Paminėti Simno parapijos penkių amžių sukaktį tikintieji susirinko į šimtametę bažnyčią. Iškilmėms vadovavo Vilkaviškio vyskupas R.Norvila.

Rugpjūčio priešpaskutinis sekmadienis buvo išskirtinis Simno (Alytaus r.) tikintiesiems – čia buvo paminėtas Simno bažnyčios 500 metų jubiliejus, tapęs dalimi Simno Mažosios Lietuvos kultūros sostinės vardo vienu iš svarbiausių renginių. Iškilmėse keturioliktasis Alytaus rajono garbės piliečio vardas buvo suteiktas šioje bažnyčioje dirbusiam ir Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką čia leidusiam kardinolui Sigitui Tamkevičiui.

Priėmė ir nepaleidžia

Šventėje priimdamas Alytaus rajono garbės piliečio regalijas kardinolas trumpam mintimis nuklydo į tą laikotarpį, kai vienoje pirkutėje ant Simno ežero kranto buvo redaguojama „Kronika“, o pastogę buvo suteikę dvi geros Simno moterys.

„Į Simną atvykau lygiai prieš 50 metų. Atvykau turėdamas jau šiokią tokią kunigiškos tarnystės patirtį, turėdamas pogrindžio darbo ir pasipriešinimo sovietinei sistemai patirties. Simne radau labai daug gerų žmonių. Čia prasidėjo keli dideli darbai. Pirmas darbas buvo 17 tūkst. memorandumas, kurį nusiuntėme į Jungtines Tautas, reikalaujant laisvės tikintiesiems. Simne 1972 metais gimė ir Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, – prisiminimais dalijosi S.Tamkevičius.

Jis patikino, kad ir šiandien jo prisiminimai apie Simną patys šviesiausi. Kardinolas prisiminė, jog į Simną atvažiavo turėdamas vos kelerių metų kunigystės patirtį, taigi čia, galima sakyti, buvo beveik pati jo kunigystės kelio pradžia. Čia jis susirado labai daug gerų talkininkų. „Esu labai dėkingas Simno žmonėms, kurie tuose darbuose talkino, svarbiausi talkininkai jau iškeliavę pas Viešpatį“, – Simne kalbėjo S.Tamkevičius.

Simno maldos namai išnyra ant kalvos, turi labai storas ir aukštas sienas, todėl kai kam yra panašūs į tvirtovę.

Simno maldos namai išnyra ant kalvos, turi labai storas ir aukštas sienas, todėl kai kam yra panašūs į tvirtovę.

Ne tiks svarbiomis progomis, bet ir šiaip važiuodamas pro šalį jis sustoja, aplanko Simną. Bažnyčios šventoriuje jam svarbi Šv. Marijos statula, kurią, kaip padėką, statė 1975 metais, o valdžia labai norėjo nugriauti, bet Simno žmonės ją saugojo dieną ir naktį.

„Tai ačiū už šitą įvertinimą, bet jis yra skirtas ne tik man, bet ir daugeliui mano talkininkų, o pirmieji talkininkai kaip tik ir buvo Simno miestelio, Simno parapijos žmonės“, – atsiimdamas apdovanojimą visų nuopelnų nebuvo linkęs prisiimti sau kardinolas.

Kiekvienas sugrįžimas į Simną dvasininkui svarbus, tad S.Tamkevičiui atvykti nesutrukdė neseniai buityje patirta trauma bei sugipsuota ranka.

Likusi širdies dalelė

Simno bažnyčios šventoriuje iškilo bažnyčios jubiliejui skirtas kryžius, kurį padovanojo tradicinių amatų centro „Ūdrupis“ vadovė Anelė Nasulevičienė su vyru Stasiu. Kryžiaus šventinimo apeigos buvo patikėtos Simne jaunystės metus praleidusiam Panevėžio vyskupui emeritui Jonui Kauneckui.

Panevėžio vyskupas emeritas J.Kauneckas prisiminė Simne prasidėjusį kelią į kunigystę ir pašventino parapijos jubiliejui skirtą kryžių, kurį padovanojo Nasulevičiai.

Panevėžio vyskupas emeritas J.Kauneckas prisiminė Simne prasidėjusį kelią į kunigystę ir pašventino parapijos jubiliejui skirtą kryžių, kurį padovanojo Nasulevičiai.

