Miesto bitininkystė – bitininkavimas urbanistinėje aplinkoje.

Bitininkai patvirtina – biurų pastatų, viešbučių ar daugiabučių stogai gali tapti bičių namais, o miestuose suneštas medus niekuo nenusileidžia surinktam užmiestyje ar atokioje kaimo sodyboje. Specialistai sutaria – bitės nyksta. Taigi, aviliai ant daugiaaukščių pastatų stogų ateityje gali tapti saugiausia vieta šiems aplinkai ir žmogui svarbiems vabzdžiams.

Nykimo priežasčių – ne viena

Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto docentas dr. Visvaldas Varžinskas ir jo bendramintis, finansų specialistas Paulius Chockevičius įkūrė įmonę, kurios misija – padėti tiems, kurie ant pastatų stogų norėtų globoti bičių šeimas, tačiau neturi žinių ar galimybių tuo užsiimti patys. V. Varžinskas ir P. Chockevičius išsikėlė tikslą – prisidėti prie nykstančių bičių išsaugojimo, sykiu kurti tvarią, sąmoningą ir ekologišką miestų bendruomenę. Miesto bitininkai sulaukė didelio susidomėjimo, o ant pastatų didmiesčiuose vienas po kito ėmė dygti miesto bičių aviliai.

Miesto bitininkystė – bitininkavimas urbanistinėje aplinkoje. Įsileisdami bites į miesto aplinką, atkreipė dėmesį V. Varžinskas, suteikiame šansą išlikti joms ir visai žmonijai. Miesto bitininkystė – populiarėjanti miesto gyventojų veikla visame pasaulyje. Turėti avilius ant savo biurų, viešbučių ar verslo pastatų pasaulyje tapo prestižo ir socialinės verslo atsakomybės išraiška, o suneštas medus – puikia verslo dovana.

Anot pašnekovo, klausimas, kokia tikroji bičių nykimo priežastis iki šiol kelia daug diskusijų. Dažniausiai Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje įvardijamos bičių nykimo priežastys – žemės ūkio intensyvinimas bei dideli monokultūrų plotai. Mokslininkai teigia, kad intensyvus pesticidų, kitaip neonikotinoidų (santykinai nauja insekticidų klasė, kuri paveikia vabzdžių centrinę nervų sistemą ir sukelia paralyžių bei mirtį), naudojimas turi fatališką poveikį bičių populiacijai. Kai bites paveikia neonikotinoidai, jos patiria šoką ir užmiršta kelią namo (tai tam tikra vabzdžių Alzheimerio versija).

Be pesticidų bitėms mirtiną pavojų kelia varoatozės erkės. Šie kraujasiurbiai parazitai gali daugintis tik bičių kolonijose ir kenkia tiek suaugusioms, tiek jaunoms bitėms. Dėl erkių sukeltos ligos bitės gali netekti kojelių ir sparnelių. Ilgainiui jos pasmerktos žūti. Be abejonės, dėl visų šių priežasčių kalta ir žmonių antropogeninė veikla – dideli monokultūrinės žemdirbystės plotai ir gausiai žemės ūkyje naudojami cheminiai preparatai bei pesticidai.

Prisitaiko prie aplinkos

Skeptikų nuomone, bitėms ant daugiaaukščių pastatų stogų – ne vieta, juk joms įprasta gyventi greta sodybų. P. Chockevičius paaiškino, jog nuo seno bitėms gyventi aukštai medžių drevėse buvo natūrali aplinka. Bičių šeimos gyvendamos aukščiau mažiau kenčia nuo drėgmės. Ant stogų bitės gali netrukdomos pakilti ir nusileisti į savo avilius.

Kita diskusijas kelianti tema – miesto užterštumo poveikis ir įtaka bičių gyvavimui bei medaus kokybei. Šia tema mokslininkai Europoje pradėjo diskutuoti prieš daugiau nei dešimtmetį. Natūralu, kad tokie klausimai šiuo metu kyla ir mūsų visuomenėje. Mitų ir stereotipų apstu, tačiau atliekami moksliniai tyrimai bei pateikiami mokslininkų publikacijų rezultatai leidžia nesunkiai juos paneigti. JAV, Jungtinės Karalystės ir neseniai publikuotų Serbijos mokslininkų tyrimų rezultatai leidžia daryti išvadą, kad miesto aplinkoje, lyginant su užmiesčiu, bičių populiacijos mirtingumas sumažėja nuo 30 iki 18 proc., o miesto tarša neturi įtakos medaus kokybei.

