Ramunė Cibienė: „Visas mano gyvenimas – atsitiktinumų virtinė, atsitiktinai įgijau ir bitininkės specialybę.“ Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip vėlyvą rudenį mainosi žemės, medžių lapų ir dangaus spalvos, taip ne sykį keitėsi ir vilnietės Ramunės Cibienės gyvenimas.

Kadaise visi stebėjosi, kai Ramunė, iki kaulų smegenų miestietė, visą vaikystę ir „žalią“ jaunystę leidusi Kauno mieste, savo gyvenimą susiejo su žemės ūkiu, bitėmis ir kaimu. Būdama brandaus amžiaus, vaikams užaugus, ji dar kartą visus nustebino – drąsiai pakeitė įprastą gyvenimo kasdienybę ir iš kaimo atvyko gyventi į sostinę.

Jus galima pavadinti ir bitininke, ir gide, ir namų ūkio bendrijos pirmininke, o svarbiausia – trijų suaugusių vaikų mama bei šešių anūkų močiute. Tai kas gi jūs pirmiausia esate?

Tikriausiai vis dėlto bitininkė. Bitininkystė man yra ir gyvenimo būdas, ir pomėgis. Su bitutėmis ne kiekvieną savaitgalį būnu. Kai tik leidžia oras, nieko nelaukdama lekiu. Su bitėmis yra rūpesčių. Atrodo, ką tas bitininkas veikia, jos sau skraido, vos ne kibirais medų neša, žiemą miega. Taip, žiemą šioks toks atokvėpis, bet vasarą… Nuo balandžio iki spalio nesi laisvas, bitutėms nepasakysi, oi, aš šiandien negaliu, papramogausiu, atlėksiu po savaitės, bet po savaitės nereikės. Jei pradeda kokie nors augalai žydėti, o aš medaus neišsukusi, jos neturės, kur nektarą nešti. Jei šeima sustiprėjo, atėjo laikas ją plėsti, o aš nepasiruošiu rėmelių, vėl blogai. Ko iš jų išmokau? Ramybės. Jei žmonės gyventų taip, kaip bitės, žemė taptų rojumi. Jos išmoko tvarkos ir kartu pagarbos darbui.

Pagal Zodiaką Ramunė yra Jautis, tad visomis keturiomis stovi ant kojų. Vien mieste jai nepatiktų, jai reikia žemės...Asmeninio archyvo nuotr.

Pagal Zodiaką Ramunė yra Jautis, tad visomis keturiomis stovi ant kojų. Vien mieste jai nepatiktų, jai reikia žemės…Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip gyvuoja jūsų bitės, ar iš tiesų dėl chemikalų, kuriais purškiami laukai, nyksta bitynai?

Taip, jei purškiant nesilaikoma normų. Dėkui Dievui, man tokių problemų nedaug iškilo – Anykščiuose bitynas palei upę, aplink vienkiemiai, dirbamos žemės nedaug. Sodus tręšia, purškia pavasarį, tai ir bičių tuomet sumažėja. Reikia prisitaikyti, auginti tam tikros veislės bites. Anykščiuose aš daugiau Kaukazo bičių turiu. Jos pavasarį silpnesnės, taigi, mažiau dirba, tik vasarą sustiprėja, kai avietės žydi, dobiliukai, barkūnai. O, pvz., karnikos veislės bitės pavasarį stiprios, skuba į darbą, būtent tuomet, kai purškiami sodai, tad gauna daugiau nuodų, žūsta. Prie Ukmergės esančiam bitynui gal daugiau kliūva chemijos (ten yra dirbamų laukų), nes esu pastebėjusi, kad kartais bitės piktesnės: įkyriai ūžia, tarsi sutrinka jų orientacija. Bet kai bitės natūraliai išmiršta (vasarą jos gyvena 30 dienų) ir išsirita naujos, situacija gerėja.

Moterų bitininkių ne tiek jau daug, kaip susiviliojote šia specialybe?

Visas mano gyvenimas – atsitiktinumų virtinė. Bitininkės specialybę įgijau atsitiktinai. Mat besimokydama mokykloje aš nenorėjau stoti į pionierius, vėliau – į komjaunimą, todėl buvau perkėlinėjama iš klasės į klasę su nepatenkinamu elgesio pažymiu. Po aštuntos klasės egzaminų auklėtoja nežinia kelintą kartą išsikvietė tėvus ir pasakė: „Jei į komjaunimą nestos, tegu išeina iš mokyklos savo noru.“ Kartą drauge su mama bevaikštinėdamos Kauno botanikos sode pastebėjome skelbimą, kad ši diena – Kauno Mičiurino tarybinio ūkio-technikumo atvirų durų diena. Apželdinimas, skaitau, – oho, įdomu. Bet priėjo dėstytojas ir pajuokavo: „Nedaug gėlyčių matysi, vien ravėsi pasilenkusi, geriau stok į bitininkes, medaus prisivalgysi, norėsi – dirbsi, nenorėsi – žemuoges rinksi. Stipendiją moka, ko daugiau reikia?“

Vasarą bitininkai lanko vieni kitų bitynus. Dalijasi rūpesčiais, džiaugsmais, padainuoja, patrepsi, pirtelėje pasiperia...Asmeninio archyvo nuotr.

