Račkauskų bitynas laukia pavasario.

Bitininkas Mantas Račkauskas pasitinka penktąjį bitininkavimo sezoną. Prieš tai jaunas vyras save išbandė užsienyje – gyveno ir dirbo Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Suomijoje. Paragavęs emigranto duonos, dabar laimingas jaučiasi ir lietuviškame sodžiuje, kur rūpinasi pramoniniu šeimos bitynu. Jokiam kitam darbui jis neturėtų nei laiko, nei noro – kai pradėjo bitininkauti, tik tuo ir užsiima.

Žiemoja daugiaaukščiuose

Šią sniegingą žiemą M.Račkauskui dėl bičių žiemojimo rūpesčių nekyla. Bitininkas sakė, kad jų bityno aviliai yra mediniai, daugiaaukščiai, pramoniniai ir bedugniai. Jų apačioje įrengtas tinklas, kad prie bičių neprieitų atklydusių graužikų. Todėl Račkauskų bityno aviliuose gyvenančios bičių šeimynos žiemos išbandymų nebijo.

Jaunas vyras yra įsitikinęs, kad žiemos rūpesčių našta bityne priklauso nuo to, su kokiais aviliais bitininkauji. Šią problemą Račkauskai išsprendė pasirinkę tinkamus avilius. Pasak bitininko, jų avilius gali gausiai užpustyti sniegas, tai visai nesvarbu. Iš avilio apačios per tarpus lengvai patenka oras. Kiek bitėms reikia, tiek įkvepia. Kai užpusto daugiaaukštį, bedugnį avilį, susidaro apsauginė sniego siena – į avilį nepatenka vėjas, neerzina bičių.

Bitininko asmeninio archyvo nuotr.

Račkauskų bityne išlikę keli senoviško modelio mediniai aviliai, kurių korpusas kaip didelė dėžė. Juos prieš žiemą būtina apšiltinti, apkamšyti, todėl daugiau darbo. Šaltuoju metų laiku reikia valyti sniegą, kad neužpustytų lakų, nes bitės liktų be oro.

Trečia bitininkų karta

27-erių Mantas prisipažino esąs mažai įgudęs bitininkystės srityje, tačiau to negalėtų pasakyti apie savo tėtį ir diedulį (senelį), kurių dėka pats susidraugavo su bitėmis.Manto diedulis Viktoras Račkauskas mėgėjiškai bitininkavo, buvo bitininkystės pradininkas jų giminėje.

Anūkui buvo apie 10 metų, kai diedulis iškeliavo anapilin. Tada bites paveldėjo Manto tėtis Juozas Račkauskas. Jis yra ne tik bitininkas, bet ir profesionalus stalius. Medžio apdirbimo staklynas labai pasitarnavo,kai Račkauskų bitynui reikėjo naujų avilių. Jie patys sugebėjo juos susimeistrauti.

Kai diedulio Viktoro aviliai paseno ir buvo jau gerokai papuvę, Manto tėtis įsigijo pavyzdį, pagal kurį sumeistravo naujus avilius. Šiems atitarnavus, jau ir sūnui padedant,Juozas sumeistravo daugiaaukščius avilius. Nuo pirmo iki paskutinio avilio Račkauskai pasidarė patys. Dabar Račkauskų bitynas, kuriame gyvena 1500 bičių šeimų, yra vienas didžiausių Lietuvoje.

M.Račkauskas su sužadėtine Marija ir bityno produkcija Marijampolės derliaus šventėje.

Medų valgo užsieniečiai

Pagal ūkio galimybes Račkauskai kasmet stengiasi pasilengvinti darbus bityne. Šeimos bitynui reikėjo permainų, todėl pernai jie susiprojektavo ir pasistatė naują gamybinį pastatą, kuriame įrengė dvi patalpas: į vieną, kurioje palaikoma 30 laipsnių temperatūra, per darbymetį suveža meduves. Būna, per dieną tenka atvežti iki 1 000 meduvių, kurias reikia laikyti šiltai, kad medus išliktų skystas. Tuo tarpu kita –medaus sukimo patalpa.

„Prie medaus sukimo aparatų dirba tik merginos. Joms kilnoti 15 kilogramų sveriančias meduves nėra lengva. Viskas dedama ant palečių, o paletės – ant ratukų. Merginos prisiveža korius prie atakiavimo staklių, tada deda į medsukius. Išsuktas medus iš karto bėga į koštuvį,po to siurblys traukia medų, jį kur nori, ten paskirstai“, – pasakojo jaunasis bityno šeimininkas, pridurdamas, kad medaus sukimo darbai turi vykti beprotiškai greitai, nes yra daug avilių, be to, reikia spėti pasiruošti sekančiam medunešiui.

