Pranas Matulis ir Raselė Boguslauskienė netikėtai jų gyvenimuose atsiradusias bites vadina tikra Dievo palaima, mat tik pradėję laikyti bites išties pajuto gyvenimo pilnatvę. / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Lėtais žingsneliais atkeliaujantis pavasaris pamažu į darbus įtraukia ir bitininkus. Ir nors pirmąją balandžio savaitę kaip reikiant atšilo, tačiau šaltas šių metų kovas bičiuliams pateikė nemažai staigmenų. Užtrukusi žiema bites aviliuose užlaikė gerokai ilgiau nei įprasta, tad ir nerimo dėl jų netrūko.

Bitininkai pastebi, kad nors darbštieji vabzdžiai peržiemojo ir neblogai, tačiau daliai jų jau ėmė trūkti maisto.

Medaus nepritrūks

Kėdainių krašte gausu ne tik stipriausių ūkininkų šalyje, bet ir lygiai tokių pat bitininkų. Vidurio Lietuvos regionas šalyje garsus kaip pilniausių korių kraštas. Tad nepasidomėti, kaip laikosi mūsų bitininkai, būtų didžiulis aplaidumas. Šį kartą apie bites, medų, namus ir laimės receptus kalbamės su Akademijos pašonėje, Gėlainių kaime, bitininkaujančiais Pranu Matuliu bei Raselė Boguslauskiene.

– Kaip šiemet bitelės peržiemojo? Ar sunki žiema joms buvo?

Rasa: Kovo viduryje bitės jau pradėjo budintis iš žiemos miego, pašvietus saulutei iš avilio išskrido pirmosios drąsuolės apsiskraidyti. Ši žiema bitininkams nebuvo niekuo išskirtinė – bitės peržiemojo neblogai, šeimos pavasarį pasitiko gana stiprios. Šiuo metu vienos jų jau išsibudinusios kaip reikiant, kitos dar labai vangios. Tačiau tokia šalta pavasario pradžia bitėms vienareikšmiškai nebuvo itin palanki. Labai šaltos naktys, rytai, dieną vyravę stiprūs žvarbūs vėjai trukdė bitėms apsiskraidyti ir atsinešti vandens, kuris joms dabar labai reikalingas.

Kadangi šaltasis sezonas gerokai užsitęsė kai kuriuose aviliuose jau ir maisto pritrūko, tad teko jo atsargas papildyti. Dabar porai savaičių, kad ir kokie orai bebūtų, esame ramūs, o vėliau tikėkimės jau ir atšils.

Pranas: Praėjęs sezonas bitininkams taip pat nebuvo lengvas – daug kritulių, mažai saulėtų dienų, tačiau medaus nepritrūkome. Tiesa, kai kurių bičių produktų, ypač duonelės, pagaminome tikrai daug mažiau. Labai viliamės, kad nors ir sudėtingai prasidėjęs pavasaris, bet artėjantis sezonas atneš geresnius orus nei pernai – bus daugiau saulės, žiedų ir, žinoma, medaus (šypsosi).

Šaltas šių metų kovas bitininkams nepagailėjo iššūkių. Užtrukusi žiema bites aviliuose užlaikė gerokai ilgiau nei įprasta. A. Barzdžiaus nuotr.

Šaltas šių metų kovas bitininkams nepagailėjo iššūkių. Užtrukusi žiema bites aviliuose užlaikė gerokai ilgiau nei įprasta. A. Barzdžiaus nuotr.

– Jau daug metų bitės yra visas jūsų gyvenimas. Ar visada taip buvo?

Rasa: Na, taip, bitininkų gyvenimas be bičių neįsivaizduojamas (juokiasi). Bitininkais mes su Pranu tapome ne iškarto. Aš, pavyzdžiui, neturėjau nei tėvų, nei kitų artimųjų, užsiimančių bitėmis ir net medaus pirmą kartą paragavau turbūt paauglė būdama. Tad galima sakyti, kad šie ypatingi vabzdžiai mano gyvenime atsirado visai atsitiktinai. Aš užaugau kaime netoli Ariogalos ir jau nuo vaikystės svajojau būti agronome – įsivaizdavau save ant širmo žirgo po laukus jodinėjančią ir juos apžiūrinėjančią (juokiasi). Tuomet niekas nesitikėjo tokių mokslo ir technikos šuolių, tad ir tos fantazijos dabar tik juoką kelia. Po mokyklos įstojau į Tytuvėnų technikumą, baigiau agronomiją raudonu diplomu, tad turėjau teisę pati rinktis paskyrimo vietą. Draugės atliko praktiką Žemdirbystes institute Akademijoje, tad ir man patarė, kad čia ne tik geros darbo sąlygos, bet ir, kas svarbiausia, apstu kitos veiklos – įvairi saviveikla, sportas, turizmas ir kt. Tai ir buvo būtent tai, ko man reikėjo. Ir iš tikrųjų nė karto nepasigailėjau atvykusi – manęs laukė ramus darbas ir įdomus laisvalaikis.