Atlikus to paties regiono miesto ir užmiesčio medaus kokybės tyrimus nustatyta, kad didelių skirtumų tarp jų nėra, o miesto meduje esančių teršalų ar sunkiųjų metalų kiekis neviršija užmiesčio bandinių parametrų. Bet kokiu atveju, siekdami užtikrinti Lietuvos miestuose surenkamo medaus kokybę, miesto bitininkai atlieka medaus tyrimus ir pateikia išsamią informaciją apie medaus saugumą ir tinkamumą vartoti.

Grėsmė augalų išlikimui

Maždaug trečdalis žmonių suvartojamų maisto produktų gaminami iš augalų, kurie auga tik dėl to, kad yra apdulkinami vabzdžių. Medunešės bitės apdulkina iki 80 proc. augalų. Bitės apvaisina daugelį vaiskrūmių ir vaismedžių – tarp jų obelis, vyšnias, persikus, kivius, taip pat ir daugybę daržovių, įskaitant sojos pupas, agurkus, aguročius, brokolius, šparagus, salierus ir, kas svarbiausia, – javus. Be bičių greičiausiai tektų pamiršti apie daugelį skanių vaisių ir daržovių: šilauoges, avokadus, brokolio kopūstus, daugelį lapinių daržovių, agurkus, moliūgus bei daugelį kitų. Vieni pirmųjų išnyktų migdolų medžiai. Iš 100 pasėlių rūšių 70 proc. apdulkina bitės.

Miesto ekosistemoje bitės svarbios, kad išgyventų augalai – bitės juos apdulkina ir tik tada jie subrandina sėklas. Taigi miesto bitininkystė padeda kovoti su miesto tarša, nes gausesnis bičių kiekis užtikrina geresnę augalų vegetaciją, o ši – žalesnį miesto „rūbą“.

Ar miesto bitininkystė turi trūkumų? „Tai šešis kartus sunkesnis darbas, nes avilius, visą įrangą, meduves ir kitas priemones reikia nešioti aukštyn žemyn. Dažnai tą tenka daryti sunkiai prieinamose vietose, kopiant begalybe laiptų pakopų, o kartais net ir kopėčiomis. O be šių nereikšmingų apsunkinimų, miesto bitininkystė yra labai smagus ir bendruomenes buriantis užsiėmimas. Gyventi šalia bičių, tai ne virš galvos turėti avilių, bet ir unikali galimybė bendradarbiams susipažinti su šiomis unikaliomis darbininkėmis, pažinti jų gyvenimo būdą ar bitininkystės specifiką. O gal ir patiems užsikrėsti bitininkavimo idėja“, – pasakojo V. Varžinskas.

Pavyzdys – užsienio šalys

Jungtinių Amerikos Valstijų didmiesčiuose, kaip ir daugelyje Vakarų Europos miestų, bitės dūzgia jau ne vieną dešimtmetį. Įdomu, kad, pavyzdžiui, Niujorke ar Paryžiuje medaus surenkama dvigubai daugiau nei kaimuose. Paryžiaus gyventojai labai vertina miesto medų ir noriai įkūrinėja avilius ant stogų. Šiame, visus metus žydinčiame mieste, mušami rekordai – iš vieno avilio surenkama iki 100 kilogramų medaus.

Paryžiuje yra daugiau kaip 1500 registruotų avilių, o neregistruotų, manoma, dar daugiau, nes bitininkystė vis labiau vilioja gyventojus. Viena žymiausių vietų bitininkavimui – Dievo Motinos katedra Paryžiuje. Po katedros gaisro pasaulį apskriejo žinia, kad vienuolių įkurti aviliai ant katedros stogo nenukentėjo, o visos bičių šeimos išgyveno.

Miesto bitininkystė populiari ir Londone. Ten veikia daugiau nei 200 bendrovių, teikiančių miesto bitininkystės paslaugas. P. Chockevičiui teko darbuotis bityne, įrengtame Didžiosios Britanijos princo Čarlzo Highgrove rezidencijoje. Ten įkurtas bitynas yra itin vertinamas net pačios karalienės Elžbietos II. Princo Čarlzo aviliai yra specialiai karališkai išpuošti ir padailinti taip, kad atrodo lyg pačios bitės gyventų rūmuose.

„Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, tačiau medų renkančios bitės daug palankesnę aplinką randa miestuose, net ir labai dideliuose, o ne laukuose, kur kultivuojamas žemės ūkis. Šis paradoksas – vienas iš bitininkystės mitų. Taip yra dėl kelių svarbių aspektų. Miestuose žiemos švelnesnės, šiltesnės nei užmiestyje, todėl bitės čia geriau peržiemoja. Žemės ūkyje vyrauja monokultūros, todėl didžiuliuose plotuose nėra žiedų įvairovės. Kai laukai nužydi, žiedų nelieka. O štai miestuose augalų žydėjimas nesibaigiantis, o žiedų įvairovė yra neprilygstama – jie skleidžiasi parkuose, skveruose, privačiuose darželiuose, balkonuose. Todėl bitės miesto teritorijose nektaro gali rasti nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Be to, žemės ūkyje intensyviai naudojami bitėms kenksmingi pesticidai ar kiti cheminiai preparatai. Mieste chemikalai nepilami: nei parkuose, nei skveruose, nei balkonuose, nei darželiuose“, – apibendrino miesto bitininkas P. Chockevičius.

