Tris dešimtmečius bitininkyste užsiimantį Juozą bitės sugeba nustebinti dar šiandien. Asmeninio archyvo nuotr.

Atrodo, kad Vilkaviškio rajone, Obelupių kaime, gyvenantis Juozas Strokas apie bites galėtų nesustodamas kalbėti valandų valandas. Vis dėlto, jei kas nors prieš kelias dešimtis metų būtų pasakęs, kad jis taps bitininku, vyras tą žmogų, kaip jis pats juokauja, būtų pasiuntęs ant laužo.

Laikyti nenorėjo

Iš pirmo žvilgsnio J.Strokas neturėjo kitos išeities, kaip tik būti bitininku. Šiuos vabzdžius laikė ir jo senelis, ir jo tėvas, ir net uošvis. Vis dėlto pats Juozas ilgą laiką nemėgo bičių zvimbimo, kratėsi net menkiausios minties apie galimą bitininkavimą. Šiandien vyras jau tris dešimtmečius laiko bites, o pastaruoju metu yra vienas iš stambiausių Vilkaviškio rajono bitininkų – turi per 100 avilių.

J.Strokas bites laikyti pradėjo 1989 metais, tačiau viso to pradžia jis įvardija maždaug 1985 metus.

„Tuo metu labai daug „valkatavau“ – plaukiodavau kalnų upėmis. Buvome aplankę ir Uralą, ir Altajų, ir Kareliją ir daugelį kitų vietų. Kartą per vieną iš tokių žygių teko kuriam laikui sustoti tuometiniame Leningrade. Ten užsukau į fotoprekių parduotuvę ir pamačiau prekyboje specialių kasečių, skirtų spalvotoms nuotraukoms ryškinti. Grįžęs apie tai papasakojau fotografija besidominčiam draugui, o jis nieko nelaukdamas pasiūlė sėsti į traukinį ir važiuoti jų įsigyti. Prieš kelionę paklausiau uošvio, ko šis norėtų, kad parvežčiau lauktuvių. Jis atkirto, kad geriausia dovana būtų kokia nors knyga apie bites“, – prisiminė J.Strokas.

Leningrade uošviui jis nupirko knygą „Iš vaško akelės“. Kadangi kelionės namo metu Juozui trūko veiklos, jis pradėjo pats skaityti šį leidinį. Labiausiai jo dėmesį patraukė straipsnis apie bites ir žemės elektrinį lauką.

„Ten buvo rašoma, kad bitės elektrą savo reikmėms naudojo dar tada, kai žmonės ant žemės keturiomis vaikščiojo. Pavyzdžiui, bitei skrendant jos plaukeliai tam tikru krūviu įsielektrina nuo trinties į orą. Tuo metu augalas ir jo žiedadulkės būna įsielektrinę priešingu krūviu nuo sąlyčio su žeme. Bitei pakanka tik nutūpti ant gėlės žiedo, ir žiedadulkės pačios prilimpa prie jos“, – pasakojo bitininkas.

Šiuo metu J. Strokas šešiose skirtingose vietose laiko per 100 bičių šeimų. Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu J. Strokas šešiose skirtingose vietose laiko per 100 bičių šeimų. Asmeninio archyvo nuotr.

Bičių įdomybės

Pasak J.Stroko, jis po truputį ėmė gilintis į bičių pasaulį, kuris jį vis labiau stebino ir intrigavo. Jo manymu, iš šių vabzdžių pavyzdį galėtų imti ir žmonės. Bitės yra puikus įrodymas, kad kiekvienas turėtų dirbti tą darbą, kurį geriausiai išmano.

