LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Ne vieną dešimtmetį Kaune pragyvenęs Jonas Galinis prieš kelerius metus ryžosi esminiams pokyčiams – persikraustė gyventi į Kalvarijos savivaldybėje esantį Mantrimų kaimą. Dabar vyras negali atsidžiaugti šiuo savo sprendimu.
Pasistatė namą
Į Mantrimus J.Galinis atsikraustė neatsitiktinai. Čia kadaise gyveno jo žmonos Onos mama. Tiesa, galima sakyti, kad šioje vietoje buvo likęs tik sklypas, nes senoji troba, neatlaikiusi laiko naštos, nugriuvo. Jonas prisiminė, kad vietinis seniūnas Gintas Baliulis jam net buvo iškėlęs savotišką ultimatumą – arba sutvarkykite apleistą vienkiemį, arba jį parduokite. Vyras nusprendė išsaugoti uošvės palikimą ir po truputį ėmė regzti planus, kaip čia įsikurti.
Maždaug prieš dešimtmetį jis nusprendė pasistatyti naują namą. Nemažai patirties statybų sektoriuje sukaupęs J.Galinis vienas pats, niekieno nepadedamas, ėmėsi įgyvendinti savo sumanymą. Jis pats vežė medžiagas, pats dėjo plytą prie plytos, pats atliko namo apdailą. Statybos tęsėsi bemaž 5–6 metus. Šiandien vyras džiaugiasi gražiu, jaukiu ir šiltu namu.
Kol statė būstą, Jonas gyveno laikinai suręstose patalpose. Ir tada, ir dabar į Kauną jis grįžta labai retai – tik sutvarkyti būtiniausių reikalų. Šiuo metu laikinojoje sostinėje dar gyvena jo žmona, tačiau ir ši turi planų artimiausiu metu persikraustyti pas vyrą į Kalvarijos savivaldybę. Kol kas ją stabdo tik turimas darbas. Kai nedirba, moteris taip pat skuba į savo tėviškę.
Viskuo apsirūpina
Dabar vasaromis J.Galinio atkurtoje sodyboje netrūksta svečių. Suvažiuoja vaikai, giminės, draugai, artimieji. Vyras juokavo, kad visi nori kaimiškos aplinkos, tad svečių retai kada pavyksta atsiginti. Bet ir jis pats mėgsta draugiją, tad visus sutinka su plačia šypsena.
„Čia gyventi – gera. Nėra net ko lyginti su Kaunu. Kaime – grynas oras, čiulbantys paukščiai, o ten nieko nepamatysi – tik asfaltą. Pastebėjau, kad persikrausčius į kaimą man net sveikata pagerėjo“, – teigė J.Galinis.
Asmeninio archyvo nuotr.
Atrodytų, kad vienkiemyje, tolokai nuo kitų žmonių gyvenančiam vyriškiui turėtų trūkti nuolatinio bendravimo, tačiau jis teigė, jog taip tikrai nėra. Nors artimiausias kaimynas gyvena maždaug už kilometro, o kitas kaimas – už kelių kilometrų, tačiau Jonas kasdien matosi su žmonėmis. Jis labai džiaugėsi, kad tarp vietinių gyventojų vyrauja draugiški ir šilti santykiai, visi vieni kitiems padeda kuo tik gali. Anot jo, mieste tai būtų gana sunkiai įsivaizduojamas reiškinys.
Veiklos suvalkiečiui taip pat netrūksta. Jis namuose augina įvairias daržoves, vaisius, laiko bičių ir keletą vištų. Seniau turėjo ir maždaug šešias dešimtis triušių, bet, užklupus ligoms bei ėmus puldinėti laukiniams gyviams, teko juos išnaikinti.
„Praėjusiais metais užsiauginau maždaug 30 broilerių. Jų mėsą užsišaldžiau, dalį užsikonservavau, net šiems metams dar yra likę. Kadangi mėsos vis dar pakanka, šiemet jų neauginsiu. Bet kelias vištas laikau dėl kiaušinių“, – sakė pašnekovas.
Jis pasakojo, kad parduotuvėje beveik nieko neperka, visko užsiaugina namuose: nuo bulvių ar rūgštynių iki agurkų ar pomidorų. Dalis jų auga šiltnamyje, dalis – lauke. Kadangi gyvena prie miškų, jis mėgsta grybauti bei uogauti.
„Labai mėgstu laukinį vaismedžių derlių. Pavyzdžiui, maždaug už poros kilometrų nuo namų auga dviejų rūšių laukinės vyšnios. Vienu kartu išėjęs iki jų pasivaikščioti prisiskinu penkiolikos litrų kibirą. Uogų užtenka ir man, ir paukščiams“, – juokėsi Mantrimų kaimo gyventojas.