– Na, kol kas bitėmis čia net nekvepia. Agronomija atrodo tolokai nuo bitininkystės?

Rasa: Tik atvykusi dirbti į Akademiją iš karto įstojau neakivaizdžiai studijuoti agronomijos į Žemės ūkio akademiją, dabartinį A. Stulginskio universitetą. Baigusi mokslus gavau pasiūlymą dirbti Žemdirbystės institute besikuriančiame Bitininkystės skyriuje. Man tai buvo labai netikėta – aš nieko nežinojau apie bites! Man bitė iki tol niekada gyvenime net įgėlusi nebuvo (juokiasi). Kaip šiandien atsimenu pirmą darbo dieną tame skyriuje – bitininkai kalbasi apie bites, vartoja įvairius specifinius žodžius – perai, tranai, bičių motinėlė ir t.t. Klausausi aš jų ir man taip smalsu pasidarė – kaip bičių tėvelis vadinasi. Na, ir prajuokinau aš juos su savo klausimu. Tai tokia buvo mano pirmoji pažintis su bitininkyste (juokiasi).

– Ar dar ilgai draugiškai juokdavosi iš jūsų bendradarbiai?

Rasa: Bitininkystės skyriuje greitai pritapau ir pasišaipymo nebūdavo, o kai ko nors kolegų paklausdavau, jie visada išsamiai paaiškindavo. Be to, labai greitai daug ko apie bitininkystę išmokau, nes čia savarankiškumas buvo svarbiausia. Prisipažinsiu, bitės mane iš karto pakerėjo, tad ir rankų nuleisti neskubėjau. Aišku, turėdama tiek žinių apie bites savęs šiame skyriuje neįsivaizdavau, tad nusprendžiau mokytis – įstojau į Riazanės bitininkystes institutą.

Bitininkystės skyriuje dirbau daugiau nei dešimt metų, o tada nusprendėme kurti savo bičių ūkį, nes gyvenimo ir darbo be šių mažų padarėlių jau neįsivaizdavau.

Pranas: Štai tame bitininkystės skyriuje mes ir susipažinome (šypsosi). Mano kelias į bitininkystę labai panašus kaip ir Raselės – taip pat baigiau agronomiją, Žemdirbystės instituto žolių selekcijos skyriuje jau ir daktaro disertaciją buvau bebaigiąs apsiginti, bet tos bitės mane paviliojo (kvatoja). O jei rimtai, tai nepritapau aš prie nomenklatūros, neapsigyniau disertacijos. Iš žolių selekcijos centro, perėjau į bitininkystės skyrių. Teisingai sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Iki šiol labai džiaugiuosi, kad gyvenimas mane su bitėmis suvedė.

– Ir kuo gi tos bitės tokios ypatingos? Kuo bitininko gyvenimas skiriasi nuo kitų ūkininkų?

Pranas: Darbas su bitėmis tai poezija – nuolat būdamas gamtoje jauti jos ritmą, pokyčius, ciklus. Bičių negali nemylėti – kone kasdien nuoširdžiai rūpiniesi jomis, stengiesi, kad būtų kuo geriau, o tai duoda stiprų grįžtamąjį ryšį – šeimos stiprėja, medaus daugėja. Laboratorijoje darbas monotoniškas – sėdi visą dieną susilenkęs tai prie mikroskopo, tai prie knygų, tai prie sąsiuvinių, tai prie spausdinimo mašinėlės – jau ir sprandas man skaudėti buvo pradėjęs. Manau, kad ir dabar nedaug kas pasikeitė, tik sėdima palinkus prie kompiuterių. O išėjęs į bityną atsigavau – rankos skaudėdavo, bet galva nurimo, dingo visi diegliai.

Keičiasi laikai – keičiasi ir medus. Lietuvos laukuose pakitus augalų įvairovei – keičiasi ir bičių sunešamos gėrybės. A. Barzdžiaus nuotr.

Keičiasi laikai – keičiasi ir medus. Lietuvos laukuose pakitus augalų įvairovei – keičiasi ir bičių sunešamos gėrybės. A. Barzdžiaus nuotr.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais bitininkai susiduria dabar?

