1974 m. pastatytas 332 m ilgio 15 m aukščio tiltas per Atmatą.

Rusnė – miestelis Šilutės rajono pietvakariuose, Nemuno deltos regioniniame parke. Tai vienintelis Lietuvos miestelis, įsikūręs saloje. Kasmetiniai pavasario potvyniai paralyžiuoja rusniškių gyvenimą, todėl didžiausios jų viltys siejamos su šiuo metu baigiama statyti estakada virš užliejamo kelio Rusnė–Šilutė. Ji ne tik palengvins susisiekimą – tikimasi, kad pastačius ją atsiras daugiau norinčiųjų įsikurti Rusnės saloje.

Unikalios gamtos apsuptyje

Miestelis įsikūręs saloje tarp Atmatos ir Skirvytės upių. Daug saloje esančių vandens telkinių sukuria svaiginantį gamtos paveikslą: Atmatos, Skirvytės, Pakalnės, Vorusnės upės ir begalė mažų upeliukų bei senvagių, Krokų Lankos lagūninis ežeras bei Kuršių marios.

Salos plotas – 47 km. Joje, be Rusnės miestelio, dar yra Uostadvario, Vorusnės, Šyškrantės, Pakalnės kaimai ir etnografinis Skirvytėlės kaimas, kuris prijungus prie Rusnės tapo Skirvytėlės gatve (nuo 1953 m. – Žvejų gatvė).

Gyvenvietės pavadinimas kildinamas nuo Rusnės upės (Nemuno atšaka nuo Gilijos iki Atmatos). Upėvardis kilęs nuo žodžio „rusnoti“ – „lėtai tekėti“. Šiuo metu Rusnėje gyvena 1 465 gyventojai.

Miestelis, esantis didžiausioje Lietuvos saloje, vilioja turistus unikalia gamta – čia galima pasigėrėti pavasario potvynio jėga, ledonešiu, daugybe paukščių. Rusnės saloje peri 17 paukščių rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą! Nemuno deltos regioninio parko, kurio plotas – daugiau kaip 28 tūkst. ha, teritorijoje aptikta 294 paukščių rūšys. Tai sudaro net 90 proc. paukščių rūšių, stebėtų visoje Lietuvoje. Per regioninio parko teritoriją eina paukščių migracijos kelias. Delta – svarbi daugelio retų paukščių perimvietė.

Rusnė garsi ir potvyniais. Kiekvieną pavasarį tirpstantis ledas užlieja apie 30 tūkst. ha Nemuno žemupio lygumos. Potvynių metu apsemiamas vienas pagrindinių kelių, vedančių į salą, Šilutė–Rusnė. Užlieta teritorija srove aukštyn nusidriekia apie 60 km.

Paprastai per potvynį vanduo Rusnėje pakyla iki 50 cm, jis gali trukti nuo savaitės iki dviejų mėnesių. Yra buvę, kad vandens lygis virš kelio iš Rusnės į Šilutę vietomis pasiekdavo ir daugiau nei 1,3–1,8 m. Vienas seniausių ir didžiausių užfiksuotų potvynių, kurio metu Rusnės gyventojai patyrė itin didelių nuostolių, įvyko 1888 m.

2015 m. Rusnėje atidengta skulptūra Indijos nepriklausomybės patriarchui Mahatmai Gandžiui ir jo bendražygiui rusniškiui litvakui Hermannui Kallenbachui.

2015 m. Rusnėje atidengta skulptūra Indijos nepriklausomybės patriarchui Mahatmai Gandžiui ir jo bendražygiui rusniškiui litvakui Hermannui Kallenbachui.

Šiek tiek istorijos

Istoriniuose šaltiniuose Rusnė minima nuo XIV a. 1365 m. Kryžiuočių ordino magistras leido klaipėdiečiams Rusnės saloje ganyti gyvulius, šienauti, statyboms ir kūrenimui kirsti mišką. XIV a. pabaigoje minimos ir pirmosios gyvenvietės – Vorusnė ir Rusnė.

1419 m. pastatyta pirmoji Rusnės bažnyčia, 1448 m. įsteigta smuklė. Nuo 1498 m. Rusnės žvejai naudojosi laisvos žvejybos teise. 1583 m. įsteigta parapinė mokykla.

Po Šiaurės karo 1709–1711 m. dėl epidemijų labai sumažėjo žmonių Klaipėdos krašte. Į Klaipėdą buvo atkeltos 233 šeimos, kurių dalis įsikūrė ir Rusnėje. 1809–1827 m. pastatyta Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia.

