Daugiaaukščiai aviliai – praktiškesni už seno modelio avilius, juose telpa daugiau bičių.

Bitininkystė 92 metų ukmergiškiui Juozui Miniauskui – įdomus pomėgis ir kartu užsiėmimas, nešantis pajamas. Šią veiklą iš vyro perėmė ne jo vaikai, bet kaimynų vaikaitis, šiuo metu prižiūrintis 240 bičių šeimų.

Pamilo bites

J.Miniauskas pagal profesiją – statybininkas, pagal pomėgį – bitininkas. Guvus garbaus amžiaus vyras iki šių metų dirbo nuosavoje statybos įmonėje. Jis ir dabar atstovauja Ukmergės daugiabučių namų gyventojų interesams, įvairiais klausimais diskutuoja su rajono valdžios ir ministerijų atstovais, Seimo nariais. Nesiskundžiantis sveikata Juozas sakė, kad jaunatviškumą išlaikyti  jam padeda bičių produktai, be kurių jis neįsivaizduoja savo dienos. Kartais pusryčiaudamas ir valgydamas kiaušinienę bei lašinius, garbaus amžiaus vyras ant jų užsideda ir šaukštą medaus. O dirbdamas bityne jis paskanauja medaus su koriais, bičių duonelės ar žiedadulkių, kuriose yra gausybė įvairiausių vitaminų.

„Esu kaimo vaikas. Todėl žemės ūkis man yra artimas ir gerai žinomas. Su bitelėmis susidraugavau vaikystėje, o savarankiškai darbuotis šioje srityje pradėjau netekęs šviesaus atminimo tėvelio, kai man buvo 12 metų. Tada įgytos žinios man pravertė ir sulaukus vyresnio amžiaus“, – teigė pašnekovas.

Pelningas verslas

Ukmergiškis bites prižiūrėjo ne vieną dešimtmetį. Rimčiau šiuo verslu jis susidomėjo išėjęs į užtarnautą poilsį. Tuo metu jis turėjo 120 avilių. Medunešio metu ūkyje jam padėdavo pagalbininkas. Pasak J.Miniausko, gerais metais iš vieno avilio pavykdavo prisukti 50 kilogramų medaus. Vieną dalį kokybiško medaus jis parduodavo nuolatiniams klientams Lietuvoje, kitą – eksportuodavo į Švediją.

J. Miniauskas sakė, kad gerais metais iš vieno avilio prisukdavo 50 kg medaus.

J. Miniauskas sakė, kad gerais metais iš vieno avilio prisukdavo 50 kg medaus. Autorės nuotr.

„Prieš kelis dešimtmečius mūsų šalyje bitininkų ir bičių produktų buvo mažiau nei dabar. Todėl produkciją pavykdavo pelningai ir greitai parduoti“, – prisiminė pašnekovas. Šiuo metu J.Miniauskas laiko vos kelis avilius savo poreikiams. Jo manymu, lietuviai vartoja palyginti nedaug medaus. Statistikos duomenimis, vienas Lietuvos gyventojas per metus suvalgo apie kilogramą medaus. Tuo metu vienas Japonijos gyventojas suvartoja 4,5, Centrinės Afrikos Respublikos – 3,4, Angolos – 1,7, Turkmėnijos ir Naujosios Zelandijos – 1,6 kilogramo medaus.

Įdomus darbas

Juozas darbą bityne Juozas prilygino poilsiui geriausiame kurorte. Juk bičių skraidymas, jų skleidžiami garsai ir net įgėlimai (aišku, jei žmogus nėra alergiškas) teigiamai veikia sveikatą. „Per visą mano darbo praktiką bitės mane buvo stipriai sugėlusios tik vieną kartą. Kelios labai darbščios, tačiau piktos bičių šeimos atakavo ne tik mane, bet ir man talkinantį svainį. Jos vijosi mus net kelis šimtus metrų“, – prisipažino J.Miniauskas ir pašmaikštavo, kad bitininkai išsiugdę imunitetą bičių nuodams, todėl jiems alergijos nesukelia. Pasak garbaus amžiaus vyro, darbas su bitutėmis – labai įdomus. Bitininkavimo patirtį jis perdavė kaimynų vaikaičiui, panevėžiečiui Gražvydui Dapkui, kuriam ši veikla puikiai sekasi.

Pirmieji žingsniai

G.Dapkus bitėmis susidomėjo sulaukęs pilnametystės, kai jam pavyko pagauti į senelių sodybą atklydusį bičių spiečių. Jaunuolis, savo veiklą pradėjęs nuo kelių bičių šeimų, dabar prižiūri 240 avilių. Prisimindamas pirmuosius bitininkavimo žingsnius jaunas vyras sakė, kad jie buvo nesudėtingi ir įkvėpiantys darbui.

„Iš kelių avilių prisukdavau per 100 kilogramų. medaus. Iš namų kilogramą medaus parduodavau po 6 eurus. Tada maniau, kad jei turėsiu dvigubai daugiau avilių, užsidirbsiu dvigubai daugiau pinigų. O jei prižiūrėsiu kelis šimtus bičių šeimų, pinigai patys ims byrėti į rankas“, – pasakojo G.Dapkus.

Pasak pašnekovo, plėsdamas bityną jis nesusimąstė, kad susidurs su produkcijos realizavimo problema. Juk mūsų šalies vartotojai daug produkcijos nenuperka, o supirkėjai šiais metais už kilogramą siūlo po 2 eurus. G.Dapkus ankstesniais metais medų išveždavo į Latviją, tačiau dabar ir ten labai sumažėjo medaus supirkimo kainos. Jaunas vyras teigė, kad pastaruoju metu išaugo smulkiųjų bitininkų gretos, kurie produkciją gamina patys sau ir artimiesiems, todėl medaus pardavimas dar labiau smuko.