Pranas: Vienas didžiausių iššūkių dabartiniams bitininkams, manau, yra mažėjantys pievų ir ganyklų plotai. Taip pat įvairių cheminių medžiagų naudojimas žemės ūkyje. Nors visi puikiai žino ir mato, kad kai kurie cheminiai preparatai labai kenkia bitėms, bet neskubama jų atsisakyti, nes chemijos pramonė tai didžiulis verslas, ten „vaikšto“ milžiniški pinigai.

Bitė yra mažytis padarėlis, kuris labai greitai reaguoja į taršą. Atsimenu, kokį siaubą išgyvenome, kai maždaug prieš dešimt metų išmirė kelios dešimtys mūsų bičių šeimų. Tuomet rinkoje pasirodė nauji neonikotinoidiniai chemikalai, kurių veikliosios medžiagos apnuodydavo bites. Bitėms darbininkėms, kurios nešdavo tokių augalų nektarą, gal ir nebuvo itin didelės žalos, tačiau jų jaunikliams tai turėjo fatališkas pasekmes – didelė jų dalis žuvo. Tada jau ne mes bičių šeimas pardavinėjome, o patys važiavome jų pirkti.

Rasa: Šito košmaro nepamiršiu niekada – atsimenu, bičių lavonėlius tuomet sėmėme saujomis, negyvais jų kūneliais buvo nusėta visa pieva. Atrodo, iš kiaušinėlių išsirito sveikos jaunos bitės – bet jos eidavo iš avilio, krisdavo ir žūdavo. Ne mes vieni nuo to nukentėjome. Buvo ir daugiau bitininkų, kurie skundėsi tuo pačiu.

Po šių įvykių buvo imtasi tam tikrų priemonių apsaugoti bites – gauname žinutes apie planuojamus purškimus, uždrausta dienos metu tam tikrais cheminiais preparatais purkšti žydinčias kultūras. Tačiau chemija karaliauja. Suprantame, kad be jos neįsivaizduojamas šiuolaikinis žemės ūkis, bet  kažkokios ribos turi būti.

Atrodo, Einšteinas yra pasakęs, kad jei Žemėje išnyktų bitės, žmogus turėtų galimybę išgyventi tik ketverius metus. Tikėkimės, mums niekada neteks įsitikinti šių žodžių tikrumu ar nepagrįstumu. Padėkime gamtai ir ji nepašykštės savo gėrybių mums.

Pranas: Atrodytų, toks mažas vabzdys, tačiau koks jis reikšmingas visai Žemės biosferai. Bites žmonės dar kažkiek saugo, rūpinasi jomis. O kas su kamanėmis atsitiko? Kur jos? Anksčiau kiek kamanių gamtoje būdavo, dabar retai kur bepamatysi.

 Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Algimanto Barzdžiaus nuotr.

– Minėjote, kad reikėjo pirkti bičių šeimas. Ar dabar jau atsikūrė jūsų bitynas?

Pranas: Taip, savo bityną atkūrėme jau kitais metais. Dabar jau vėl ir patys galime parduoti keletą bičių šeimų. Tiesa, anksčiau turėjome dvigubai daugiau avilių, maždaug 250. Dabar rūpinamės kažkur 120, tačiau susimažinome dėl savęs – jaunyn neiname, energijos jau mažiau, tad pasilikome tiek šeimų, kiek galime tinkamai pasirūpinti.

– Tai kiek gi kainuoja bičių šeima?

Pranas: O štai čia jau jokio tikslaus atsakymo jums duoti negaliu, nes bičių šeimos kaina labai priklauso nuo to, kas ją perka. Taip, taip (šypsosi), ne nuo pačios bičių šeimos stiprumo, veislės ir pan., o nuo žmogaus, kam ji yra parduodama. Taip į šį reikalą žiūrime mes. Bičių nusipirkti atvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos, o ši nors ir nedidelė, bet labai skirtinga.

Vidurio Lietuva ne tik žemdirbystės aruodas, šios teritorijos yra ir intensyviausios bitininkystės regionas šalyje, būtent čia yra geriausias medunešis ir pilniausi koriai. Bitininkystės efektyvumas taip pat priklauso nuo žemės našumo – kuo žemė derlingesnė, tuo turtingesnė augalija ir, aišku, daugiau medaus.

Kainas nustatome žmogiškumo principu. Todėl žmonėms, perkantiems bites, tarkim, iš Dzūkijos ar kitų, derlingais dirvožemiais nepasižyminčių teritorijų biteles parduodame pigiau – juk ir medaus mažiau prineš, ir atsipirks jos vėliau.

