Atvykstančiu į Troškūnus iš tolo pasitinka Švč. Trejybės bažnyčios bokštai su į 43 m. aukštį iškilusia varpine.

Anykščių rajone esantys Troškūnai – vienas mažiausių Lietuvos miestų, jame tėra 400 gyventojų, tačiau turtinga istorija, lankytinais kultūros vertybių registro objektais jie drąsiai galėtų varžytis ir su didmiesčiais.

Verta užsukti

Keliaujant po Lietuvą tikrai verta aplankyti Troškūnus, vos 16 km nutolusius nuo Anykščių. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2019 m. pradžioje miesto statusą turinčiuose Troškūnuose savo gyvenamąją vietą buvo deklaravę 377 asmenys. Pagal šį rodiklį tarp 103 Lietuvos miestų Troškūnai yra antri nuo galo ir lenkia tik Panemunę. Ištuštėję Troškūnai gyventojų skaičiumi nusileidžia šimtams kitų vietovių, kurios niekada neturėjo miesto statuso, tačiau lankytinų kultūros vertybių čia – apstu.

„Į Troškūnus (Smėlynės kaimą) gyventi atvykau 1981 m. Dirbau apylinkės pirmininku, vėliau – Troškūnų miesto ir apylinkės viršaičiu, nuo 2012 m. vėl einu seniūno pareigas. Džiugu matyti, kaip per šį laiką miestas išgražėjo, tapo patogus gyventi, patrauklus turistams ir svečiams. Už tai, kad Troškūnuose buvo pradėti vertingų objektų atstatymo darbai, pirmiausia esame dėkingi parapijos klebonui Sauliui Filipavičiui. Būtent jo iniciatyva buvo gautos Europos Sąjungos investicijos, skirtos Troškūnų miesto infrastruktūrai plėsti, gyventojų užimtumui ir verslumui didinti. Buvo atnaujintas, naujam gyvenimui prikeltas bažnyčios ir vienuolyno statinių ansamblis, dabar remontuojama bažnyčia. Visi gyventojai tuo labai džiaugiasi. Galima sakyti, kad tai, kas padaryta klebono, yra puiki dovana troškūniečiams, ir ne tik jiems. Atsirado naujos kultūrinės erdvės, pradėta plati šviečiamoji veikla, pagyvėjo miesto kultūrinis gyvenimas. Galbūt trūksta informacinių stendų turistams, bet apskritai Troškūnai išgražėję, atsinaujinę, tad mielai kviečiame visus užsukti“, – džiaugėsi seniūnas Antanas Jankauskas.

Į Troškūnus dar ir šiandien galima atvykti siauruku.

Į Troškūnus dar ir šiandien galima atvykti siauruku.

Troško kūnai

Nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. pabaigos miestelis oficialiai vadinosi Vladislavovu (XVII a. miestelis priklausė dvarininkui Vladislovui Sakalauskui, tad taip buvo išreiškiama pagarba šiam asmeniui). Nuo seno tarp vietinių žmonių buvo vartotas ir Troškūnų vardas, kuris yra asmenvardinės kilmės – kilęs nuo pavardės Troškūnas.

Kiek kitaip byloja legenda. Anot jos, labai seniai Troškūnų miestelio vietoje augęs didelis miškas. Vieta ta buvusi nepaprastai drėgna ir pelkėta. Kartą labai sausą vasarą gal nuo žaibo ar ko nors kito miškas užsidegęs, bet dėl drėgnumo ne tiek degęs, kiek rūkęs… Ilgai taip smilkęs miškas, o nuo dūmų troškę visi miške buvę kūnai. Taigi, troško kūnai – Troškūnai.

Paminklas žuvusiesiems nepriklausomybės kovose.

Paminklas žuvusiesiems nepriklausomybės kovose.

Šiek tiek istorijos

Troškūnų vietovė dokumentuose minima nuo 1506 m., XVI a. minimas Troškūnų (arba Smėlynės) dvaras. Miesteliu Troškūnai tapo XVII–XVIII a., kai buvo pastatytas vėlyvojo baroko Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis, kuriame įsikūrė vienuoliai bernardinai. 1698 m. Troškūnai gavo turgaus privilegiją, 1748 m. – prekybos.

1897–1899 m. nutiesus siaurąjį (750 mm pločio vėžės) geležinkelį Panevėžys–Anykščiai–Utena–Švenčionėliai, į šiaurės rytus nuo miestelio, Žiedonių kaimo teritorijoje, buvo pastatyta Troškūnų geležinkelio stotis.

