Vasario 2 dieną Merkinėje, Dzūkijos nacionalinio parko „Šalcinio“ galerijoje, atidaryta profesoriaus Krzysztofo Hejke (Lenkija) fotografijos darbų paroda „Paskutiniai mano sutikti Europos dreviniai bitininkai“. Gražiai parodos atidarymą pradėjo dainuojanti grupelė iš Merkinės etnokultūros klubo „Kukumbalis“.
Klubo vadovė Rita Černiauskienė pasidžiaugė, kad paroda sukuria miško įspūdį, priminė, kad ši diena patenka į kalėdinį laikotarpį, būtent šiandien yra Grabnyčios ir parodai, ir šiai dienai labai tinka dainos apie bitaitę, kuri neša medutį drevelėn, ir mešką. Iš tiesų tai visi edukaciniai užsiėmimai, ekskursijos Merkinės lankytojų centre prasideda nuo pažinties su Olafo Magnuso XVI a. sukurto Šiaurės Europos žemėlapio, kuriame LDK žemėse pavaizduotas vienas seniausių drevinės bitininkystės piešinių: meška, kopinėjantį medų iš drevės.
Parodos autorius, Lodzės universiteto profesorius Krzysztofas Hejke į parodos atidarymą Merkinėje atvažiuoti negalėjo, nes šiuo metu dirba ekspedicijoje Čiukotkoje, kur gilinasi į lenkų tremtinių istoriją, bet apie jo kūrybą ir veiklą papasakojo Marcinas Łapczyńskis, Lenkijos Instituto Vilniuje direktorius, Lenkijos Respublikos ambasados patarėjas.
Anna Pilarczyk-Palaitis (Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorė) pasidžiaugė, kad ši paroda buvo eksponuojama Vilniuje, Kaune, o dabar – Merkinėje, ir tas trikampis jai priminė XVI a. Našlaitėlio Radvilos žemėlapį, kuriame šie miestai sujungti savotišku trikampiu. A. Pilarczyk atkreipė dėmesį, kad žymaus Lenkijos fotografo darbų parodoje galima pamatyti ir Romą Norkūną, senoviškai bitininkaujantį Musteikos kaime – Dzūkijos nacionaliniame parke.
Parko gamtos skyriaus vedėjas dr. Mindaugas Lapelė parodos atidarymui parengė fotofilmą apie savo gyvenimo kelyje sutiktus drevininkus iš Poliesės regiono Ukrainoje, priminė, kad Katalikų bažnyčioje švenčiant Grabnyčias šventinamos iš tikro bičių vaško nulietos žvakės, o parodos atidarymas sutampa ir su Pasauline pelkių diena, kurią mini prie tarptautinės Ramsaro konvencijos prisijungusios šalys, taip pat Lietuva. M. Lapelės žodžiais: „Mes turime septynias tokias pasaulinės reikšmės saugomas teritorijas, o mums artimiausia – Čepkeliai, kurių pakraštyje, Musteikos kaime, įrengta drevinės bitininkystės ekspozicija su gyvomis drevėmis. Bitės čia medų renka ir iš pelkėse augančių gluosnių, juodalksnių, šaltekšnių, viržių. Tokiose civilizacijos nepaliestose vietose surinktas medus yra pats švariausias.“
Čia ne šiaip eglė apdžiūvusi atremta į drevę Musteikoje stovi, o kopėčios. Tokias į drevę atremtas kopėčias Romas Norkūnas prie Grūdos 2010 m. buvo radęs, o šitas iš eglės viršūnės pats pasidarė (2017 m.). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr.Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojų pastangomis 2005–2006 metais Musteikos kaime buvo įgyvendintas projektas „Tradicinės bitininkystės puoselėjimas ir natūralių pievų Musteikos kaime išsaugojimas“. Tais metais buvo sukurtas pažintinis takas, vingiuojantis pro šešias senąsias ir dešimt naujai išskobtų drevių, buvo padaryti 25 aviliai, o Musteikoje pastatytas bitininko namelis-muziejus. Šioje unikalioje ekspozicijoje svečius priima R. Norkūnas. Jis ne tik pademonstruos, kaip su geiniu prie drevių kopti, bet ir pačiam drąsiausiam lankytojui leis porą metrų virš žemės palypėti. Drevinės bitininkystės muziejuje viskas gyva ir tikra, per šimtmečius išbandyta. Net ir dūminę Romas ne su degtukais, o su titnagu ir skiltuvu uždega. Šiuo metu R. Norkūnas kaip tik prižiūri 11 drevių, kuriose gyvena bitės.