O jei pirkėjas bites laikys Vidurio Lietuvoje, tai ir man ne gėda paprašyti, o ir pirkėjui neturėtų būti gaila ir 150 eurų už bičių šeimą sumokėti (šypsosi).

Šiaip pastebiu, kad Lietuvoje avilių daugėja, bitininkystės ūkiai stambėja. Džiugu, kad daugėja iš kartos į kartą perduodamų bitininkystės ūkių – juose sukaupta patirtis leidžia tinkamai pasirūpinti bitėmis. Medų pagaminti tai ne bandelę iškepti (juokiasi). Priklausome Lietuvos bitininkų sąjungai, tad praėjusiame susirinkime jau ir problemą svarstėme, kad gal reikėtų sudaryti bitynų žemėlapius. Nes būna ir taip, kad nesusitarę bitininkai avilius atveža praktiškai į tą pačią vietą. O juk bitėms reikia tam tikro ploto, negali jų daug vienoje vietoje sukoncentruoti, pritrūks žiedų, o tai atsilieps produkcijos kiekiui.

 Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Algimanto Barzdžiaus nuotr.

– Avilių šalyje daugėja, matyt, ir medaus rinkoje tikrai netrūksta. Ar nesunku savo medų realizuoti?

Pranas: Medaus rinkoje gal ir netrūksta, bet ir pertekliaus, manau, tikrai nėra. Štai praėjęs sezonas bitininkams tikrai nebuvo itin geras, medaus prisukome palyginti nedaug – tad iš karto ir jo kainos pakilo. Kiek metų dirbame su medaus realizacija problemų niekada neturime. Didžioji dalis mūsų medaus iškeliauja į užsienį. Mes parduodame didmenininkams ir, kiek žinome, jie eksportuoja į Vokietiją.

Rasa: Tačiau visada turime medaus parduoti savo nuolatiniams pirkėjams, kurie jau yra ir šeimos draugais tapę. Yra žmonių, kurie daugiau nei 20 metų iš mūsų perka medų, pažįstame kelias tų šeimų kartas. Dabar jau jų užaugę vaikai perka.

Užsukę pas mus į namus ne tik medaus ar kitų bičių produktų įsigyja, bet ir, jei turime laiko, prisėdame pokalbiui. Žmonės visada pasidomi, kaip bitelės laikosi, koks sezonas. Pamenu, tąkart kai išmirė daug mūsų bičių, žmonės pergyveno kartu su mumis, piktinosi cheminių preparatų naudojimo vienašališkumu.

Taip pat dalį mūsų produkcijos nuperka Lietuvos sportininkai. Jau daugiau nei dvidešimt metų jie yra mūsų bičių produktų nuolatiniai pirkėjai. Sportininkams perkamas medus ir bičių duonelės mišinys su medumi. Tai itin lengvai įsisavinami angliavandeniai, kurie sportininkams yra kaip savotiškas dopingas, nesukeliantis jokio šalutinio neigiamo poveikio.

– Žemdirbiams didysis derliaus nuėmimas parsideda vasaros pabaigoje, rudenį. O kaip su bitininkais?

Pranas: Per sezoną korius sukame keturis kartus. Pirmasis labai laukiamas, jis būna po sodų ir žieminių rapsų žydėjimo gegužės pabaigoje, antrajam metas ateina birželio viduryje nužydėjus miškų avietėms, o trečiasis – liepos pabaigoje nužydėjus liepoms. Paskutinis sukimas rugpjūčio pabaigoje, tačiau šis sukimas yra labiau profilaktinis, kai bičių šeimas paruošiame žiemojimui – medaus tuomet prisukame visai nedaug. Štai dabar žinote visas datas, tad visus kviečiame tokiu metu į svečius ragauti šviežio medučio!

 Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Algimanto Barzdžiaus nuotr.

– Minėjote,  kad šalyje mažėja pievų, keičiasi augalija. Ar dėl to keičiasi medus? Jo skonis?

Pranas: Žinoma, kad keičiasi. Bitininkyste užsiimame jau daugiau nei 30 metų ir per šį laikotarpį matome įvykus ženklių pokyčių. Kai kas dingo, kai kas atsirado. Jei seniau pavasarinis medus būdavo vaiskiai geltonas, suneštas daugiausia iš kiaulpienių, tai dabar pienių medus retenybė, šių pavasarinių žiedų pievose vis mažiau. Dabar gegužę sukame balkšvai geltoną pavasarinį medų – daugiausia sunešta iš žieminių rapsų laukų.

