Tomo Adomavičiaus nuotr.

Tėvo Antano Saulaičio įtakos neįmanoma išmatuoti pasakytais pamokslais, aukotomis mišiomis ar parašytomis knygomis. Tėvo Antano nuopelnus geriausiai atspindi skautai, vadinantys jį lyderiu, poros, keliaujančios tūkstančius kilometrų, kad būtų jo palaimintos, vaikai, randantys paguodą jo žodžiuose. Gyvenęs JAV, Lietuvoje ir Pietų Amerikoje, jis savo pėdsakų paliko visame pasaulyje ir skirtingose lietuvių diasporos kartose.

LIETUVA YRA vieta, žmonės ir tikslas. Lietuva tapo pakankamai laisva ir nepriklausoma, kad galėtų atsistoti ant savo dviejų ar trijų milijonų kojų ir būtų sąžiningesnė, produktyvesnė bei laisvesnė.

NĖRA NIEKO SKANESNIO NEI irisiniai ledai.

MANAU, KAD ŽMONĖS, KURIE UŽSIPUOLA BAŽNYČIĄ, savo praeityje turėjo skaudžios patirties, nuteikusios juos prieš tikėjimą, bažnyčią ar Dievą. Veikiausiai tai susiję su žmonėmis, kurie pernelyg religingi blogąja prasme ir iš tiesų yra ne tikintys, o tiesiog pilni demonstratyvaus religingumo, arba yra religingi, tačiau nesąžiningi ir pan.

VIENĄ ŠALTĄ ŽIEMOS NAKTĮ aš pakeliu akis aukštyn. Dangus yra toks skaidrus, kad gali regėti daugiau žvaigždžių ir ūką. Žiemos dangus yra gražus, tačiau labai šaltas.

JEI PAKEISČIAU SAVO PROFESIJĄ… Atsakyti lengva – būčiau augalų patologas. Iki pat šios dienos per vasaros stovyklas veduosi žmones į gamtą pasigrožėti augalais, dažnai skaitau knygas apie augalus. Tačiau nesakysiu, kad kalbuosi su augalais, nes tada žmonės pamanys, jog man kažkas negerai.

SALDŽIAUSIA MELODIJA man yra lietuviška daina.

MANO PIRMASIS PAMOKSLAS buvo pernelyg ilgas ir sudėtingas. Pati įsimintiniausia akimirka buvo, kai atvykęs į Braziliją mišias portugališkai aukojau mažiau nei po trijų mėnesių. Pasibaigus mišioms parapijiečiai pasakė: „Mes negalėjome suprasti, ką jis kalba, tačiau jis buvo nuoširdus.“

GAVĘS CHEMIJOS MAGISTRO LAIPSNĮ IŠMOKAU mokslinio metodo ieškoti įrodymų, žinoti skirtumą tarp teorijos ir fakto bei matyti dalykus iš skirtingų perspektyvų.

MOKSLO IR RELIGIJOS PASAULIUS lengva sutaikyti. Dauguma mokslininkų yra religingi. Jie yra žmonės, kupini nuostabos, kad ir kas tai būtų: chemija, biologija, gamta, fizika ar žvaigždės.

ŠIANDIEN jaunimui tenka susidoroti su daugiau virtualių trukdžių nei mano kartai (maždaug prieš šimtą metų). Dėl to jie ne tokie artimi gamtai, tikram gyvenimui.

GYVENDAMAS BRAZILIJOJE IŠMOKAU niekada nepasiduoti pykčiui. Ėjau į susitikimus, kuriuose siaubingai ginčydavomės ir nesutardavome, tačiau negalėjai išeiti iš kambario ir tarti: „Palieku jus, eikite po velnių.“ Privalai visa tai kažkaip maloniai užbaigti. Visi pasibučiuoja, apsikabina ir keliauja namo, nors ir nesutarė.

JEI ATVIRAI, KARTAIS NORĖČIAU, kad kažkas sutvarkytų šį pasaulį, įvestų teisingumą, sustabdytų karus ir tuščias kalbas, padarytų viską paprasčiau.

VAIKAI yra geriausias išradimas. Jie regi dalykus, kurių daugiau nebemato suaugusieji. Mes visada galime iš jų mokytis.

MANO PATARIMAS JAUNIEMS KUNIGAMS – visa tai daryti verta. Esu kunigas nuo 1969-ųjų, tad iš viso jau 47-erius metus. Ilgas laikas. Visiškai nesigailiu.

SUTUOKĘS ŠIMTUS PORŲ supratau, kad santuoka yra tarsi loterija. Nežinau, kiek porų sutuokiau, tačiau anksčiau skaičiavau, kiek jų išsiskyrė. Mane labiausiai įkvepia poros, kurios dėmesį kreipia ne į papuošalus, bet į įsipareigojimų vienas kitam visam likusiam gyvenimui esmę.