Pamario kapinėse ypač išsiskiria kapavietės, aptvertos aukštomis metalinėmis ažūrinėmis tvoromis.

Pamario kapinėse ypač išsiskiria kapavietės, aptvertos aukštomis metalinėmis ažūrinėmis tvoromis.

1923–1939 m. Rusnė buvo valsčiaus ir parapijos centras, 1946 m. jai suteiktos miesto teisės. 1967 m. prie Rusnės miesto teritorijos prijungta visa Rusnės sala. Per amžius sala buvo reguliariai užliejama. 1961 m. Rusnės saloje įvykdyta didžiausia Lietuvoje melioracija. 1974 m. pastatytas tiltas per Atmatą (332 m ilgio, 15 m aukščio, prieš tai keldavo keltas).

1988 m. Rusnėje buvo žvejybos uostas, 1990 m. Rusnės žuvininkystės ūkis turėjo 4 573 ha žemės, 111,8 ha tvenkinių žuvims auginti; žvejojo Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune. 1992 m. jo pagrindu susikūrė 7 žemės bendrovės, iki šių dienų tebedirba dvi. Žvejyba verčiasi per 80 smulkių įmonių. Rusnės sala pagrįstai tituluojama skaniausios rūkytos žuvies sostine.

1997 m. sausio 30 d. Rusnė paskelbta miesteliu. Nuo 2005 m. ji turi savo herbą.

Senoji žvejo sodyba pasakoja apie kasdienę rusniškių buitį prieš kelis šimtmečius.

Senoji žvejo sodyba pasakoja apie kasdienę rusniškių buitį prieš kelis šimtmečius.

„Nekabinetinė“ seniūnė

2016 m. Rusnės seniūnija išrinkta geriausiai etnokultūrines tradicijas puoselėjančia etnografinio Mažosios Lietuvos regiono seniūnija. Visi kalbinti rusniškai sutartinai gyrė dabartinę Rusnės seniūnę Dalią Drobnienę.

„Iki tol dirbę seniūnai kabinete prasėdėdavo. Mūsų seniūnė nesėdi – ji eina ir kartu dirba! Ir su kastuvu, ir su grėbliu… Visas miestelis išpuoštas: kiek vardinių suoliukų, kiek valčių su dekoracijomis, senų nenaudojamų dviračių su žydinčiomis gėlėmis. Gerai rūpinamasi miesteliu“, – džiaugėsi mokyklos teritorijoje sutikta rusniškė.

„Mūsų seniūnė – ir mama, ir tėvas, ir policininkas. Visi ją gerbia, myli. Tai, kad mes, rusniškiai, pagaliau turėsime estakadą – didžiulis seniūnės ir visos bendruomenės nuopelnas“, – pasakojo Rožė Azbukauskienė, turinti verslą buvusio senojo pašto pastate.

Pasak miestelio seniūnės D.Drobnienės, didžiausias visų džiaugsmas – estakada. „Mums pažadėjo, kad lapkričio mėnesį tuo keliu visi galėsime važiuoti. Žinoma, jis dar bus neišasfaltuotas, pabaigtuvės numatomos maždaug kitų metų birželį. Kol kas ir mums, ir svečiams tenka važiuoti aplinkkeliais, kurių turime du: 20-ies km Sausgalvių aplinkkelį ir trumpąjį, „nelegalųjį“, niekur nepažymėtą, duobėmis gerokai išmaltą 8 km keliuką per Šyšos kaimą. Vykstame jais kažkiek pasistumdydami, papykdami, bet matome vykstančius kelio remonto darbus ir visi žinome – netrukus visiems bus lengviau, tiek rusniškiams, tiek svečiams. O mums patiems dar reikia psichologiškai priprasti prie minties, kad pavasarį nebebus kasmetinio streso dėl potvynio, kad nebereikės stovėti eilėse, nebereikės traktoriaus ir tralo“, – sakė Rusnės seniūnė D.Drobnienė.

Žvejo sodyboje daug praeitį liudijančių daiktų ir rakandų.

Žvejo sodyboje daug praeitį liudijančių daiktų ir rakandų.

Vaikus atneša… potvynis

Kultūros židinys Rusnėje – viešoji biblioteka, į kurią rusniškiai užsuka ne tik knygų. Čia vyksta įvairūs renginiai, galima pasinaudoti kompiuteriu. „Stacionarūs kompiuteriai nauji, gauti pagal projektą gegužės pradžioje. Tai daro biblioteką patrauklią vaikams ir jaunimui, kurie dar ne visi turi išmaniuosius telefonus ar tėvai riboja jų naudojimą. Moksleiviai ruošiasi pamokoms, vyresni žmonės ateina su įvairiausiomis problemėlėmis, jas irgi stengiamės spręsti“, – pasakojo bibliotekininkas Algimantas Čėsna.