Medaus negali maišyti: pavasarinis medus turi būti pavasarinis, vasarinis–suneštas iš liepų žiedų, žydinčių pievų, dobilų, miško augalų, o rudeninis–grikių medus.

Manto teigimu, jie dirba kaip didmenininkai, todėl apie 90 proc. medaus fasuoja tiesiai į statines po 300 kilogramų ir per tarpininkus krovininiais vilkikais išveža į užsienį. Račkauskų bityno medaus statinės išvyksta įvairiomis kryptimis: pirminiai taškai– Lenkija, Vokietija. Pernai vasarą, nors jau buvo pandemijos laikas, dar pavyko perduoti produkciją tarpininkui, kuris ją išsivežė. Mantas teigė girdėjęs, kad viskas vyko lėčiau, bet tikslas vis tiek buvo pasiektas.

Račkauskai turi įsirengę atskirą medaus sandėliavimo patalpą be langų. Joje turi būti sausa ir vėsu, kad medus neprarastų gerųjų savybių. Šioje patalpoje laikomas sufasuotas medus,skirtas Lietuvos rinkai. M.Račkauskas skaičiavo, kad Lietuvoje parduodama apie 10 tonų medaus, t. y. 10 proc. viso Račkauskų bičių ūkyje išsukamo medaus.

Diktuoja gamta ir motinėlės

Pasitikdamas penktąjį bitininkavimo sezoną M.Račkauskas teigė, kad bitininkystė – labai sudėtinga šaka. Bitininkas negali planuoti, nes viskas priklauso nuo gamtos. Ar pasitvirtins lūkesčiai,matys pavasarį, kai paaiškės oro sąlygos. Kol kas bitės žiemoja gražiai.

Pasak Manto, daug ką diktuoja ne tik gamta, bet ir bičių motinėlės, kurias patys augina ir keičia kas antrus metus.Į bičių motinėlių auginimą susideda labai daug darbo. Tačiau, kaip pats sako, niekas geriau už tave nepadarys. Nuo įdėto darbo priklauso bityno pelnas.

„Viena bičių motinėlė, iš kurios išauginame dukras,mums kainuoja5–6 eurus.Jos genai leidžia efektyviai didinti bityną. Bičių motinėlė paprastai gyvena penkerius metus, bet jos darbo pajėgumas –maždaug dveji metai. Ilgiau laikoma bičių motinėlė dės nedaug kiaušinėlių, todėl šeima bus silpna, neš mažai medaus. Bičių motinėles būtina keisti, jeigu nori turėti produktyvų bityną“, – patirtimi dalijosi bitininkas, teigdamas, kad jei gera gamta ir tinkamos bičių motinėlės, gali spėlioti, kiek meduvių per sezoną parveši.

Bitinininko asmeninio archyvo nuotr.

Erkės kaip koronavirusas

Mantas užsiminė, kad bitininkai mokosi visą gyvenimą. Kiekvienas bitininkas kasmet padaro klaidų, kurias ištaisyti galima tik kitą sezoną. Jiems patiems buvo nelengva pereiti prie stambaus bityno, todėl Mantas dėkingas tėčiui, kuriam teko didelė atsakomybės našta.„Penkti bitininkavimo metai – labai mažai. Reikia daug sezonų, kad taptum profesionaliu bitininku“, –mąstė jis.

Račkauskai daug domėjosi, kol atrado tinkamus būdus, kaip apsaugoti ir gydyti bites nuo erkėtumo. Nors bites išgydo patys,bityno avilius tenka vežioti po visą Lietuvą, nes kiekviename sektoriuje laiko po 20 avilių. Aplinkui pasitaiko bitininkų mėgėjų, kurie turimų bičių tinkamai neprižiūri. Pasak Manto, taip jų bitės pasigauna ligų iš kitų avilių, todėl atvežęs avilius į naują sektorių pasidomi, ar aplinkui yra svetimų bičių.

„Bites pagydome savo lėšomis,kad tik mūsiškių neužkrėstų. O ką daryti? Ateina laikas, kai bitės turi apskraidyti kelis šimtus žiedų, jos susitinka su svetimomis bitėmis. Šį procesą galima palyginti su dabar plintančiu koronavirusu. Erkės labai myli svetimas bites. Tiesa, erkės gali nušokti iki keturių centimetrų, todėl radusios auką ant jos užšoka ir taip yra parnešamos į avilį“, –vieną svarbiausių rūpesčių paminėjo Mantas.