Projekto „Tradicinės bitininkystės puoselėjimas ir natūralių pievų Musteikos kaime išsaugojimas“ autorius dr. Eugenijus Drobelis atidarant pažintinį drevinės bitininkystės taką svečius prie stalo su dūmine spietė (2006 m.). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr.Kas neturite galimybių apsilankyti parodoje „Šalcinio“ galerijoje, K. Hejke darytas nuotraukas gali pamatyti elektroninėje erdvėje adresu hejke.com. Ten yra puikių nuotraukų ne tik apie buvusių LDK, ATR žemių paskutinius bartininkus. Profesorius K. Hejke yra išleidęs albumą „Paskutiniai mano sutikti Europos drevininkai“. Tai pirmasis leidinys Europoje šia tema, jo pagrindu paruoštas ir parodos katalogas, kuriame rašoma apie drevinę bitininkystę Lietuvoje ir jos puoselėtoją R. Norkūną. Leidinyje primenama, kad Lietuvoje „drevininkų teisės buvo kodifikuotos trijuose Lietuvos Statutuose (1529–1588), galiojusiuose ir Lenkijoje“.
Bendrų K. Hejkes ir Drevininkų brolijos (Lenkijoje) narių pastangomis 2016 metais drevinė bitininkystė buvo įtraukta į Lenkijos Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą*. „Tai tapo ir bitės vaidmens žmonių civilizacijos pripažinimu, ir senojo amato įvertinimu.” Reikia pripažinti, kad „drevininkai, priešingai bitininkams, grąžina bites į jų tikrąją vietą: aukštai po medžių lapija“.
Kryždirbys Algis Svirnelis atidarant drevinės bitininkystės taką Musteikoje į drevę kopė savo rankomis supintu geiniu (2006 m.). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr.Paskutinio tikro Lietuvos drevininko (bartininko) zervyniškio Kazio Vilkinio, kurį vietiniai vadino Kaziuliu, nei kryždirbys Algis Svirnelis iš Zervynų, nei Romas Norkūnas iš Musteikos pakalbinti nespėjo, dar maži buvo. Bet abu labai daug išmoko ir sužinojo iš Juozo Miškinio – bitininko iš Marcinkonių. Jis ne tik juos, bet ir kolegas iš Lenkijos nacionalinių parkų 2002 m. pamokė, kaip geinį pasidarius su juo prie drevių kopti.
Juozas Miškinis su geiniu Marcinkonių kaime. Tai jis jaunąją kartą ir lenkus mokė, kaip geinį pinti ir prie drevių kopti (2002 m.). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr.Ilgiausiai bites drevinėse pušyse Musteikos giriose (o greičiausiai ir Lietuvoje) laikė Vytas Tamulevičius. Jis sakė, kad į „Musteikos kaimą vien dėl bičių drevėse grįžau“, bet jis jau ne su geiniu prie „bičių landžiojo“, o ilgomis kopėčiomis kopė. Gal tai tik sutapimas, bet kai 2017 metų pavasarį mirė V. Tamulevičius, mirė beveik visos jo bitės, godojomos Musteikos kaime. Iš trisdešimt avilių tik keturiuose bičių šeimos liko, kuriomis dabar rūpinasi jo žmona Zita. Ir kaip neprisimint, kad lietuvių kalboje gėlė nuvysta, karvė krenta, arklys nugaišta, padvesia šuo, o Tavo žemėj miršta tik žmogus ir bitė.
Vytas Tamulevičius prie savo avilių Musteikos kaime (2005 m.). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr.Po parodos atidarymo svečiai iš Lenkijos instituto apžiūrėjo Lankytojų centro ekspoziciją, apsilankė Merkinės krašto muziejuje ir pažadėjo grįžti į Merkinę gegužės mėnesį, o ko, sužinosite atidžiai sekdami Merkinės muziejaus veiklą www.merkinesmuziejus.lt, arba muziejaus feisbuko paskyroje „Merkinės krašto muziejus“.
Parodą apie paskutinius Europos drevininkus Merkinėje maloniai kviečiame aplankyti iki kovo 26 dienos. Įėjimas nemokamas.
Parodos organizatoriai: Lenkijos institutas Vilniuje, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija, Lenkijos drevinės bitininkystės brolija.
Globėja – Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija.
* Šaunuoliai lenkai. Tai, kas mums atrodo dar natūralu, pas juos jau įvardijama kaip saugotinas paveldas, kuriuo reikia ne tik didžiuotis, bet ir godoti, puoselėti.
Nuotrauka atminčiai po parodos „Paskutiniai mano sutikti Europos dreviniai bitininkai” atidarymo „Šalcinio“ galerijoje 2018 m. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr.
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
