Asociatyvi nuotr.

Dalis bitininkų su nerimu jau kalba apie tai, kad neįprastai šilta žiema pakenkė bitėms ir išmušė jas iš įprasto gyvenimo ritmo.

Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkai teigia, kad šie bitininkai patys padarė klaidų, o bitėms iš tiesų labiausiai kenkia žmonių veikloje naudojami chemikalai, nors kiekvienam turėtų būti aišku, kad be šių darbštuolių Lietuvoje nebūtų nei gyventojų, nei maisto. Todėl jos turi rūpėti net ir visiems tiems, kas medaus nemėgsta, rašoma pranešime spaudai.

Sveikuoliškai laikomos bitės žiemoja puikiai

„Kaip mūsų bitės praleido žiemą, tiksliai galėsiu atsakyti per Juozapines, t.y. kovo 19 d., nes iki to laiko gamta dar gali spėti iškrėsti išdaigų. Tačiau tokie orai, kokie buvo iki šiol, bitėms – fantastiški“, – įsitikinęs VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto docentas Algirdas Amšiejus. Jis Lietuvos bitininkus skirsto į dvi grupes – tuos, kurie turi „pusantro avilio“ ir save savaime laiko visažiniais, ir tuos, kurie dirba vadovaudamiesi mokslo rekomendacijomis. O mokslas, pasak pašnekovo, sveikuolišką gyvenimo būdą rekomenduoja ne tik žmonėms, bet ir bitėms.

„Pirmoji bitininkų grupė dabar susiėmusi už galvų šaukia, kad baisu, bitėms katastrofa, jos sušuto, per anksti sudėjo perus, veržiasi į lauką. Bet ką šie bitininkai padarė blogai? Ogi dar lapkričio mėnesį, nelaukdami net pirmojo šaltuko, avilius apšiltino šienu, pūkiniais patalais. Jei žmonės šią žiemą būtų vaikščioję su kailiniais, dabar turbūt irgi gerai nesijaustų. O, tarkime, mano bityne „spartietiškai“ žiemojusios bitės jaučiasi puikiai ir likusio maisto turi dar vienai žiemai“, – džiaugiasi A.Amšiejus ir pastebi, kad bitės žiemą maistą vartoja tam, kad avilyje palaikytų šilumą. O šiemet ir taip šilumos netrūko.

Medaus kiekį nulems vasaros orai

Patyręs bitininkas aiškina, kad tuose kraštuose, kuriuose žiemos yra švelnios, vienam bičių aviliui paliekama 8–10 kilogramų maisto, o Lietuvoje įprastai avilys, kuriame žiemoja iki 25 tūkst. gyventojų, maisto suvartoja per 20 kilogramų: 5–8 kg medaus, iš 10–12 kg cukraus pagaminto sirupo ir apie 2 kg bičių duonos.

„Iš tiesų iki vasario bitėms maisto reikia labai nedaug, bet vasario pradžioje jos pradeda dėti perus, iš kurių vystosi nauja bičių karta. O šis procesas vyksta sėkmingai tik tokiu atveju, kai avilyje palaikoma 35 laipsnių šiluma. Štai tada bitės ir pradeda trigubai ir net keturgubai aktyviau maitintis tam, kad avilyje pakeltų oro temperatūrą. Šiemet joms to daryti ir eikvoti savo jėgų iki šiol beveik nereikėjo“, – aiškina pašnekovas, pastebėdamas, kad vien palanki žiema gero medunešio negarantuoja – viskas priklausys nuo ateinančios vasaros orų. Jei orai bus palankūs ir bitės galės skraidyti apie 120 dienų, viena 70 tūkst. narių šeima suneš iki 100 kilogramų medaus.

Planetos ateitis – bičių „rankose“

Tačiau medus ir kiti bičių produktai, A.Amšiejaus teigimu, sudaro tik 5 proc. naudos, kurią teikia šie vabzdžiai. Didžiausias jų nuopelnas – žydinčių augalų apdulkinimas.

„Net 80 proc. žmogaus ir visų planetos gyvūnų raciono sukuria bitės ir kiti bitiniai plėviasparniai, besimaitinantys nektaru. Jeigu bičių neliktų, neliktų visų spalvotais žiedais žydinčių augalų, o kartu ir šių augalų vaisių. Ir tai būtų katastrofa“, – neabejoja pašnekovas, katastrofiška įvardijantis ir dabartinę bitininkystės situaciją Lietuvoje.

„Tiesiogiai šios srities specialistų nerengia nė viena aukštoji ar aukštesnioji mokykla, o esamų bitininkų amžiaus vidurkis artėja link 80 metų. Bet didžiausia blogybė bitėms – aplinkoje esančios įvairios cheminės medžiagos. Jos labiausiai kenkia bičių palikuonims, nes lervutės yra ypač jautrios chemikalams. Galbūt ne visiems žinoma, kad bitė turi medaus pūslę, kuria maistas teka tiesiai į žarnyną. Tad jeigu pats vabzdys tesveria 100 miligramų, įsivaizduokime, kokia menka nuodų dozė jį pražudo“, – kalba pašnekovas.

A.Amšiejaus teigimu, bityne nebūna nė vienos bičių šeimos, kuri būtų lygiai tokia pati kaip kita. „Jos kaip žmonių šeimos – vienos darbščios, kitos tingios, vienų higiena – nepriekaištinga, kitos – apsileidusios. Bitininko tikslas yra su visomis jomis užmegzti „socialinį dialogą“. Geras bitininkas turi būti ir psichologas, ir pedagogas, ir gydytojas, ir prižiūrėtojas. O svarbiausia – dirbdamas su bitėmis privalai nusiraminti ir užmiršti visas savo problemas. Bet ar ne to šiandien labiausiai ir reikia nuolatinėje įtampoje gyvenančiam žmogui?“ – retoriškai klausia pašnekovas.

Docentas kviečia bitininkystės aktyviai imtis ne tik Lietuvos regionų, bet ir didmiesčių gyventojus. Praktinių sprendimų, kaip tai daryti, yra visais atvejais. Bitininkystės veikla, A.Amšiejaus įsitikinimu, būtų puikus kiekvieno mūsų žingsnis planetos išsaugojimo link.