Vilkaviškio rajono bitininkų draugijos pirmininkas Sigitas Jašinskas bitininkauja jau beveik 30 metų. Ne vieną dešimtį bičių šeimų laikantis vyras tikina, kad tokio gero sezono dar neatsimena. Praėję metai irgi buvo palyginti neblogi, tačiau šių metų vasara pranoko visus lūkesčius – vienos bičių šeima medaus prinešė 10–15 kg daugiau nei pernai.

Įgavo imunitetą

S.Jašinskas bitininkauti pradėjo vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Iki tol jis jokių sąsajų su šiais veikla neturėjo, o bites laikyti nusprendė vien dėl to, kad, išėjęs į pensiją, turėtų kuo užsiimti.

„Iš vienos mūsų rajono Lankeliškių kaime gyvenusios moters įsigijau du avilius. Tuomet apie bitininkavimą nelabai ką ir išmaniau, tačiau man labai padėjo ir daug ko išmokė netoliese gyvenę bičiuliai Vytautas Kielius bei Zenonas Bernotaitis. Be abejo, ir pats ieškojau informacijos, ta tema perskaičiau nemažai knygų, kitokių spaudos leidinių, važinėdavau į seminarus. Viskas labai greitai įtraukė“, – šypsojosi beveik dvidešimt metų Vilkaviškio rajono bitininkų draugijai vadovaujantis Sigitas.

Šiuo metu be bičių savo gyvenimo jau neįsivaizduojantis vilkaviškietis laiko 45 bičių šeimas, tačiau didinti jų skaičiaus neketina. Anot jo, bitininkavimas – sunkus darbas, reikalaujantis daug fizinės ištvermės, o metams bėgant jos lieka vis mažiau. Po truputį iš jo šį pomėgį perima sūnus Mindaugas. Jis ne tik padeda tėčiui tvarkytis su bitėmis, bet ir pats savarankiškai bitininkauja.

Per ilgus metus darbuodamasis prie bičių S.Jašinskas patyrė daugybę malonių akimirkų, tačiau neišvengė ir skaudžių sugylimų. Bene labiausiai nukentėjo bitininkavimo pradžioje.

„Tada bites laikiau gal tik penktus ar šeštus metus. Kartą paskambino pažįstama moteris iš Patilčių kaimo ir paprašė padėti paruošti bites žiemai. Kaip tikrais bitininkas, aišku, nuvykau be specialių pirštinių. Deja, net neįtariau, kad svetimi vabzdžiai gali būti tokie pikti. Tąkart mane sugėlė gal pusšimtį, o gal ir visą šimtą kartų. Nepaisant to, darbus baigiau, tačiau dar ilgai jaučiau pasekmes“, – prisiminė pašnekovas.

Jis juokavo, kad būtent tada įgavo imunitetą ir dabar sugeltos kūno vietos niekuomet netinsta. Tiesa, daugiau taip stipriai kaip anuosyk S.Jašinskas sugeltas ir nebuvo.

Padaugėjo šeimų

Vilkaviškio rajono bitininkų draugijos pirmininkas teigė, kad tokių gerų metų kaip šie nelabai prisimena – bitės medaus prinešė neįprastai daug. Skaičiuojama, kad šiemet iš šeimos Vilkaviškio rajono bitininkai prisuko po 45–50 kg medaus. Palyginimui, pernai jo buvo maždaug 10–15 kg mažiau.

„Praėjusią žiemą bitės mūsų rajone peržiemojo neblogai, nuostoliai – nedideli. Vasara buvo tikrai išskirtinė. Gal tik paskutinis vasaros medus nėra toks patrauklus kaip ankstesniais metais. Dėl karščių meduje susikaupė daug lipčiaus, todėl medus šiek tiek tamsesnis. Nors mokslininkai teigia, kad tokia produkcija yra netgi sveikesnė ir naudingesnė žmogui, tačiau pirkėjams dėl spalvos ji nėra labai patraukli“, – pasakojo vilkaviškietis.

Jis džiaugėsi, kad šiuo metu Vilkaviškio rajone bitininkų netrūksta, besitraukiančius iš šios veiklos pakeičia nauji entuziastai. Dabar šio krašto bitininkų draugiją sudaro 70 narių, tačiau yra dar keletas norinčių prisijungti asmenų. Skaičiuojama, kad šiais metais Vilkaviškio rajone bitininkai laiko bent dviem šimtais bičių šeimų daugiau nei pernai. Ši informacija gaunama remiantis paramą bičių vaistams gavusių asmenų skaičiumi. Iš viso ja Vilkaviškio rajone pasinaudojo 128 bitininkai, kurie laiko 3 396 šeimas. Vis dėlto S.Jašinskas neabejoja, kad mylinčių bites ir jas laikančių šiame Suvalkijos krašte yra dar daugiau.

Tapo supratingesni

„Mūsų rajonas yra ne itin palankus bitininkams. Čia labai mažai miškų, nedaug gyvulių, tad ir pievų kasmet mažėja. Deja, ganyklos vis dažniau užsėjamos varpinėmis kultūromis, kurios bitėms jokios naudos neduoda. Dar viena bėda – mūsų krašte mažai sėjama vasarinių rapsų. Kai žydi žieminiai rapsai, bitės dar būna gana silpnos ir nepajėgia iš jo sunešti nektaro. Žydint vasariniams rapsams, jos jau būna sustiprėjusios, tačiau šių augalų pas mus beveik niekas nesėja“, – apgailestavo vilkaviškietis.