Jo teigimu, jeigu bičių negydysi, bus visiška avilio pražūtis – jame liks tik kelios bitės. Bitininkas sakė, kad dabar reikia labai kruopščiai prižiūrėti bičių šeimas, nes laikai, kai bitininkavo mūsų prodiedukai ar diedukai, jau nebegrįš. Tada buvo paprasčiau, o dabar reikia investuoti, įdėti daugiau darbo ir rūpintis bitėmis, kad galėtum iš to išgyventi.

Medaus pardavimo sąlygos gerėja

Jaunuolis minėjo, kad į samdomus darbus jo šeimos nariams nebereikia eiti, nes visi dirba šeimos bityne. Tačiau įkuriant tokį bityną pastaruosius ketverius metus buvo beprotiškai daug dirbo.

„Dėl to statėmės naują pastatą, kad liktų šiek tiek daugiau laisvo laiko. Praėjusią vasarą buvo lengviau – darbus užbaigdavome iki 22 val. vakaro. Prieš kokius trejus metus, kai kūrėme šį bityną, per ašaras dirbdavome nuo 5 val. ryto iki 3 val. nakties. Būdavo momentų, kai norėjosi viską mesti, bet užsibrėžėme tikslą ir, ačiū Dievui, sunkiausią laiką praėjome. Dabar kiekvienais metais vis lengviau“, –atsidusti gali jaunas bitininkas.

Bitynui visko reikėjo ir dar reikės. Kur pasisekė, prašė paramos pagal pasirengtus projektus, bet investicijos begalinės ir neaišku, kada atsipirks. Gera žinia ta, kad nėra ženklų, jog pandemija pristabdys planus, priešingai – bitininkams medaus pardavimo sąlygos tik gerėja.

M.Račkausko teigimu, prieš keletą metų buvo kur kas tragiškiau. Ukrainoje medaus kilogramo savikaina – tik 1 euras. Ukrainiečiai medaus išsukdavo tiek, kad galėjo diktuoti medaus kainas ir reguliuoti rinką. Prieš dvejus metus ne tik Račkauskai, bet ir kiti didieji Lietuvos bitynai negalėjo parduoti medaus. Niekas nepirko – buvo per brangu. Mantas pamena, kad tuo laiku mokėjo 2 eurus už kilogramą. Žmonės vis tiek nenorėjo pirkti medaus, nes iš Ukrainos gaudavo pigiau. Tais metais buvo kritinė situacija, kai kurie bitininkai iš nevilties naikino bitynus.

„Buvo noras parduoti bet kokia kaina, kad tik nupirktų ir medus nestovėtų sandėlyje. Visai nesvarbu, kad nebus pelno. Atsimenu, mūsų medų paėmė, bet pinigų už jį laukėme visus metus“, – sudėtingą laikotarpį prisiminė jaunas bitininkas.

Kitais metais tokios problemos nebuvo – supirko visą tik išsuktą medų, bet medus atpigo1 euru. Praeitas sezonas buvo labai geras: pernykštį medų, anot M.Račkausko, tiesiog išgraibstė. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad medaus supirkimo kaina vasarą siekė 3 eurus už kilogramą. Atsistatė ir bityno finansinė padėtis.

Lietuva buvo širdyje

Pristatydamas šeimos bityną Mantas pabrėžia, kad tai pirmiausia labai didelis jo tėvų įdirbis. Šiandien jis nesigaili jaunystės metus atidavęs bitynui. Baigęs vidurinę mokyklą,būdamas vos 18 metų,jis kelerius metus praleido užsienyje. Kaip pats pamena, taupė, bet tada dar nežinojo kam. Mantas kurį laiką gyveno ir dirbo Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Suomijoje.

„Įgavau daug patirties, bet niekada nebuvo, kad labai norėčiau ten gyventi. Lietuva visada buvo mano širdyje, kiekvieną dieną galvodavau, ką daryti toliau“, – prisipažino jaunas vyras.

Iš pradžių apie bitininkystę Mantasnė negalvojo. Sugrįžęs iš Suomijos, gimtinėje jis subūrė komandą ir ėmėsi kaimo turizmo. Kaip pats sakė, nuo A iki Z, su aptarnavimu, maisto ruošimu. Metus bandė įsivažiuoti, bet pajuto, kad ši sritis skirta ne jam, nes buvo sunku bendrautisu žmonėmis. Manto nuomone, su bitėmis susikalbėti lengviau. Dabar jis turi dvejus namus – Gelčių kaime (Marijampolės sav.)ir pas savo tėvus Simne (Alytaus r.), kur visada yra laukiamas.