Paklaustas, kas kelia didžiausią nerimą, bibliotekininkas įvardijo gyventojų senėjimą. „Ateina garbaus amžiaus skaitytojas ir pareiškia, kad norėtų skaityti, bet jau nebemato. Stengiamės su tokiais senjorais ryšių nenutraukti, kviečiame juos į renginius. Mažėja darželinukų, mokinių skaičius, dalis emigruoja su tėvais į tolimus užsienius, dalį „pasigrobia“ artimiausio rajono centro – Šilutės – mokyklos. Tenka apgailestauti, kad vis mažiau vaikučių gimsta – nesvarbu, kad vos ne kas ant trečio medžio miestelyje gandralizdis… Tiesa, Rusnėje sakoma, kad vaikus ne gandrai neša ir ne kopūstuose naujagimiai randami, bet lytys per potvynį atneša, – juokėsi bibliotekininkas, kuriam taip pat optimizmo įkvepia statoma estakada. – Tikėkimės, atvažiuos ar parvažiuos jaunos šeimos, daugės gyventojų. Kad tik netaptume turtingų miestiečių vasaros rezidencija.“

Bibliotekininkė Auksė Čėsnienė perspektyvoje įsivaizduoja biblioteką kaip kompiuterinio raštingumo centrą. „Tai daroma ir dabar, bet turime, kur tobulėti. Vaikams reikia kuo daugiau edukacijų, knygučių pristatymų, mini teatro pastatymų, piešinių konkursų, judrių žaidimų bibliotekos kiemelyje. Reikėjo pamatyti, kaip darželinukai didžiavosi, kai jų tėveliai skaitė jiems pasakas „Skaito tėveliai“ rytmečio metu! Apskritai darželinukai – bene geriausi bibliotekos draugai ir aktyviausi lankytojai“, – džiaugėsi bibliotekininkė.

Rusnėje veikia Šilutės Pamario pagrindinės mokyklos Rusnės progimnazijos skyrius. 2019–2020 mokslo metus čia pradėjo 52 pirmų–šeštų klasių mokiniai. „Tai nėra daug, bet tai visi Rusnės vaikai, kuriuos atsivežame iš atokiausių salos vietų nauju, tik pernai gautu mokykliniu autobusu“, – pasakojo Šilutės direktoriaus pavaduotoja ugdymui Regina Juškienė.

Mokyklos ateitį pašnekovė irgi siejo su nauja estakada. „Tai kardinaliai pakeis rusniškių susisiekimo galimybes rudens–pavasario potvynių laikotarpiu. Leidžiame sau pasvajoti, kad gal atsiras tėvelių, norinčių leisti savo vaikučius iš Šilutės į mūsų ugdymo įstaigą. Tikimės atsikeliant ir jaunų šeimų, kurios įsitvirtintų, pagyvintų miestelį. Nuomonė, kad geresnių ugdymo rezultatų galima pasiekti tik didesnėse mokyklose, ne visada yra teisinga“, – teigė ji.

Prof. P. Bielskis papasakojo savo paties įsteigtą klojimo teatro muziejų.

Prof. P. Bielskis papasakojo savo paties įsteigtą klojimo teatro muziejų.

Istoriniai įspaudai

Rusnėje gausu architektūros ir technikos paminklų: senieji žvejų kaimai, žvejo laukininko etnografinė sodyba-muziejus, evangelikų liuteronų bažnyčia, katalikų koplyčia. Istorijos paminklas – Rusnės pilkapis. Ypač patrauklūs senieji Skirvytėlės, Vorusnės ir Pakalnės žvejų kaimai. Turistai mielai aplanko restauruotą bažnytėlę, senąjį pašto pastatą, Uostadvario švyturį (1876 m.), pirmąją vandens kėlimo stotį (1907 m.), susipažįsta su Nemuno deltos regioninio parko ekspozicija.