„Bitės savo „karjerą“ pradeda nuo šlavėjos. Išsiritusios iš akelės jos sutvarko savo aplinką ir paruošia ją kitų kiaušinėlių dėčiai. Vėliau, pradėjus veikti vaško gamybos liaukoms, jos ima siūti korius. Dar vėliau subręsta pienelio gamybos liaukos, tad tokios bitės rūpinasi motinėle, ją maitina. Pastaroji per parą turi padėti 1,5–2 tūkst. kiaušinėlių. Ir taip ji su poros mėnesių pertrauka gali dirbti net iki 7 metų. Galima tik įsivaizduoti, kokia greita jos medžiagų apykaita! Jei žmogus turėtų tokią vištą, kiaušinių užtektų visai šaliai. Apskritai, motinėlė – labai įdomus sutvėrimas. Ji dangų mato vos vieną kartą gyvenime, kai skrenda poruotis. Visais kitais atvejais, skrisdama kartu su spiečiumi, ji būna saugoma jo viduryje ir saulės šviesos neregi“, – pasakojo pašnekovas.

Po motinėlės maitintojų etapo ateina laikas bitėms rinkti žiedadulkių nektarą. Kai šis vabzdys to jau nepajėgia daryti, jis tampa žvalgu – ieško nektaro ir jį suradęs apie tai praneša kitiems savo šeimos nariams.

„Net ir dabar bitės dar sugeba mane nustebinti. Pavyzdžiui, dvidešimt penktais bitininkavimo metais supratau, kad bitės neneša medaus. Juk gamtoje yra tik nektaras, o ne medus. Jį reikia dar pagaminti“, – paaiškino Vilkaviškio rajono gyventojas.

J.Strokas bites laikyti pradėjo 1989 metais. Asmeninio archyvo nuotr.

J. Strokas bites laikyti pradėjo 1989 metais. Asmeninio archyvo nuotr.

Plėstis neketina

Nors šiuo metu J.Strokas šešiose skirtingose vietose laiko per 100 šeimų, pradėjo bitininkauti jis nuo daug mažesnio kiekio. Vyras prisiminė, kaip maždaug 1989-aisiais uošvis pasiūlė per žiemą pačiam susikalti keletą avilių. Juozui buvo pasakyta: kiek avilių jis susikals, tiek šeimų jam bus atiduota. Tą kartą vyras šaltuoju metų laikotarpiu pasigamino 12 avilių, kuriuos turi dar ir šiandien.

Jis teigė, kad iš pradžių rimtai bitininkystei paprasčiausiai nebuvo laiko: kurį laiką kolūkyje dirbo elektriku bei dirbtuvių vedėju. Požiūris į pagrindinį darbą buvo labai atsakingas, todėl ne veltui Juozas visą laiką buvo vertinamas kaip labai geras specialistas. Nors ir dabar jis nevengia kartais prisiminti profesinių įgūdžių, tačiau maždaug prieš 15 metų vyras nusprendė susikoncentruoti vien ties bitininkavimu ir metė turėtą darbą.

„Kol su žmona gyvenome Vilkaviškyje pas uošvę, tol daug bičių nelaikiau. Bet po 8 metų nusprendėme, kad reikia ieškoti nuosavų namų. Ilgiau laukti nebuvo galima“, – pasakojo J.Strokas.

1996 metais persikėlęs į Obelupių kaimą jis ilgą laiką namuose laikė maždaug 30 avilių. Kaip pats sakė, tuo metu žiemą dirbdavo pagal profesiją, o vasarą prašydavo „ilgosios pertraukos“ ir rūpindavosi bitėmis.

„Tuo metu pagrindinis mano darbas buvo susijęs su įvairių mašinų elektronika. Pamažu jos ėmė tobulėti, tad teko priimti sprendimą – arba susipirkti naujausią įrangą ir važinėti po tobulinimosi kursus, arba likti su bitėmis. Pasirinkau tai, kas man teikia didžiausią malonumą, ir dabar labai džiaugiuosi šiuo savo pasirinkimu. Su bitėmis intensyvaus darbo būna maždaug 15 savaičių per metus. Pavyzdžiui, kaimynas su septyniomis karvėmis dirba net 15 mėnesių per metus! Paklausite, kaip taip? Ogi paprastai – jis vasarą ne tik turi ganyti gyvulius lauke, bet ir per tris mėnesius pasiruošti pašarų žiemai. Jam tikrai yra sunkiau“, – mintimis dalijosi suvalkietis.

