas.

A.Keturakio tikinimu, šaligatviai miesteliui reikalingi, nes per jį važinėja daug sunkiasvorių mašinų, o miestelio centre įsikūrusi mokykla. Seniūnas neslėpė, kad jam pačiam kartais tenka matyti ant tų grandinių susėdusius ir besisupančius vaikus. Tuomet nugara nueina šiurpuliukai nuo minties – kiek bereikia iki nelaimės?..

Augina danielius, riešutus

Pakuonio herbe žydinti obelis atsiradusi neatsitiktinai. Sodininkystės tradicijos šiame krašte gyvybingos nuo seno. Kadaise čia klestėjęs sodininkystės ūkis, dabar tapęs UAB „Daugšiagirio sodai“.

Aplinkiniuose kaimuose yra paminklų dirbtuvės, veikia langų gaminimo bei kitos įmonėlės. Tačiau dominuoja žemės ūkis – seniūnijoje triūsia per 250 ūkininkų. Kaip ir visur, vyrauja grūdinių kultūrų augintojai, kurie nuo bendro deklaruojamo ploto sudaro 60–70 proc. O besiverčiančiųjų gyvulininkyste mažėja, tad Pakuonio seniūnijoje ūkininkai persiorientuoja į kitų gyvūnų auginimą.

Vaikai nuo mažumės mokosi drožti medį

Vaikai nuo mažumės mokosi drožti medį

Seniūnija gali pasidžiaugti turinti 4 ūkius, kuriuose auginami gražieji danieliai, o viename ūkyje – elniai. Dar kitas ūkininkas yra užveisęs riešutmedžių giraitę – garsėja riešutų auginimu. Net šeši ūkiai deklaruoja, kad verčiasi dekoratyvinių augalų auginimu. Žmonės vis labiau puoselėja savo aplinką, tad dekoratyvinių augalų poreikis didėja. Ieškodami naujų ūkininkavimo verslo formų ūkininkai sukuria darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems miestelio žmonėms.

Pakuonio gyventojai turi ką parodyti atvykusiam svečiui. Vieta puiki: netoli Nemuno pakrantė, trys piliakalniai, kurių teritorijos įtrauktos į Nemuno kilpų regioninį parką. Tarp lankytinų vietų yra gražiai sutvarkytas Daukšiagirės dvaras su išpuoselėta aplinka. Buvusioje spirito gamykloje įrengta poilsiui bei susibūrimams skirta Dvaro bravoro menė. Apsistoti kviečia kaimo turizmo sodyba.

Keitėsi laidos ir kartos

Gegužės 25 d. Pakuonio pagrindinėje mokykloje vyks šios mokslo kalvės 200 metų jubiliejaus šventė. Mokyklos direktorė Audronė Vaicekauskienė teigia, kad tam intensyviai ruošiasi. Mokytoja, muziejaus puoselėtoja, kraštotyrininkė Onutė Zmejauskienė rengia knygą, technologijų mokytojas tautodailininkas Kęstutis Grigonis surengė savo ir mokinių darbų parodą, ruošia skulptūrą, skirtą mokyklos jubiliejui.

Gražiausi prisiminimai iš bendrų susitikimų išlieka ilgam. Tai ir suvienija, ir skatina nesavanaudiškam gyvenimui visiems kartu.

Gražiausi prisiminimai iš bendrų susitikimų išlieka ilgam. Tai ir suvienija, ir skatina nesavanaudiškam gyvenimui visiems kartu.

Pasak A.Vaicekauskienės, per 200 metų keitėsi mokyklos tipai, vieta, pastatai, žmonių kartos. Parapinė, daraktorinė, pradinė, šešiametė, septynmetė, progimnazija, vidurinė, dabar – pagrindinė mokykla. 200 metų jubiliejų sutinka nuo jos pastatymo padidėjusi priestatais, išgražėjusi. Mokyklos aplinką puošia buvusio šios mokyklos mokinio, technologijų mokytojo K.Grigonio ir jo mokinių medžio skulptūros „Mokslų motina – pelėda“ ir „Knygnešiams“, lauko „gluosnių klasės“ suoleliai. Keitėsi mokinių laidos, kartos, mokytojai. Buvę mokiniai tapo tėvais, seneliais, proseneliais…

Dabar Pakuonio pagrindinėje mokykloje mokosi apie 100 vaikų iš Pakuonio miestelio ir aplinkinių kaimų. Mokinių skaičius tai šiek tiek padidėja, tai sumažėja. Mokykloje iš viso dirba 37 darbuotojai, iš jų – 25 pedagogai. „Kaip ir daugumoje kaimo mokyklų, labiausiai trūksta mokinių. Tas mus ir liūdina“, – sakė direktorė.

Mokykla kasmet tampa modernesnė: atnaujinta sutvarkyta vidinė edukacinė aplinka, kabinetai, koridoriai, kitos erdvės, mokyklos aplinka. Šiemet pradėtas įrengti ir daugiafunkcis sporto aikštynas.

Ypatingos Žolinės

Vasarai baigiantis Pakuonio laukia dar viena šventė – bus minimos Pakuonio miestelio vardo paminėjimo 275 metų bei Pakuonio parapijos įkūrimo 225 metų sukaktys. Jos susilies į tradicinę miestelio krašto šventę, sutampančią su Žolinės atlaidais.

Pasak šiemet Prienų rajone išrinkto Metų žmogumi Pakuonyje klebonaujančio kunigo Rimo Pilypaičio, nors savo istoriją parapija skaičiuoja nuo 1794 m., kai parapijos įkūrimas buvo teisiškai užbaigtas, visko pradžia buvo pora metų anksčiau – 1792 m., kai Pakuonyje buvo pastatyta maža, šiaudais dengta bažnytėlė, konsekruota Švč. Trejybės vardu. Parapijai buvo paskirtas dvasininkas.

Pirmoji bažnyčia Pakuonyje išstovėjo beveik šimtmetį. Po to ją pakeitė nauja, mūrinė, su vienu bokštu. Tačiau pirmojo ir antrojo pasaulinių karų metais bažnyčia nukentėjo, ypač antrojo metais, kai buvo susprogdintas bokštas, visa 1883 m. statyta bažnyčia smarkiai apdegė. Tad vėlesni metai buvo bažnyčios atstatymo ir bandymo vėl iš naujo gyventi parapijos religinį gyvenimą metai.

„Pakuonyje esu gana mažai laiko – vasaros pabaigoje bus 12 metų. Atėjūnas, kaip ir visi kunigai tokiais būna. Bet jau esu patapęs savu ar bent jau pažįstamu, o ir aš pats gana neblogai pažįstu visus šio krašto žmones ir patį Pakuonį. Pats Pakuonio miestelis gal nėra kuo nors išsiskiriantis iš kitų Lietuvos kaimų ar miestelių. Gal tik tuo, kad mokame gyventi ne vien sau. Vienokiais ar kitokiais renginiais, šventėmis, didesniais ar mažesniais susitikimais prasiplečia kaimiško žmogaus pasaulis“, – teigė R.Pilypaitis.

 

Rimo Pilypaičio nuotraukos