TAMSIAUSIOMIS GYVENIMO VALANDOMIS rašau dienoraštį, kad tamsa taptų ne tokia tamsi.

DIDŽIUOJUOSI, kad padėjau gimti aštuoniems vėžliukams. Mačiau, kaip jų motina deda kiaušinius labai nedėkingoje vietoje – tarp važiuojamosios dalies ir pėsčiųjų tako. Tad tariau jai, kad pasirūpinsiu jos mažyliais. Po 60 dienų juos iškasiau. Vienas buvo negyvas, vieną kiaušinį suėdė vabzdžiai, tačiau likusius aštuonis nunešiau į tvenkinį. Jie nubėgo taip greitai, kad nė nespėjau suteikti jiems vardų.

NEPAISANT APLINKYBIŲ, svarbiausias dalykas – rūpintis žmonių saugumu. To išmokau būdamas skautu. Kartais privalai būti labai griežtas ir tiesus. Jei žmona patiria smurtą, ji tą pačią dieną turi susirinkti vaikus ir bėgt.

KAI ŽMONĖS PRAŠO MANĘS PATARIMO, dažniausiai pats naudingiausias dalykas – tiesiog išklausyti, ką jie nori pasakyti.

GERIAUSIAS KADA NORS GAUTAS PATARIMAS: „neleisti kalakutams manęs priveikti“. Kalakutai – tai žmonės, kurie visada neigiamai nusiteikę. Jie bando – kartais iš nežinojimo, kartais iš blogos valios – užkirsti kelią geriems dalykams.

SEPTYNISKART PERSIKRAUSTĘS SUPRATAU, kad imigrantu būti nelengva, o toks likimas šiandien ištikęs milijonus žmonių. Pasak psichologų, vidinis prisitaikymas prie kitos kultūros artimas religijos pakeitimui.

SVETIMIAUSIAS JAUČIUOSI Lietuvoje, nes darau prielaidą (klaidingą), kad šiai vietai priklausau tik todėl, jog čia gimiau ir kalbu šios šalies kalba. Nemanau, kad šiai vietai nepriklausau, tačiau pagalvoju, kad tokį įspūdį gali susidaryti kiti žmonės.

NUOSTABIAUSIAS KALĖDŲ VAKARAS – kai jauti bendrystę su šalia esančiais žmonėmis, ar jie būtų šeimos nariai, ar ne, ir tada, kai turi svečią, kuris yra vienas, vienišas ar atsidūręs pernelyg toli nuo namų.

AMERIKOS ČIABUVIŲ GENTYS IŠMOKĖ MANE to, ką lakotai vadina nuolankumu. Miesto žmogui tai suprasti labai sunku. Tai reiškia solidarų buvimą su bendruomene, kai bendruomenė lemia tavo sprendimus ir elgesį. Tai nesuvokiama mums, tačiau jie taip gyveno tūkstančius metų. Net ir modernioje civilizacijoje jie geba tai išlaikyti savo šeimose ar klanuose. Jie to, pavyzdžiui, moko savo vaikus.

PRAGARAS YRA… Mes matėme tiek daug paveikslų, kur velniai su šakėmis verda puodus deguto, tad taip ir turėtų būti! Tiesą sakant, manau, kad pragaras reiškia buvimą visiškai vienam ir apleistam. Kartais žmogus gali jaustis visiškai vienas ir didmiesčio centre. Pragaras nėra vieta, tai būsena.

Popiežius Pranciškus yra paprastas gerąja prasme, sąžiningas, nuovokus ir žino, ką akcentuoti: rūpestį vienas kitu, ypač tais, kuriems mažiau pasisekė, vargšais. Skaičiau, kad jis buvo išrinktas, nes tarp jų buvo Švenčiausiasis.

PONTIFIKO PAREIŠKIMAS, KAD TIKĖJIMAS DIEVU NĖRA BŪTINYBĖ NORINT PATEKTI Į DANGŲ buvo išsakytas, nes dalis tariamai religingų asmenų jaučiasi esą dideli teisuoliai. Jie žvelgia į kitus iš aukšto, tardami: „Jei netiki lygiai taip pat kaip aš, su tavim kažkas negerai ir veikiausiai keliausi į pragarą.“ Popiežiaus Pranciškaus žodžiai leidžia žmonėms išlaikyti Dievui atvirą dvasią.

MODERNI KATALIKŲ BAŽNYČIA yra besikeičianti. Pasauliečiai dabar turi daugiau galios nuspręsti, kas darytina bažnyčiose, parapijose, mokyklose. Nebe viskam vadovauja dvasininkija.

PASAULIS GERIAUSIAI REGIMAS žvelgiant švelniai ir su meile.