„Man po 60 metų tenka sugrįžti čia, kur buvau jaunystėje. Tada buvau melioracijos darbų vykdytojas, aplink Simną turėjau net keturis objektus. Čia dirbdamas į kunigų seminariją pirmą kartą stojau 1959 metais. Tais metais stojančių buvo 50, priėmė tik penkis. O aš galų gale buvau priimtas po 13 metų, taigi, teko dirbti ir darbų vykdytoju, ir vyriausiuoju inžinieriumi, ir visą laiką bendravau su kunigais disidentais Juozu Zdebskiu, S.Tamkevičiumi, Alfonsu Svarinsku, todėl ir seminarijoje į mane vėliau žiūrėjo turbūt su atidumu, nes neaišku, kokių vėjų prisisėmęs“, – Simne praleistus metus prisimena J.Kauneckas.

Vyskupas emeritas iki šiol pamena darbą melioracijoje. Ne paslaptis, kad kartais kai kurie melioratoriai po darbų išgerdavę, tad darbų vykdytojas visus rūpesčius užsimiršdavo sekmadienį atėjęs melstis į Simno bažnyčią. Jam pavyko prie tikėjimo palenkti ir melioratorius – ekskavatorininkus, buldozerininkus. Kai tvarkė melioracijos sistemas objekte Kolonistuose, netoli Simno, J.Kauneckas suorganizavo gegužines pamaldas – „Mojavą“. Jis pamena, kad, nors vyrai daugeliui atrodė gan gruboki, bet kiekvieną vakarą temstant giedodavo Šv. Marijos litaniją.

„Mane visada žavėjo čia dirbantys kunigai. Galit įsivaizduoti, kaip tada klestėjo parapija, jeigu trys kunigai tuo metu buvo Simne. Be jokios problemos buvo galima atlikti išpažintį ir pamokslus net trijų kunigų girdėdavau, kai kada papildytus poezija“, – tuos laikus mena J.Kauneckas.

Jam Simne visi takai žinomi – po 60 metų atvykęs į Simną J.Kauneckas atidžiai apėjo bažnyčią ir šventoriuje prie vieno akmens pasigedo ant kablio pririštos metalinės grandinės, galėjusios siekti pačius seniausius laikus. „Šventinu kryžių savotiškai…Tegul būna Simne toks gyvas tikėjimas, koks buvo prieš 500 metų statant šitą bažnyčią“, – šventindamas naujai bažnyčios šventoriuje iškilusį kryžių simniškiams linkėjo vyskupas J.Kauneckas.

Simne teko darbuotis ir prie dzūkų prisirišti ir dar vienam dvasininkui – Vilkaviškio vyskupui emeritui Juozui Žemaičiui, kuris 1958 metais atnaujino per karą sudegusią Simno bažnyčią. Rugpjūčio pabaigoje pačiam J.Žemaičiui sukanka 94 metai, tad dėl garbaus amžiaus į šventę jis nesiryžo vykti.

Šventinė eisena Simno gatvėmis.

Šventinė eisena Simno gatvėmis.

Išskirtiniai Dievo namai

Šaltiniai teigia, kad bažnyčios istorija prasidėjo 1520 metais, kai jos statybomis pasirūpino LDK maršalka ir Simno valdytojas Jonas Zabžezinskas. Penkis amžius gyvuojanti Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – viena seniausių ne tik Dzūkijoje, bet ir visoje Pietų Lietuvoje. Tai Simne ir jo apylinkėse reikšmingiausias statinys, išsiskiriantis savo formomis bei architektūriniais sprendimais. Maldos namai išnyra ant kalvos, turi labai storas ir aukštas sienas, todėl daug kam yra panašūs į tvirtovę.

„Pastatyta gražioje kalvotoje vietoje šalia Simno ir Giluičio ežerų, ji vaizdingai įsilieja į krašto landšaftą, papuošia bei praturtina vietovę. Ypatinga ir šios bažnyčios istorija. Ji yra daugelio mūsų kraštui, šiam regionui svarbių įvykių, permainų, netgi kovų liudininkė ir pati nemažai skirtingais laikotarpiais nukentėjusi. Amžiams bėgant, Simno bažnyčia buvo atstatoma, plečiama, remontuojama po gaisrų ar nuniokojimų. Nors ir keitusi savo išorinį pavidalą, ji visgi išlaikė ir daug originalių bruožų. Todėl ji – išskirtinis paveldo objektas“, – vadovaudamas jubiliejinėms šv. Mišioms pabrėžė Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila.