„Jei bitynas būtų įrengtas derlingose žemėse, kuriose augalai duoda didesnį derlių, bitės prineštų daugiau medaus. Tuomet jį būtų galima parduoti po 2 eurus už kilogramą. Tačiau Ukmergės rajone vyrauja nederlingos žemės, todėl bitės pagamina 30 proc. mažiau medaus nei kituose rajonuose“, – sakė vyras.

G. Dapkus bitėmis susidomėjo sulaukęs pilnametystės, kai jam pavyko pagauti į senelių sodybą atklydusį bičių spiečių.

G. Dapkus bitėmis susidomėjo sulaukęs pilnametystės, kai jam pavyko pagauti į senelių sodybą atklydusį bičių spiečių. Autorės nuotr.

Lanko bityną

Jaunas vyras pasakojo, kad bitininko darbas reikalauja kruopštumo ir atidumo. Norėdamas tvarkingai prižiūrėti bičių šeimą, ją būtinai turi nors kartą per savaitę aplankyti. Per dieną G.Dapkui pavyksta apžiūrėti 150 šeimų. „Kai pastebi, ko kiekvienai bičių šeimai reikia, jas aplankai ir kitą dieną. Taip nepastebimai praeina ir savaitė“, – prisipažino pašnekovas.

Gražvydas bites laiko daugiaaukščiuose aviliuose. Jo manymu, jie praktiškesni už seno modelio avilius, didesni, todėl juose telpa daugiau bičių. Dedant blokus vieną ant kito, galima pastatyti ir žmogaus dydžio bokštą, kuriame, esant geram medunešiui, bitės pagamina didesnį kiekį medaus. Kaip relikvija G.Dapkaus bityne stovi ir jo mokytojo J.Miniausko aviliai, kuriems jau daugiau nei 30 metų.

„Aplink bityną vyrauja natūralios ganyklos, todėl bitės prineša medaus iš įvairiausių žiedų. Pavasarį medus renkamas iš pienių, blindžių, karklų. Esu pasėjęs barkūnų – tai vieni iš medingiausių augalų. Iš vieno barkūnų pievos hektaro bitės gali surinkti 500–700 kilogramų medaus“, – sakė jaunasis bitininkas. G.Dapkus džiaugėsi, kad ūkyje medaus gamybos darbus paspartina medsukio aparatas, į kurį telpa 54 medaus rėmai, iš jų vienu kartu išsukama 40 kilogramų medaus. Kai aparato ūkyje nebuvo, medų sukdavo rankomis.

Įvairūs produktai

Pasak bitininko, tarp pirkėjų didžiausią paklausą turi aukso spalvos ir labai kvapus pienių medus. Žmonės vertina ir bičių produktus: žiedadulkes, pikį, duonelę. Pasak G.Dapkaus, šiuos produktus perka tie vartotojai, kurie supranta jų vertę. „Viename avilyje per metus pagaminama apie kilogramą duonelės. Tai – medaus ir žiedadulkių mišinys. Jo daugiau surenkama iš seno modelio avilių. Daugiaaukščiuose aviliuose šio produkto yra mažiau“, – sakė jaunas vyras. Teigiamą poveikį žmogaus sveikatai turi ir žiedadulkės. Bitės jas intensyviausiai renka pavasarį. Į avilį prinešama įvairių spalvų ir formų žiedadulkių, nes kiekvieno augalo žiedadulkių forma ir spalva yra skirtingos. Pavyzdžiui, baltųjų dobilų žiedadulkės yra ovalios ir rudos, liepų ir aviečių – trikampės ir baltos, facelijų – ovalios, violetinės spalvos. Bičių šeima per dieną gali surinkti apie 100–150 gramų žiedadulkių.

Faktai

  • Medus, kaip ir kiti bičių produktai, jau nuo seniausių laikų buvo vartojamas liaudies medicinoje ir maistui.
  • Medumi buvo gydomos gerklės ligos, kosulys, votys, dezinfekuojamos žaizdos.
  • Senovės kinų farmakopėjoje rašoma, kad medus teigiamai veikia žmogaus organizmą, jis gali slopinti skausmą, malšinti troškulį, pratęsti aktyvų žmogaus gyvenimą.
  • Dar prieš 2 400 metų senovės gydytojas Hipokratas rašė apie šlapimą varančias ir atsikosėjimą skatinančias medaus savybes, o Galenas teigė, kad medus gerina virškinimą.
  • Indijoje nuo seno medus buvo vartojamas vaisiams konservuoti, kulinarijos gaminiams saldinti.
  • Graikai tikėjo, kad medus gali pailginti žmogaus gyvenimą, suteikti žvalumo ir sveikatos.
  • Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje tada, kai dar nežinota kitų alkoholinių gėrimų, buvo vartojamas iš medaus pagamintas gėrimas midus, kurį ir karaliai mėgdavo gerti.

Medaus spalva

Medus gali būti nuo skaidrios bespalvės iki tamsiai rudos spalvos su įvairiais atspalviais. Bespalvis medus būna, kai nektaras renkamas iš baltųjų akacijų, aviečių, dobilų, barkūnų žiedų, šviesiai geltonos spalvos – liepų, liucernų, garstyčių žiedų, gintarinės spalvos – iš saulėgrąžų, gluosnių, agurkų žiedų, tamsiai geltonos spalvos – iš grikių, viržių, kaštonų, tabako, miško augalų žiedų. Tamsios spalvos medus – lipčiaus medus, citrusinių augalų ir vyšnių žiedų. Medaus spalva taip pat priklauso nuo metų laiko, bičių rūšies, korių senumo.