Anot jo, palankiausios sąlygos bitininkams yra Vištyčio seniūnijoje, pasienyje su Lenkija ir Rusija, tačiau ten savo avilius veža net Marijampolėje ar Kaune gyvenantys žmonės, tad laisvų vietų beveik nelikę.

S.Jašinskas džiaugėsi rajono bitininkų aktyvumu ir draugijos veikla. Kasmet jie vyksta į tradicines Lietuvos bitininkų šventes, bendradarbiauja su kolegomis iš Klaipėdos rajono bei Lenkijos Punsko srities, bent kartą per metus patys organizuoja seminarus, į kuriuos atvyksta specialistai, skaitantys paskaitas apie bičių maitinimą, gydymą, saugojimą ir t. t. Itin dažnas svečias Suvalkijoje – lektorius, Aleksandro Stulginskio universiteto doc. dr. Algirdas Amšiejus.

„Tiek jo, tiek kitų lektorių vedamos pasakaitos yra labai naudingos. Pastebėjau, kad, bėgant metams, mūsų rajono bičių laikytojai tapo atsakingesni, daugiau žino, kaip prižiūrėti šiuos vabzdžius. Maždaug prieš 15 metų dėl erkių išmirė apie pusę visų rajono bičių šeimų. Ko gero, būtent dėl to bitininkai pamažu išmoko kovoti su šiais parazitais. Dabar dėl erkių mūsų problemų beveik neturime. Anksčiau, išėmę medų, bitininkai sudėdavo specialias juosteles, apsaugančias nuo erkių, ir tuo viskas pasibaigdavo. Dabar jau visi žino, kad to nepakanka. Vėlai rudenį dar būtina panaudoti amitrazės preparatus – dūminimą arba organines rūgštis“, – pasakojo pašnekovas.

Svarbiausia – ventiliacija

Anot S.Jašinsko, ruošiant bites žiemai, geriausia jas pamaitinti iki rugsėjo pradžios arba per pirmąją šio mėnesio savaitę. Rekomenduojama koriuose palikti 2–3 kg maisto, kad bitėms jo pakaktų iki augalai sužydės.

Anot pašnekovo, dažnai galvojama, kad bitėms svarbi šiluma. Tai tiesa, tačiau kur kas svarbiau – gera ventiliacija. Jei avilys yra blogai ventiliuojamas, į vidų įsimeta pelėsis, bitės nuo drėgmės sulimpa, negali judėti ir žūsta. Ant avilio viršaus turėtų būti uždėta speciali pagalvė, kad šiluma neišeitų, o avilio šonai ir apačia privalo būti gerai ventiliuojami. Šonines kamšas patariama uždėti tik prieš pat didžiąsias metų šventes arba net po jų. Neretai vyresnio amžiaus bitininkai tai padaro dar rugsėjį ar spalį.

Konkurencija iš Ukrainos

Paklaustas, ar galima šiais laikais pragyventi iš medaus pardavimų, S.Jašinskas teigė, kad tai įmanoma, bet tik turint 100 ir daugiau bičių šeimų. Tokių bitininkų Vilkaviškio rajone yra vos keli: Arvydas Počas, Albina ir Algimantas Saikevičiai, Egidijus ir Alma Bulotai, Juozas ir Violeta Strokai, Vidmantas Sagevičius. Pastaruoju metu Suvalkijoje netrūksta ir jaunų entuziastų, pradedančių bitininkauti. Tiesa, S.Jašinskas tikino pastebėjęs, kad jaunimas – gana nekantrus. Jie nori greitų rezultatų ir greito uždarbio, tačiau parduoti medų kasmet tampa vis sunkiau.

„Padėtis labai pablogėjo, kai į Europos Sąjungos šalis pradėjo leisti įvežti medų iš Ukrainos. Ukrainiečiai pagal medaus pardavimus yra lyderiaujančių pasaulio šalių penketuke. Jie tapo didžiuliais konkurentais tiems, kas verčiasi didmenine prekyba. Galima tik įsivaizduoti, kokie skirtumai. Tarkime, ukrainiečiai į Lietuvą kilogramą medaus pristato už vieną eurą, o lietuviai, pavyzdžiui, vokiečiams tą patį kiekį parduoda už 2,70 euro. Suprantama, kad netrukus ir vokiečiai ims pirkti pigesnį medų iš Ukrainos, o ne iš Lietuvos. Medaus kainos netrukus turėtų kristi. Jau šiemet didieji supirkėjai delsia, laukia, kas bus. Tiesa, didžioji dalis ukrainietiško medaus – iš saulėgrąžų, o šiemet, kiek teko girdėti, toje šalyje dėl sausros jos nudžiūvo“, – kalbėjo S.Jašinskas.

Jis taip pat teigė, kad Lietuvos vidaus rinka taip pat perpildyta medumi. Didelę konkurenciją vietiniams bitininkams sudaro ne tik ukrainiečiai, bet ir kinai. Pats S.Jašinskas medumi prekiauja namuose, o dalį iškopinėtos produkcijos parduoda supirkėjams iš Vilniaus. Šiuo metu pusės litro stiklainis medaus Vilkaviškyje kainuoja apie 4 eurus, nors dar neseniai tas pats kiekis buvo euru brangesnis.

„Žmonės mėgsta skystą, ką tik išsuktą medų. Prekyba medumi padidėja ir įsibėgėjus rudeniui, kai padažnėja įvairių peršalimo ligų. Bet kadangi pasiūla didžiulė, parduoti medų ne visiems pavyksta. Žmonės daug noriau perka bičių duonelę, žiedadulkes, pikį bei vašką“, – vardijo pašnekovas.