Vasarą bitininkai lanko vieni kitų bitynus. Dalijasi rūpesčiais, džiaugsmais, padainuoja, patrepsi, pirtelėje pasiperia…Asmeninio archyvo nuotr.

Iš Kauno – į Anykščius, iš miesto – į kaimą, rodos, toks jūsų kelias?

Baigusią raudonu diplomu, mane paskyrė į Anykščius, nors aš dar svajojau ir apie Žemės ūkio akademiją. Likimas panoro kitaip – susipažinau su būsimu vyru. Gimė sūnus Vytautas (dabar jis 32-ejų, Londone turi savą verslą), po metų – dukra Eglė. Taip ir baigėsi mokslai, liko bitelės. Gal ne man vienai taip, nes drauge su manimi bitininkystės mokėsi net 32 žmonės, o dirbame tik keturiese.

Ištekėjusi įpuoliau į vyro tėvų ūkį Anykščių rajone. Karvė, veršiukas, dvi motininės kiaulės, du maži paršiukai, vištos, triušiai, bekraštis daržas… O kur dar du vaikai, bitynas. Pamenu, pradžioje ravėdama neatskirdavau piktžolių nuo morkų, daržo nebuvau turėjusi. Dažnai pasijusdavau balta varna kaime. Pas vyro tėvus glaudėmės neilgai, susikūrėme savo gyvenimą, tačiau gyvulių auginome nuolat, kaip kitaip ūkyje…

Likimas vis dėlto jums lėmė miestą?

Nebūčiau patikėjusi, kad gyvensiu Vilniuje, juk mano tėvai, sesuo su šeima Kaune. Atsitiktinumas. Kai mūsų vyresni vaikai buvo abiturientai (nors tarp jų vienų metų skirtumas, jie lankė tą pačią klasę), mes įsigijome trijų kambarių butą Vilniuje –  mąstėme, kad kai studijuos, nereikės nuomoti. Abiem po kambarį ir mums vienas, kai atvažiuosime aplankyti. Bet… Tais pačiais metais mes su vyru išsiskyrėme. Nors jau gyvenome lengviau, nors gimė trečias vaikas – Laurynas. Po skyrybų vyras manęs paklausė: „Ar liksi kaime?“ O kaip man likti, kam užpakaliais badytis, jei ten jo tėvai, broliai? „Ne, – pasakiau, – važiuoju į Vilnių.“ Susikroviau savo ir Lauryno drabužius, sėdome į golfą ir išvažiavome.

Toks staigus posūkis, juk, rodos, buvote graži šeima?

Niekas nepatikėjo, kad mes rimtai – abu mėgome keliauti,mūsų buvo vienodi pomėgiai, tas pats darbas… Mus labai greitai išskyrė: birželį padavėme prašymus, o rugsėjį jau buvome laisvi. Mat advokato nereikėjo – dėl mažojo sūnaus nesipešėme, pasidalijome tik bityną. Dvidešimt metų kartu pragyvenome. Po skyrybų gal pusmetį nebendravome, paskui lyg ir iš naujo pradėjome klijuotis. Būdavo, savaitę atidirbu Vilniuje, tada sėdame su Laurynu į mašiną, lekiame į Anykščius, o sekmadienį vėl grįžtame. Vyras pasiūlė tuoktis antrąkart. Bet aš bijojau nusvilti – jis arba geras iki širdies gelmių, arba bjaurus iki beprotybės.

Rudenį, žiemą šioks toks atokvėpis nuo bičių, kartą per savaitę galima ir su pirkėjais pabendrauti. Asmeninio archyvo nuotr.

Rudenį, žiemą šioks toks atokvėpis nuo bičių, kartą per savaitę galima ir su pirkėjais pabendrauti. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar liko koks nors ryšys?

Jokio. Kai atsiranda trečias (šiuo atveju – trečia), na, kuris vyras pripažins, kad suklydo? Bendrauji ar ne, priklauso nuo tos, su kuria jis gyvena. Iš pradžių buvo labai sunku, bet dabar… Turiu vaikų, anūkų. Esu šventinė močiutė (vis tie darbai), nes tikrai ne kas savaitę aplankau dukrą Anykščiuose. Ji mokytojauja, augina dvynius sūnus, kurie šiais metais pradėjo lankyti pirmą klasę, bei mažėlę dukrytę. Iš Anglijos atvyksta aplankyti sūnus su trimis dukromis. Ką tik svečiavosi, praleido Lietuvoje tris savaites. Ir mano pačios jauniausias dar su manimi, nors jau irgi pirmo kurso studentas. Tauta neišnyktų, jei visos šeimos bent po tris augintų. Išduosiu svajonę – trečiasis kambarys vis dar tuščias, be baldų. Manau, jame netrukus stovės ilgas, masyvus stalas, indauja su pietų servizu… Kaip bus gera, kai susėsime visi pie stalo. Pietaujame, kalbamės, skamba rami muzika…

O koks jūsų pačios asmeninis gyvenimas, ar turite draugą?

