Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pradėjome kopinėti medų

Lietuvoje – antroji gegužės pusė, brandusis pavasaris. Šis metas yra kupinas judėjimo ir naujienų. Tačiau, net ir žinodami tai, mes nespėjame jam iš paskos. Kitaip ir negali būti, nes pavasaris tiesiog neaprėpiamas. Ypač kai jau subręsta ir pasuka tiek įvairovės, veiksmo...

Koriai pilni medaus...

Yra pavasaris – esame mes. Kažkas sako: o kas žiūri, kad pavasaris būtų palankus mums? Kodėl jis turi būti palankus tik gamtai? Ir ne tik dėl pavasario ar vasaros orų. To klausiama ir dėl uodų, ir dėl sausros ar lietaus – vis bandoma rasti atsakymą, kas skirta mums, o kas gamtai.

Tačiau tai neįmanoma! Ne pavasaris ar vasara palankūs gamtai, nes viskas, ką regime ar jaučiame, ir yra gamta. Taigi viskas iš gamtos ir viskas gamtai. Todėl ir pavasariui, ir mums gali būti palanki tik gamta. O kad ji buvo ir yra palanki, tuo negali abejoti. Ko gero, tokio pavasario dar nesame regėję. Štai baigiame antrąją gegužės dekadą, o jau baigia žydėti sodai, žiedus barsto kaštonai, ievos, o alyvų žydėjimas – pačiam smagume.

Dar ne taip seniai viskas vykdavo lyg pagal tam tikrą tvarką: pirmiausia pražysdavo ankstyvosios slyvos, paskui – ievos, kriaušės, tada žydėdavo obelys, kaštonai ir galiausiai – alyvos. Dabar visa ši tvarka suiro. Tačiau tai gal nepakenks derėjimui, sėklų ir vaisių mezgimui?

Žydėjimo tvarka nepakenks. Tačiau galimos kai kurios problemos. Didžiausia iš jų – šalnos. Po karštų dienų neretai pasitaiko šalnų. Ir visai nesvarbu, kad sodai jau peržydėję – stipri šalna gali pažeisti užmegztus vaisiukus. Ko gero, didele kliūtimi gali tapti nesutampantis žydėjimo ir vabzdžių skraidymo laikas. Štai jeigu iki augalų žydėjimo nespės išsiristi, pasirodyti jų žiedus apdulkinti galintys vabzdžiai. Jei taip įvyks, o žiūrint iš šalies tokių galimybių yra, nutiks negerų dalykų.

Garsusis fizikas Albertas Einsteinas yra pasakęs: „Jei žemėje neliktų bičių, žmonija gyventų trejus, gal – ketverius metus...“ Mokslininkas tikrai neturėjo omenyje medaus, nes be jo gyventi galima. O štai jei bitės nepadulkins augalų, mes neturėsime daugelio augalų, vaisių, daržovių. Bijau, kad kai kas sumenkina vabzdžių apdulkintojų svarbą ir per mažai jais rūpinasi, juos gina. O tai – visų pradžių pradžia.

Visi kaip vienas bitininkai tvirtina, kad gegužės viduryje avilių koriai pilni perų ir medaus, daug kas šią savaitę jau išsuko šviežio pavasarinio medaus. Ir ko tik jame nėra... Tikriau – ir iš ko tik jis nerinktas... Ir iš ankstyvųjų žibuoklių, ir iš snieguolių, ir iš pumpurų, taip pat iš rūtenių, šalpusnių, blindžių, ievų, kiaulpienių, sodų... Ko gero, nektaro būtų buvę dar daugiau, bet trūko drėgmės ir bitutės jo rasdavo mažiau, nei galėjo būti. Žinoma, visko pakaks, nes ir taip bičių pavasaris šiemet kaip reta... Bitininkai tvirtina tokio net nepamenantys.

Karštis ir saulė palankūs ne tik bitėms, bet ir augalams. O aš prisiminiau daržininkų ir gėlininkų aiškinimus, kad net gerai, kai taip sausa – svarbu tik žemės nepurenti, neleisti jai garuoti, ir augalai augs sėkmingai. Be to, bus mažai piktžolių, tad nereikės jų ravėti...

Na taip, piktžolių ravėti nereikės, nepurentoje dirvoje jų sėklos nedygs. Tačiau jei darže veisiasi piktžolės, galima naudoti ir jas...

Paukščių pasaulyje – pakilimas

Čiurliams reikia ne tik karštų orų – jiems tinka drėgmė, nes tik jai esant plūsteli vabzdžiai. Čiurliai niekada nenusileidžia ant žemės. Tad vabzdžių, jų maisto, ore turi būti daug.

Čiurliams reikia ne tik jų – juk ir lizdą, visai paprastą gūžtą, jau nereikalingame varnėnų inkile ar kur pastogėje, palangėje jie „sugaudo“ ore: po plunksnelę, po šapelį.

Čiurliai ne patys paskutiniai sugrįžėliai – po jų dar parskrido raudongalvės sniegenos... Paklausykite, kaip smagiai jos gieda. Žinoma, tai ne lakštingalos, tačiau balsas skardus, melodingas. Bent kartą išgirdęs, tikrai nepamirši. Raudongalvės sniegenos nėra labai dažni paukščiai, tad jei apsigyvens jūsų sode, galėsite tuo didžiuotis.

Paskui dar grįžo paprastosios medšarkės ir galiausiai – šiaurinės pečialindos. Keista, ar ne? Vieni tik grįžta, o kitų jau vaikai lizdus paliko. Štai prieš savaitę Širvintų rajone esančiame sename karjere stebėjau dešimtis kranklių – senų paukščių ir jauniklių. O paskui laukuose mačiau kranklių šeimas. Ką jie ten veikė? Man nelabai patinka tokie jų pasiskraidymai, nes mačiau, kaip pabaliuose jie ieškojo pempių lizdų. Žinau, kad jie labai akyli, tad nuo jų vargu ar pasislėps pempiukai ir nebus surasti margi kiaušiniai. Ne tiek jau tų pempių turime, o jei visus jų lizdus ne tik kultivatoriai, bet ir krankliai naikins, kiek iš viso jų turėsime?

Paukščių pasaulyje – pakilimas. Mes galime tik akies krašteliu matyti, kas ten vyksta, nes tam turime labai mažai laiko. O paukščiai jau toli pažengę: varnėniukai svirpia vis garsiau, pelėdžiukai pūkuoti, palieka lizdus. Tuoj išsiris ar jau ritasi baltųjų gandrų jaunikliai. Dar neseniai laukėme to, tikėjomės suspėsią pamatyti, sugauti bent brangiausias akimirkas. Tačiau vargu ar pavyks visus paukščiams suganyti. Tiesa, yra žmonių, kurie tai sugeba.

Beje, po savaitės gims pirmieji stirniukai. Gerai, kad žolė dar menka, kad vėluos šienapjūtė – gal nors šiemet šių mažų žvėriukų žus mažiau. Žinoma – ir kiškiukų, perinčių kurapkų, griežlių, putpelių.

Šienauti reikia. Tik svarbu, kaip mes tai darome: ar galvodami tik apie save, ar dar prisimindami ir gamtą, visus joje esančius gyvus padarus. Ruoškimės šienapjūtei, bet ruoškime savo šienapjoves taip, kad išsaugotume gyvūnus.

 

Selemonas Paltanavičius

 

Rekomenduojami video