1956 m. Troškūnams, kuriuose gyveno apie 1,5 tūkst. gyventojų, buvo suteiktas miesto statusas. Pokario metais Troškūnai buvo atskiras rajonas. 1995 m. miestas tapo seniūnijos centru. 2003 m. buvo patvirtintas Troškūnų miesto herbas (aut. Rolandas Rimkūnas): auksiniame lauke juodas puolantis šernas su sidabrine iltimi ir akimi.

Tankiai užstatyta centrinė dalis byloja apie buvusį nemažą miestą. Dabar jis praradęs tris ketvirtadalius gyventojų. Visoje seniūnijos teritorijoje šiuo metu gyvena 2 550 žmonių. Troškūnų senamiestis saugomas kaip regioninės reikšmės kultūros paveldo vietovė, pasižyminti archeologinėmis, architektūrinėmis, urbanistinėmis ir kraštovaizdžio vertybėmis.

1998 m. minint Troškūnų 300 metų jubiliejų, miestelio centre pastatytas kryžius (aut. Virginijus Griga), o 2012 m.pasitinkant Troškūnų valsčiaus pirmojo paminėjimo 500 metų sukaktį, miestelio pakraštyje iškilo stogastulpis seniūnijos globėjui Šv. Antanui (aut. Žilvinas Kriaučiūnas).

1945–1952 m. pasipriešinimo kovose žuvo, atsidūrė kalėjimuose, tremtyje keli šimtai buvusio Troškūnų valsčiaus žmonių. Daugiau kaip 1 000 žuvusių Algimanto apygardos Žalgirio, Šarūno ir Kunigaikščio Margio rinktinių kovotojams atminti Troškūnų miestelio centre pastatytas akmeninis paminklas – skulptūrinė kompozicija „Atminimo vartai“ (skulpt. Jonas Jagėla, arch. Audronė Kaušinienė, 1996 m.).

Buvęs bernardinų vienuolynas prikeltas naujam gyvenimui.

Buvęs bernardinų vienuolynas prikeltas naujam gyvenimui.

Vienuolyne virė gyvenimas

Dvi pirmosios Troškūnų bažnyčios sudegė – 1743 ir 1770 m. Nauja mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia (arch. Martynas Knakfusas) buvo statoma 1774–1787 m. 1803 m. buvo pastatyta už bažnyčią aukštesnė mūrinė kvadratinio plano varpinė (arch. Pietro De Rossi). 1890 m. Troškūnų bažnyčios varpinė buvo rekonstruota ir paaukštinta iki 43 m. Troškūnų bažnyčios architektūroje labai įdomiai ir organiškai persipina klasicizmo ir baroko formos. Šventovės interjerą sudaro visas meno vertybių lobynas: įspūdingi centrinis ir šoniniai altoriai (jų – net septyni), puikūs barokiniai vargonai, paveikslai su prabangiais metaliniais aptaisais. Bažnyčios vargonai – seniausi Anykščių krašte, jie garsėja ir savo puošnumu.

1770–1794 m. šalia bažnyčios pastatytas mūrinis vieno aukšto U raidės formos vienuolynas. Troškūnų vienuolynas daugiau nei du šimtmečius buvo svarbus viso krašto kultūrinio gyvenimo centras, vienuoliai daug prisidėjo prie gyventojų mokymo (prie vienuolyno buvo įsteigta mokykla, veikė biblioteka), pasipriešinimo caro valdžiai. Vilniaus generalgubernatoriaus M.Muravjovo įsakymu triskart tirta, ar Troškūnų bernardinai neprisidėjo prie 1863 m. sukilimo. Nors įrodymų buvo nerasta, 1864 m. lapkričio 1 d. rusų valdžia vienuolyną uždarė. 1929 m. Troškūnuose įsikūrė vienuoliai pranciškonai, bet apie 1937 m. jie patys iš Troškūnų pasitraukė į Kretingą.

Po Antrojo pasaulinio karo vienuolynas nacionalizuotas, naudotas įvairiai ūkinei paskirčiai, vėliau apleistas. Tik 1989 m. grąžinus vienuolyno pastatą Panevėžio vyskupijai, jis buvo rekonstruotas bei pritaikytas visuomenės poreikiams. Šiandien čia vyksta rekolekcijos, įvairios religinio ir meninio pobūdžio stovyklos, festivaliai, seminarai. Kultūrinis gyvenimas verda ir restauruotame bažnyčios rūsyje.

Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno statinių ansamblis yra Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro objektas. Architektūrinį ansamblį sudaro valstybės saugomi paminklai: Švč. Trejybės bažnyčia, senoji mokykla (1789 m.), Bernardinų vienuolynas, varpinė ir šventoriaus tvora su vartais.

Troškūnų parapijos klebonas S.Filipavičius į Troškūnus atvyko prieš 29 metus. „Džiaugiuosi ir žmonėmis, ir gražia Troškūnų istorine, kultūrine, dvasine praeitimi, kurią bandome visi kartu palaikyti ir puoselėti. Prasmingi atnaujinimo darbai (tiek vienuolyno, tiek bažnyčios) pakelia žmonėms nuotaiką, pakylėja, jie didžiuojasi visu bažnyčios ir vienuolyno statinių ansambliu. Tai savotiškas impulsas žmonėms paieškoti galimybių ir sukurti ką nors gražaus savo artimiausioje aplinkoje, savo kieme. Džiugu matyti, kad žmonės laisvesni, kad gražūs jų tarpusavio santykiai. Vieni dažniau lankosi bažnyčioje, kiti rečiau, bet visus lygiai taip pat priimu ir laukiu“ – sakė klebonas.

Bažnyčios architektūroje persipina baroko ir klasicizmo formos.

Bažnyčios architektūroje persipina baroko ir klasicizmo formos.

Nykstantis dvaras

Šalia miesto esančiame Smėlynės kaime stūkso 11 nykstančių buvusio dvaro pastatų, išlikę keletas senų parko medžių.

Troškūnų (arba Smėlynės) dvaras istoriniuose dokumentuose paminėtas 1591 m. Skirtingais laikotarpiais jis priklausė Sakalauskams, Petkevičiams, Hopenams, o nuo 1850-ųjų – Montviloms. Troškūnų dvaras ėjo iš rankų į rankas tai paveldėjimo teise, tai perkant ar parduodant. Montvilų giminė XIX a. pabaigoje dvarą pritaikė ūkinei veiklai, iškilo didžioji dalis dabartinių dvaro laikotarpio pastatų. Per Pirmąjį pasaulinį karą dvaro rūmai buvo sugriauti, naujuosius rūmus Stanislovas Montvila pastatė apie 1926 m. Po Antrojo pasaulinio karo dvare veikė tarybinis ūkis.

Troškūnų dvaro sodyba yra kompleksinis kultūros paveldo objektas. Dalis pastatų priklauso privatiems asmenims, dalis – Anykščių rajono savivaldybės nuosavybė.

Puikūs barokiniai vargonai - seniausi Anykščių krašte.

Puikūs barokiniai vargonai – seniausi Anykščių krašte.

Kultūrinė veikla

1939 m. Troškūnuose buvo įrengta salė su scena. Nuo 1954 m. miestelyje veikė kultūros namai, dabar – Anykščių kultūros centro Troškūnų skyrius. Kultūrinės veiklos Troškūnų mieste pradininkai – Aldona ir Stanislovas Svirskai. Nuo 1960 m., kai A.Svirskienė ėmė vadovauti kultūros namams ir subūrė dramos mėgėjus, iki dabar Troškūnuose vis dar populiari dramos veikla. „Režisavau įvairius meno saviveiklos spektaklius. Įdomu tai, kad net 13 pedagogų saviveiklininkų buvo įsitraukę. Keliolika metų su vyru Stanislovu dirbome greta. Po pedagoginio darbo Troškūnų vidurinėje mokykloje, kur dėstė lietuvių ir rusų mokomuosius dalykus, jis kasdien įsitraukdavo į meninę-kultūrinę veiklą. Nuo 1961 m. Stanislovas Troškūnuose subūrė pirmuosius muzikinius kolektyvus: kaimo kapelą, birbynininkų ansamblį, netgi dūdų orkestrą“, – pasakojo režisierė A.Svirskienė.

Rekonstravus senąjį XIX a. Troškūnų gimnazijos pastatą, 2012 m. jame atidarytas Troškūnų daugiafunkcis centras. Čia vyksta kultūriniai renginiai, bendruomenės sambūriai, repetuoja meno mėgėjų kolektyvai. „Džiaugiuosi kultūros sklaida regionuose, kryptingomis bendruomenės savirealizacijos veiklomis, netradiciniais profesionalios kultūros projektais. Didžiuojamės tuo, kad galime plėtoti meno mėgėjų veiklą Troškūnų kultūros paveldo objektuose. Bendradarbiaudami su Lietuvos ir užsienio šalių profesionaliais menininkais, vykdome vaikų ir jaunimo edukacinius, tarptautinius projektus. Už tai buvome apdovanoti Kultūros ministerijos premijomis. Teatro studija „Mes“ turi aukščiausią saviveiklinių teatrų apdovanojimą „Aukso paukštė“, – džiaugėsi Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus meno vadovė, režisierė ir bendruomenės pirmininkė Jolanta Pupkienė.