Turėjau. Jis buvo puikus žmogus. Kai susitaikė su savo žmona, mudu likome tik geri draugai, aš juk žinau, kaip skauda, kai yra trečias. Jei kokia bėda, sopulys, visada turiu kam paskambinti, paprašyti pagalbos, patarimo ar tiesiog pasikalbėti.

Kaip sekėsi prigyti Vilniuje?

Kai atvažiavome sostinėn, man buvo keturiasdešimt, jauniausiam sūnui – šešeri. Užgriuvo rūpesčiai: kaip rasti darbą mieste turint bitininkės specialybę, kaip įtaisyti vaiką į darželį? Esu labai dėkinga Teodorai Dilkienei, pakvietusiai dirbti į turizmo firmą. Ji patikėjo manimi, nors aš prisipažinau: anglų kalbos nemoku, kompiuteriu nedirbu, esu bitininkė, o ieškau darbo mieste. „Vadinasi, tau reikia pamatyti Indiją“, – juokdamasi pasiūlė ji. Kaip? Pinigų neturiu, namuose nei televizoriaus, nei šaldytuvo. Joks protingas žmogus nebūtų išvažiavęs, bet aš tai padariau. Susitarėme, kad už kelionę išsimokėsiu dalimis, labai norėjau atitrūkti nuo visko, išsivalyti mintis. Ir man pavyko. Ten pabuvusi ėmiau į viską žiūrėti paprasčiau. Indai tokie nereiklūs, moka džiaugtis tuo, ką turi. Grįžusi dirbau organizacinį darbą – išlydėdavau grupes, pasitikdavau, reklamuodavau keliones. Po darbo dar lėkdavau į gidų kursus, grįždavau vėlai, o savaitgaliais manęs laukdavo bitės. Ne visada ir užmigti pavykdavo.

Dabar jau turbūt negrįžtumėte į kaimą?

Žiemą man gera mieste, vasarą – kaime. Pavasario žaluma mane pavergia, traukia į gamtą. Pagal Zodiaką esu Jautis, taigi visomis keturiomis stoviu ant kojų. Vien mieste man nepatiktų, man reikia žemės – kaip malonu ją pajausti, aš daržą ravėdama nė pirštinių nesimaunu…

Ramunė savo pačios kelionių neplanuoja, viskas vyksta spontaniškai. Asmeninio archyvo nuotr.

Ramunė savo pačios kelionių neplanuoja, viskas vyksta spontaniškai. Asmeninio archyvo nuotr.

Ne taip seniai jūs netgi pelnėte bičių karalienės titulą, kaip jums pavyko?

Lietuvoje kasmet buvo renkamas metų bitininkas ir moteris – bičių karalienė. Ne šiaip sau. Jie turi būti matomi, žinomi, dalyvauti visuomeninėje veikloje. Taip ir yra – aš esu Vilniaus bitininkų susivienijimo pirmininko pavaduotoja. Žiemą renkamės į paskaitas, vasarą lankome vieni kitų bitynus. Dalijamės patirtimi, rūpesčiais, džiaugsmais. Važiuodami apžiūrime ir įdomias to krašto vietas. Turime keletą armonikierių, tai ir padainuojame, patrepsime, pirtelėje pasiperiame – darniai ir linksmai gyvename.

Ko gero, jūs ir savo kolegoms pabūnate gide?

Taip, turiu daug mėgstamų maršrutų Lietuvoje, nes man patinka gamta – Dzūkijos, Aukštaitijos nacionaliniai parkai. Aš mėgstu žmonėms ne tiek faktų, kiek įvairių legendų, padavimų, nuo seno pasakojamų tose vietovėse, pažerti. Man ir pačiai patinka keliauti, tik viskas turi vykti spontaniškai. Jei ilgai planuoju, nieko neišeina: pradedi galvoti, o kaip pinigai, laikas… Po didžiosios savo kelionės į Vietnamą, Laosą, Kambodžą dar nepribrendau naujai rimtai išvykai. Kai galutinai nuslūgs emocijos, tuomet toji kelionė ir atsiras.

Vis dėlto, kas jumyse per tą laikotarpį, kai gyvenate Vilniuje, pasikeitė?

Mąstymas pasikeitė. Ko išmokau? Gal neprisirišti, paleisti, žvelgti į viską paprasčiau. Juk šioje žemėje mes laikini svečiai. Prieš dvejus metus palaidojau mamą. Ji sakydavo: „Ramune, tu dirbi ir dirbi, kam tiek reikia…“ Ir iš tiesų, apsižvalgiusi aplink matau: ir to, ir ano nereikia, tie daiktai vargina. Mama ir bendraujanti, ir dainuojanti buvo, bet taip pat neskirdavo laiko sau. Ir aš save pagaunu – kartais mes brangiausiems žmonėms neparodome dėmesio: tai telefonas ne laiku suskamba, tai rankos meduotos, tai darbus reikia dirbti. Laikas turi būti skirtas brangiausiems – vaikams, draugams. Ir pati turi ant suoliuko pasėdėti, tame skubančiame praeivyje pamatyti save…