Rusnės saloje, pasukus Pakalnės kaimo link, yra išlikusios vienos seniausių Pamaryje kapinių. Tai pagrindinės salos gyventojų kapinės, įkurtos dar XIX a. ir menančios įvairių tautų žmonių laidojimo tradicijas – čia ilsisi vokiečiai, rusai, lietuviai. Apsilankius kapinaitėse nuostabą kelia kapavietės, aptvertos aukštomis metalinėmis ažūrinėmis tvoromis. Puošnios tvorelės su įmantriais išraitymais primena meno dirbinius ir byloja apie kalvystės ir laidojimo tradicijas Mažojoje Lietuvoje. Kai kurios puošmenos jau apirusios, tačiau akivaizdu, jog jos buvo sumeistrautos didžių kalvių.

Rusnė prieplauka.

Rusnės prieplauka.

„Kaip matote, čia beveik nėra neprižiūrimų kapų, – pasakojo kapinėse sutikta rusniškė Aksana Vilkelė, atsitraukdama nuo apgrėbstytos savo senelių kapavietės, beje, taip pat aptvertos senovine metaline tvora. – Ši tvora – dar vokiečių kalvių nukalta. Dėduką kai laidojome, man treji buvo, o ši tvora jau buvo čia pastatyta. Kartais pagalvojame, kad gal laikas ją keisti, tačiau ši tvorelė mums brangi savo išskirtinumu, tad norisi kuo ilgiau ją išsaugoti.“

Istorinę atmintį saugo ir etnografinė žvejo sodyba. Banių šeima, prieš kelis dešimtmečius ėmusi globoti vienišą rusniškę Martą Druskutę, pagal testamentą jos senoje sodyboje 1997 m. įkūrė etnografinę žvejo sodybą (įkūrėjas – šviesaus atminimo Kazimieras Banys). Tipiškoje žvejojančio ūkininko sodyboje sukaupta senovinių ir jau nebenaudojamų daiktų: žvejojimo ir namų apyvokos reikmenų, baldų, darbo įrankių, drabužių ir kt. Šiai sodybai jau daugiau nei 200 metų, 70 proc. eksponatų surinkta priklauso būtent jai. Klojime įrengtas autentiškas klojimo teatro muziejus.

Sodybos-muziejaus klojime sutiktas profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Petras Bielskis, šiuo metu gyvenantis Klaipėdoje, papasakojo apie surinktas autentiškas liaudies skulptūras, koplytstulpius, valstiečių iš šiaudų darytas dekoracijas, pastatymus teatre, daug metų dirbtą kūrybinį darbą su studentais ir savo paties įsteigtą klojimo teatro muziejų.

Senoji žvejo sodyba pasakoja apie kasdienę rusniškių buitį prieš kelis šimtmečius.

Senoji žvejo sodyba pasakoja apie kasdienę rusniškių buitį prieš kelis šimtmečius.

Bendruomenė jungia

Bendruomenės nariai yra visos Rusnės salos kaimelių ir Rusnės miestelio registruoti gyventojai. Pasiteiravus, kodėl bendruomenėje visi gyventojai yra nariai, bendruomenės pirmininkas Saulius Bukantas papasakojo, kad laikomasi tokios nuostatos: negali būti ignoruojami bendroje saloje ir erdvėje gyvenantys gyventojai – juk juos visus sieja tie patys saloje vykstantys džiugūs dalykai, o kartais – ir užgriūvantys sunkumai. „Tik būdama vieninga bendruomenė sprendžia jai iškilusius klausimus. Neseniai organizavome jubiliejinį, dešimtąjį, renginį „Muzikuojanti Rusnė“, rugpjūčio mėnesį vyko septintasis tarptautinis dailės pleneras „Rusnė-2019“. Vyko Mahatmos Gandžio 150-ųjų gimimo metinių minėjimo šventė. Kas antri metai vyksta salos Šaktarpio šventė ir „Stintų naktys“ – populiarios ankstyvojo pavasario šventės, susijusios su žuvimis, žvejyba. Į šias šventes  atvyksta patys smalsiausi ir drąsiausi svečiai, nes kelias į Rusnę Šaktarpio šventės metu dažniausiai būna apsemtas“, – kalbėjo bendruomenės „Rusnės sala“  pirmininkas S.Bukantas.

Pasak pirmininko, bendruomenei ir jos svečiams didžiausia šiais metais įvykusi šventė – estakados atidarymas. „Šios šventės bendruomenė laukė daug metų. Ir tai dar vienas įrodymas, kad susitelkusi bendruomenė gali garsiai ir be pykčio pasakyti, kad ji yra Lietuvos dalis, taip pat norinti gyventi visavertį gyvenimą, be suvaržymų vis didėjančių potvynių metu. Šiam renginiui bendruomenė lėšas rinko pati – aukojo ir bendruomenės nariai, ir įmonės“, – teigė jis.