Pagrindiniame bityne Kauno rajone, kuriuo rūpinasi P. Chockevičius ir V. Varžinskas, šiuo metu gyvena daugiau nei 40 bičių šeimų. Ten auginamos bičių šeimos, kurios keliasi į miestus. Pradėję užsiimti miesto bitininkyste, kolegos prieš porą mėnesių ant stogų įkūrė pirmąsias 4 bičių šeimas. Rugpjūčio viduryje dar mažiausiai 10 šeimų įsikurs ant Vilniaus ir Kauno namų ir biurų.

Apsaugoti – ne viena galimybė

Gamtos tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Eduardas Budrys pasakojo daug girdėjęs apie miesto bitininkystę, tačiau jo veiklos baras – laukinės bitės, kurių – daugiau nei 300 rūšių.

Bitės, anot E. Budrio, nyksta, jei nyksta žydintys augalai arba jei žemės ūkyje nevengiama pesticidų. Augalus jų žydėjimo metu nupurškus pesticidais sunaikinami ne tik kenkėjai, bet ir bitės. Itin svarbu, jog pesticidų naudojimas būtų suderintas su augalų apdulkinimo laikotarpiu, o naudojant pesticidus būtina elgtis protingai, bendradarbiauti su bitininkais.

Augalai, anot specialisto, žydi tam tikru metu, bitėms jų nepakanka, taigi, daug šių vabzdžių rūšių – priklausomos nuo kitų vienmečių augalų. Tokie auga pievose, miškuose, pelkėse. Pievos ganomos, šienaujamos, jose neįsigali bitėms itin svarbūs daugiamečiai augalai.

Miškuose įprastai bičių beveik nėra, priešingai nei kirtavietėse, kur daugiau bitėms reikalingų augalų. Dažnas vejų šienavimas miestuose, anot mokslininko, bitėms taip pat pražūtingas. „Paprasčiau sėti pievelę, ją šienauti kas mėnesį, bus graži veja, tačiau bitėms tas tikrai nepadės. Būtini kompromisai – kiek norime vejos, asfalto, kiek gamtos“, – įsitikinęs specialistas.

Kad apsaugotų bites, kai kuriose užsienio šalyse šalikelės ar lauko kelių pakraščiai bei kanalų šlaitai apsėjami žydinčiais augalais – tam, kad visą sezoną bitėms nepritrūktų įvairiausių žiedų.

Pirmasis bandymas nenuvylė

Ant vieno iš sostinės Senamiestyje esančių viešbučių stogo bitės 2014-aisiais apgyvendintos pirmąsyk Lietuvoje. Pirmaisiais metais pastatytas vienas avilys, šįmet – jau penktasis.

Ši idėja anot viešbučio pardavimų ir rinkodaros vadovės Birutės Leimontaitės, kilo svarstant, kuo jis galėtų išsiskirti. Šviežias medus bei korys ant pusryčių stalo tuomet pasirodė gera ir įdomi idėja. Bičių avilius užkelti ant pastato stogo sutiko bitininkas Algis Mikalopas, prižiūrintis daugiau nei 100 bičių avilių.

Pašnekovė pripažįsta – pradžioje buvo nuogąstavimų, nes viešbutis miesto centre, kur daug automobilių, žmonių. Tačiau rezultatai pranoko lūkesčius: pirmaisiais metais iš vieno avilio pavyko surinkti maždaug 37 kg. skaidraus, šviesaus medaus. Bitininkas aiškinosi, kur bitės skrenda. Paaiškėjo, jog vabzdžiai medų neša iš artimiausių parkų, tačiau nuskrenda netgi iki Bernardinų sodo, Vingio parko arba Markučių.

Pirmąjį medų viešbučio atstovai ištyrė laboratorijoje. Paaiškėjo, jog medus puikių savybių, švaresnis nei atkeliaujantis iš kaimo. Sunkiųjų metalų jame praktiškai nebuvo.

Bitės ant viešbučio stogo puikiai peržiemoja, joms pakanka užuovėjos, aviliai apšiltinti. Vienintelis dalykas, kuris šiems vabzdžiams nepatinka – Naujųjų metų fejerverkai.