Jis kasmet prisirenka aviečių, gervuogių, žemuogių, kitų uogų. Jas vyras vartoja taip pat įvairiai: valgo šviežias, užšaldo, gamina uogienes. Grybavimas – viena iš didžiausių jo aistrų. Jonas juokavo, kad pastaruoju metu tapo gana išrankus – į pintinę deda tik baravykus ir raudonviršius. Kadangi praėję metai buvo gana sausi, tai grybų derlius nebuvo toks gausus, kaip norėtųsi, tačiau užpernai J.Galinis buvo pririnkęs per 2 tūkstančius baravykų. Juos jis taip pat ruošia įvairiais būdais – šaldo, džiovina, konservuoja.
„Tradicinių grybavimo vietų neturiu. Einu ten, kur veda akys ir nuojauta. Kartą grybaudamas buvau radęs didžiulius elnio ragus. Paprastai pirmieji grybai išdygsta birželio viduryje. Jei pakaks drėgmės, neabejoju, kad ir šiemet taip bus“, – mintimis pasidalijo pašnekovas.
Jis pasakojo net arbata žiemai apsirūpinantis: prisidžiovina liepžiedžių, čiobrelių, mėtų ir kt. J.Galinis juokavo, kad vienintelis dalykas, kurio nesugeba pasigaminti, – kava. Tiesa, anot jo, tai tikriausiai irgi nebūtų didelė problema, mat kai kurie žmonės kavą daro iš gilių ar pienių, o jų Kalvarijos savivaldybėje netrūksta.
Žvejojo su mokytoju
Gyvendamas sodyboje Mantrimuose Jonas stengiasi per vasarą ne tik apsirūpinti maistu žiemai, bet nepamiršta ir aplinkos tvarkyti. Jis prie namų turi pasisodinęs ir gėlynų, ir dekoratyvinių krūmų ir net nedidelį baseiną išsikasęs. Jo teigimu, gyvenant kaime galima sugalvoti pačios įvairiausios veiklos, svarbiausia – netingėti. Net žiemą vyras mėgsta ką nors veikti lauke, nesėdi užsidaręs kambaryje.
Vienas iš didžiausių J.Galinio pomėgių – žvejyba. Vyras mėgsta meškerę į vandenį įmerkti ne tik vasarą, žiemą jis dažnai išsiruošia į poledinę žūklę. Šį pomėgį jis atrado dar vaikystėje.
„Didelių žuvų nesu pagavęs. Didžiausias mano laimikis svėrė gal penkis kilogramus. Prisimenu, kaip dar mokyklos laikais dažnai važiuodavau žvejoti su matematikos mokytoju. Kai gyvenau Kaune, traukdavau į Kauno marias. Dabar aplinkui yra keletas kūdrų, tad, kai tik turiu laiko, žvejoju jose. Pagautas žuvis išrūkau. Tai – didžiulis delikatesas“, – šypsojosi pašnekovas.
Bitininkauja nuo vaikystės
Dar vienas pomėgis, kuris vyrui atneša ir šiokią tokią naudą, – bitininkavimas. Dabar namuose jis laiko 16 avilių. Bitininkauja J.Galinis jau bemaž keturiasdešimt metų.
„Dar gyvendamas Kaune laikiau 4–5 bičių šeimas. Bitininkais buvo kone visa mūsų giminė. Labai gerbiamas bitininkas buvo mano dėdė, gyvenęs Kalvarijos savivaldybėje esančiame Brazavo kaime. Jis turėjo gal 150 ar 200 avilių ir pardavinėjo ne vien medų, bet ir viską, kas susiję su bitėmis bei jų priežiūra. Jis gamindavo viską – nuo vaško plokštelių iki avilių. Mes, vaikai, pas jį nuolat praleisdavome vasaros atostogas ir jam padėdavome. Galima sakyti, kad būtent tada ir pamėgau šiuos vabzdžius. Savarankiškai bitininkauti pradėjau, kai žuvo mano tėtis, aš perėmiau jo avilius“, – pasakojo Mantrimų gyventojas.
Šiais metais jo turimos bičių šeimos peržiemojo puikiai. Tik viename avilyje bites užpuolė erkės, bet Jonas žino, kodėl taip atsitiko, – rudenį paprasčiausiai per vėlai gavo bitėms reikalingų vaistų.
Praėjusiais metais rainuotosios prinešė nemažai medaus. Tiesa, J.Galinis negali lygintis su tais bitininkais, kurie savo avilius laiko prie rapsų laukų. Aplink Mantrimus – vien miškai ir pievos. Nepaisant to, medaus paprastai pakanka tiek pačiam Jonui, tiek aplinkiniams gyventojams. Vieni iš jo perka mažais kiekiais, o kiti užsisako po kelis kibirus. Gerą sezoną iš vienos šeimos vyriškis prikopia maždaug du kibirus medaus.
Suvalkietis teigė mylintis bites ir besimėgaujantis laiku, praleistu su jomis, jis net nebijo būti sugeltas.
„Man gali įgelti nors ir penkiasdešimt bičių. Tai – savotiškas malonumas. Turiu problemų su sąnariais, o bičių gyliai nuima dalį skausmo. Kartais net specialiai stengiuosi, kad jos man įgeltų“, – juokėsi J.Galinis.
Jis prognozavo, kad ir šiais metais bitininkai turėtų džiaugtis gausiu derliumi.
Valentinas Jakimavičius