Simno bažnyčia renesansinė, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, vienabokštė, su penkiasiene apside, dviem zakristijomis ir dviem bokšteliais. Vidus trinavis, atskirtas pilioriais, dengtas cilindriniais ir kryžminiais skliautais.

Bažnyčios viduje gausu meninę vertę turinčių sakralinės dailės kūrinių. Įžengęs į šią bažnyčią, svečias pasijunta lyg mažame dailės muziejuje. Simno bažnyčioje pernai atnaujintas pagrindinis altorius. Jį puošia 17 amžiaus Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu paveikslas. Dešinėje pusėje esančioje navoje stovi Švč. Marijos Rožinės altorius, kuriame kabo Švč. Mergelės Marijos paveikslas.

Trečias šios bažnyčios meno kūrinys – išlikęs vertingas Švento Jono Krikštytojo paveikslas, saugomas M.K.Čiurlionio muziejuje. Simno gyventojai tikisi, kad pavyks surinkti lėšų ir remonto darbai architektūros perliuku vadinamuose jų maldos namuose tik spartės. Šiuo metu restauruojama presbiterija.

Įamžinta knygoje

Iš Simno kilęs profesorius, penkių knygų apie Simną autorius Arvydas Šeškevičius šventėje pristatė naujausią savo knygą „Simno bažnyčiai 500 metų“, skirtą bažnyčios istorijai. Į ją sudėti archyvuose rasti duomenys apie šią bažnyčią ir jos istoriją nuo 1656 metų. Autorius sako, kad joje skaitytojas ras informacijos apie ankstyvąjį laikotarpį. Į atskirą skyrių sugulė visi Rusijos imperijos įvykiai, Nepriklausomybės laikai ir sovietmetis, o paskutinis skyrius – Atgimimo laikotarpis.

„Simno bažnyčia buvo dvasinis tautos atgimimo centras. 1863 metų sukilimo laikotarpiu čia buvo draudžiama melstis lietuviškai. Kunigas Sebastijonas Valentynas pirmą kartą lietuviškai giedoti rožinį leido 1896 metais. Taigi, melstis lietuviai galėjo tik nuo 20 amžiaus pradžios. Vyko labai intensyvios kovos. Tai jau istorija“, – sudėtingą laikotarpį savo knygoje smulkiai aprašė A.Šeškevičius.

Daug kam svarbu, kad knygoje yra įamžinti visi Simno parapijoje dirbę kunigai, zakristijonai, vargonininkai, tarnautojai ir kiti pasauliečiai, aktyvi Švč.Marijos Mergelės rožinio draugija. Jos nariai pirkdavo paveikslus, dvasiškai šviesdavo žmones. Nepriklausomybės laikais Simne buvo pastatyti parapijos namai, kuriuose įsikūrė biblioteka, skaitykla. Čia vyko ir švietėjiška veikla.

Svečiams prisistatė originaliai pasipuošusios Simno seniūnijos bendruomenės.

Svečiams prisistatė originaliai pasipuošusios Simno seniūnijos bendruomenės.

Supynė renginių kasą

Simnas bažnyčios jubiliejų ir Mažosios kultūros sostinės vardą paminėjo su geriausiais Lietuvos tenorais, susibūrusiais į projektą „Tenoriada“, su Sauliumi Prūsaičiu priešakyje, o iškilmingose mišiose giedojo operos solistė Rasa Juzukonytė, dalyvaujant Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų orkestrui.

Po šv. Mišių teatralizuota Simno seniūnijos bendruomenių eisena iš šventoriaus per miestą nuvilnijo į Simno miesto aikštę. Šventės šeimininkas, Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas dėkojo svečiams, radusiems laiko pagerbti Simną ir jo gyventojus, pasidžiaugė gražiai prisistačiusiais Simno seniūnijų bendruomenių nariais.

Simno krašto bendruomenės pristatė senuosius amatus ir kulinarinius paveldus. Eisenoje buvo galima susipažinti su žvejais, medžiotojais, bitininkais, audėjomis, duonos kepėjomis, sūrininkais. Jų darbus iš arčiau apžiūrėti buvo galima apsilankius bendruomenių kiemeliuose.