Nors didžiąją dalį gyvenimo Juozas praleido kaime, jis niekada negalvojo apie gyvulininkystę. Vyras juokavo, kad auginti gyvulius būtų tas pats, kas imti belaisvius. O kai tokių turi, ir pats toks būni. Bičių vyras nelaiko nelaisvėmis. Anot jo, šie vabzdžiai yra laisvi padarai, kur nori, ten skrenda. Žmogaus darbas tik pasirūpinti jomis, saugoti ir ginti nuo aplinkos. Jo teigimu, jei bitės kada nors išnyks, prabėgus keleriems metams išnyks ir žmonės. Vieną iš didžiausių su bitėmis susijusių bėdų vyras įvardijo kovą su bičių erkėmis. Anot jo, šiuos kenkėjus įveisė patys žmonės, siekdami išvesti tokią bičių veislę, kuri medų neštų kibirais.

Juozas tikino plėstis daugiau neketinantis. Šiandien jis turi tiek bičių šeimų, kiek visiškai pakanka jo šeimai. Beje, jo žmona Violeta taip pat padeda vyrui įtempčiausiu sezonu. Ji rūpinasi medaus sukimu.

Žmona Violeta padeda vyrui įtempčiausiu sezonu. JI rūpinasi medaus sukimu. Asmeninio archyvo nuotr.

Žmona Violeta padeda vyrui įtempčiausiu sezonu. JI rūpinasi medaus sukimu. Asmeninio archyvo nuotr.

Skirtingas derlius

Šiais metais pirmasis J.Stroko bičių derlius, atrodo, bus neblogas. Kaip teigė pats vyriškis, bent jau ne prastesnis nei ankstesniais metais. Vis dėlto jis sakė viščiukus skaičiuoti mėgstantis rudenį, o ne vasaros pradžioje. Net jei ir medaus bus labai daug, Juozas nežada pulti į euforiją. Pavyzdžiui, praėję metai daugeliui šalies bitininkų buvo rekordiniai, tačiau dėl to krito medaus kainos, tad ir uždarbis nebuvo toks, kokio būtų galima tikėtis.

„Darbo buvo daug, o naudos – mažai“, – konstatavo suvalkietis.

Jo teigimu, labiausiai medaus kainas koreguoja iš Ukrainos įvežama bičių produkcija.

„Maždaug prieš 10 metų Europą buvo užtvindęs iš Kinijos įvežtas medus. Bet toks medus, kokio net bitės nebuvo mačiusios… Greitai europiečiai apsižiūrėjo ir kinams buvo uždrausta pas mus eksportuoti savo produkciją. Bet kinai nebūtų kinai, jei nesugalvotų, kaip apeiti sistemą. Dabar jie savo medų į Senąjį žemyną eksportuoja kaip ukrainiečių – su tą patvirtinančiomis etiketėmis ir sertifikatais. Manau, lietuviams bitininkams koją kiša ir tai, kad tarp jų trūksta paprasčiausios kooperacijos. Visi žiūri tik sau naudos, o apie bendrą gerovę mažai kas tegalvoja“, – svarstė Obelupių kaimo gyventojas.

Kai nereikia skirti laiko bitininkavimui, J.Strokas prisimena kitus savo pomėgius. Vyras yra radijo mėgėjas. Nors savęs užkietėjusiu radistu jis ir nevadina, tačiau ilgais žiemos vakarais mėgsta pagaudyti radijo bangas, užmegzti ryšius su tokį pat pomėgį turinčiais bendraminčiais iš viso pasaulio. Namuose jis turi net pasistatęs didžiulę tam tikslui skirtą anteną.

Nepamiršo Obelupių kaimo gyventojas ir savo jaunystės pomėgio. Užkietėjęs baidarininkas kartu su Vilkaviškio keliautojų klubu „Aista“ bent kelis kartus per metus stengiasi paplaukioti aplinkinėmis upėmis.

 

Valentinas Jakimavičius