Labiausiai juoką kelia krūva plaukų ant galvos ir keisti mano judesiai, prisiminęs ankstesnius pasirodymus šypsosi atlikėjas Egidijus Sipavičius. Portalui LRT.lt dainininkas pasakoja, kad pokyčiai paįvairino gyvenimą, todėl nuolat stengėsi stebinti žiūrovus: šoko breiką, dainavo rokenrolą, įkūrė grupę.

Spalio 4-ąją E. Sipavičius mini jubiliejų – jam sukanka 60. Anot jo, šie metai buvo puikūs, todėl prieš pat gimtadienį įvykusi nelaimė nenumalšino noro veikti. Todėl šią savaitę atlikėjas žada pasirodymą: „Nors ir po avarijos, tačiau koncertuosiu. Nenoriu nuvilti savo klausytojų.“

– Ar švenčiate savo gimtadienius?

– Taip, dažniausia švenčiu. Tačiau nebūna jokios pompastikos. Juo labiau šiemet turėjau problemų, patekau į autoįvykį, todėl nesveikuoju.

– Ar galite papasakoti plačiau apie įvykį?

– Važiavau motoroleriu į Vilnių, mane partrenkė iš kiemo išvažiavęs žmogus, kuris manęs nepastebėjo. Sulaužyta nosis, siūlės, nubrozdinimai, skilęs krūtinkaulis, lūžę šonkauliai. Dar vyksta tyrimai, laukiu atsakymų, bet šiuo metu ilsiuosi namuose.

– Kuriam laikui sustabdėte karjerą?

– Po įvykio koncertus sustabdžiau savaitei, bet jau penktadienį važiuoju į Kupiškį Mokytojų dienos proga. Žiūrėsiu, kaip seksis. Nors ir po avarijos, tačiau koncertuosiu. Nenoriu nuvilti savo klausytojų.

– Kokie jums buvo šie metai?

– Tai – puikūs metai. Turėjau gerą vasarą, daug veiklų, koncertų. Baigėme statyti namą, tikrai – metai buvo sėkmingi, tačiau prieš gimtadienį baigiasi nekaip.

– Ar žadate minėti šį gimtadienį – vis dėlto sueina 60 metų?

– Be abejo, paminėsiu. Kas pasveikins, tas. Tačiau didelių švenčių tikrai nebus.

– Ar turėjote tikslų, kuriuos buvote užsibrėžęs iki šios sukakties?

– Taip, labai norėjau pasistatyti namą miške, prie ežero – toli nuo miesto, tyloje. Tai įgyvendinti man pavyko, todėl džiaugiuosi. Grožiuosi gamta ir ilsiuosi.

– Kokių siekių išsikėlėte kitiems metams?

– Noriu toliau dainuoti, kurti, koncertuoti. Esu patenkintas tuo, ką darau. Tai man brangu, todėl stengiuosi palaikyti gerą formą, kad galėčiau tęsti veiklą. Mano gyvenimas man labai patinka.

– Ko sau palinkėtumėte?

– Noriu ir toliau nesustoti. Kaip ir šiuo metu, nenoriu, kad mane stabdytų tokie įvykiai. Linkėčiau sau judėti toliau.

– O jei turėtumėte šansą sutikti 20-metį Egidijų, kokį patarimą jam duotumėte?

– Galvoju. Tikriausiai papločiau jam per petį ir pasakyčiau, kad viską daro gerai.

– 60 – tai daug ar mažai?

– Man tai – labai gerai. Dažnam jaunam žmogui, kuriam iki 20-ies, 60 metų atrodo labai daug. Pamenu, 16-os pašiurpau, kad kažkada sulauksiu 40-ies ir būsiu toks senas.

Man tai puikūs metai, jaučiuosi gerai, žinoma, išskyrus paskutiniuosius įvykius. Esu kupinas energijos, yra dar daug dalykų, kuriuos noriu sužinoti ir patirti.

– Daug metų esate scenoje, turite būrius gerbėjų. Ar nepavargote nuo dėmesio, ekranų, koncertų?

– Mano gerbėjai suaugo su manimi – jie niekada nebuvo įkyrūs ar mane varginantys. Kartais pavargstu fiziškai ar psichologiškai, bet dėl to čia ir pasistatėme namą: galime pailsėti, atitolti nuo miesto triukšmo, įtampos, isterijos. Čia – ramu, tylu, todėl pasikrauname ir galime dirbti toliau. Namas – mūsų ramybės sala.

– Kokie ryškiausi karjeros prisiminimai: hitai, koncertai?

– Man labai įdomūs mano karjeros posūkiai. Ypač tie, kai dariau kažką tokio, ko iš manęs nesitikėjo, o tai pavyko. Man buvo įdomu ir džiaugiuosi, kad tuos pokyčius vykdžiau.

Pavyzdžiui, kažkada, kai pradėjau šokti breiką, ne visi palaikė. Aš dainavau savo senus kūrinius, bet sugalvojau sukurti naują stilių, įsteigiau grupę „Tėtė šoka bugi“, dainavau ir rokenrolą. Tai davė daug naujų potyrių, muzikos, atradimų. Pokyčiai paįvairino mano gyvenimą. Iš komercinės pusės – tai nėra labai gerai, nes žmonės nori matyti atlikėją tokį, kokį pažįsta. Man pačiam tai buvo nepaprastai įdomu, džiaugiuosi, kad išdrįsau.

– Gal turite pasirodymų, kurie dabar kelia juoką?

– Daug kas kelia juoką. Ypač – krūva plaukų ant galvos. Tada buvo labai gražu, dabar – šiek tiek juokinga. Žinoma, ir kai kurie judesiai. Tačiau anksčiau tai buvo originalu, nauja, nepakartojama – dabar tai darosi juokinga, bet tai natūralus procesas.

– Ar atsigręžiate ir žiūrite į ankstesnius pasirodymus?

– Tai ne pats mėgstamiausias mano užsiėmimas. To visiškai nedarau, tačiau norom nenorom laidose parodoma archyvinė medžiaga, kurią pamatau, tad neina išvengti.