Vasarinis medus gal kiek mažiau pakito. Kaip ir anksčiau, sukame liepų, miško augalų žiedų medų.

Anksčiau dobilus augindavo – tuomet rugpjūtį pats didžiausias medaus ėmimas būdavo, plytas dobilinio medaus imdavome – dabar to nebeliko.

Rasa: Aišku, monoflorinio (sunešto iš vienos rūšies augalų – aut. past.) medaus vargu ar kur Lietuvoje gausi, mūsų krašto medus paprastai sunešamas iš įvairių tuo metu žydinčių augalų, tačiau kartais būna vienas vyraujantis augalas, kurio vardu medus dažnai ir pavadinamas.

Štai kai mokiausi Riazanėje – žmonės iš tuometes Tarybų Sąjungos atsiveždavo savo krašto medaus paragauti. Ten turėjau progos paragauti įvairiausių medaus rūšių, tarp jų ir skirtingo monoflorinio medaus. Kolegos iš Ukrainos vaišino saulėgrąžų medumi, iš Vidurinės Azijos – medvilnės, Tolimųjų Rytų – akacijų, kėnių, tų kraštų liepų ir kt. Tačiau man vis tiek pats skaniausias buvo mūsų lietuviškas medus (šypsosi).

– O koks medus populiariausias? Kokį labiausiai lietuviai mėgsta?

Rasa: Vieno favorito nėra. Lietuviai mėgsta labai įvairų medų. Ir pavasarinį, ir liepų, ir grikių. Šiaip visi šie medūs savo maistine verte yra praktiškai vienodi. Būna, kad žmonės klausia, kuris geriausias? Kiti turi įvairių įsitikinimų – grikių naudingesnis širdininkams, šviesus medus prastesnis, vieni nori švelnesnio, kiti priešingai, kad kuo aštresnis būtų arba tokio, koks praėjusiais metais buvo (šypsosi). Ne visi supranta, kad tokio medaus, koks buvo pernai, jau nebus. Bites surenka tai, ką duoda gamta. Aš patariu medų ne akimis valgyti, o ragauti, kuris jums skaniausias, tas ir yra geriausias (šypsosi).

Džiugu, kad Lietuvoje daugėja bitininkų šeimų, kur žinios perduodamos iš kartos į kartą.

– Na, o jūs kam perduosite savo ūkį?

Rasa: Vyresnieji pasirinko gyvenimą mieste, o mūsų jaunėlis taip pat studijuoja su bitėmis nieko bendro neturinčią specialybę – reklamos vadybą. Pilna jo galvoje idėjų, susidomėjimas yra, noro jomis užsiimti lyg ir būtų. Jaunimui dabar daug galimybių yra, svarbu atrasti savo vietą po saule. Matysime kaip čia bus (šypsosi).

– Tai vasarą prie jūros turbūt nenuvažiuojate?

Rasa: Ką ta jūra? (juokiasi ). Anksčiau tai visur norėjosi važiuoti, keliauti. Prie jūros galėdavai savaitėmis prabūti, o dabar 2–3 dienos ir gana. Niekada nemėgau miesto, užtenka jame pabūti pusę dienos ir per akis… Gal jau praėjo tas laikas, kai norėjosi visur pabūti, su daug kuo susitikti. Paprastai ne mes į svečius norime važiuoti, dažniau mes patys svečių sulaukiame savaitgaliais. Sako, kad čia geriau pailsi, aura kažkokia ypatinga.

– O tai kas gyvenime teikia didžiausią džiaugsmą be darbo?

Rasa: Man didžiausias gyvenimo džiaugsmas yra tiesiog ramiai gyventi, dirbti mylimą darbą, stebėti dūzgiančias bites, kvėpuoti grynu oru, užuosti medaus kvapą, mėgautis taika šalyje ir džiaugtis sveika šeima.

Kai matau, kas dedasi pasaulyje, džiaugiuosi, kad gyvenu saugioje šalyje, kad patys brangiausi žmonės yra sveiki, kad pačių sveikatos negalavimai nekankina.

Pranas: Kodėl bitininkai tokie ilggaamžiai? Nes gyvena ramiai, daug laiko praleidžia gryname ore, pikio kvapas veikia baktericidiškai, bičių įgėlimai padeda nuo reumato ir kitų ligų (šypsosi). Tai kokio dar džiaugsmo šaltinio reikia, kai esi sveikas, kai tavo artimiesiems viskas gerai ir dar širdžiai mielą pragyvenimo šaltinį turi?

 

Kristina MIRVIENĖ

www.rinkosaikste.lt