Pasak Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos direktorės Aušros Sapkauskienės, šiemet gimnazijoje mokosi 189 mokiniai ir 14 priešmokyklinukų. Troškūnų ikimokyklinio ugdymo skyriuje ugdoma 16 vaikų.

Nuo 1947 m. Troškūnuose veikiančioje bibiotekoje šiandien registruoti 234 skaitytojai. „Mūsų didžiausias džiaugsmas – biblioteka tikrai reikalinga žmonėms. Anksčiau biblioteka žmonėms asocijuodavosi tik su knygomis ir spauda, o dabar ji teikia daugiau paslaugų: nemokamas internetas, konsultacijos kompiuterinio raštingumo klausimais, kopijavimo ir dokumentų nuskaitymo paslaugos, organizuojami mokymai. O kaimo žmonėms tai labai svarbu, jiems nereikia važiuoti į rajono centrą“, – sakė bibliotekininkė Aurėlija Deveikienė.

Ir į kultūros renginius, ir į alaus barą

Miestelio centre sutiktas troškūnietis Giedrius Aleliūnas šiuo metu niekur nedirba, tad mielai bendrauja su turistams – norintiems papasakoja apie miestelio istoriją, lankytinus objektus. „Esu baigęs Troškūnų vidurinę mokyklą. Pagal profesiją aš istorikas, archeologas, bet Darbo birža siūlo tik pas kokį ūkininką dirbti ar eit duobių kasti, užtat paskutinį kartą net pakeltu balsu ten kalbėjau. Aš gi trejus metus vaikščiojau su lazda pasiremdamas! Savo šeimos nesukūriau. Šiandien pasėdžiu ir bare, gal net ir per daug pasėdžiu…“ – atviravo pašnekovas.

Pasiteiravus, ar nenuobodu gyventi mažame miestelyje, Giedrius mostelėjo ranka į atkurto vienuolyno pusę. „Nenuobodu, nes vyksta pakankamai daug aukšto lygio koncertų, spektaklių, poezijos skaitymo vakaronių. Vien šiemet 18 skirtingų renginių jau suskaičiavau. Jei nieko nevyktų, gal ir nuobodoka būtų. Daug kultūros Troškūnuose, mūsų Kultūros skyriaus vadovė Jolanta Pupkienė čia užsiima įvairiom kultūrinėm veiklom, ji yra ir bendruomenės pirmininkė, o kai yra aktyvus kultūrinis gyvenimas, tai į miestelį užsuka nemažai svečių iš visur: ir iš Lietuvos, ir iš užsienio. Be to, veikia asociacija „Kartų ratas“. Ji buria daugiausia senyvus žmones. Vadovauja parduotuvės vedėja Nerija Damauskienė. Sueiname, švenčiame gimtadienius, vyksta ekskursijos. Yra šešios parduotuvės, trys barai, du kunigai, du daktarai, paštas, Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrius – viskas, ko reikia, yra“, – pasakojo G.Aleliūnas, kviesdamas prisėsti miesto centre ant suolelio, mat turįs pakankamai laiko pabendrauti.

Fotografijų parodos apie romus autorius Andrew Miksys su vietiniais romais. A.Deveikienės nuotr.

Fotografijų parodos apie romus autorius Andrew Miksys su vietiniais romais. A.Deveikienės nuotr.

Paklaustas apie romus, kurių nemaža bendruomenė įsikūrusi Troškūnuose, pašnekovas teigė, kad troškūniečiai gerai su jais sugyvena. „Jokio priešiškumo nėra. Maždaug 70 romų tautybės gyventojų čia gyvena. Vieni iš pašalpų, kiti turi savo ūkį, treti važiuoja į Angliją užsidirbti, dar kiti perka ir parduoda prekes. Čigonų taboras tebesilaiko protėvių papročių. Maždaug prieš metus buvo išskirtinės romų barono Silvestro Jablonsko laidotuvės. Jis čia gyveno 40 metų. Buvo kinkinys – karieta su dviem žirgais, toje karietoje karstas padėtas. Visi pėsčiomis ėjo į kapines. Velionį lydėjo minia žmonių, maždaug 300 romų, atvykusių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio“, – pasakojo G. Aleliūnas.