A.Zu­ba­vi­čius. Asmeninio archyvo nuotr.

„Gi­miau gam­to­je, au­gau, dir­bau ir sens­tu gam­to­je. Ma­nau, kad žmo­gų tu­ri do­min­ti gam­ta. Juk sma­gu, kai pa­ma­tai su­grįž­tan­tį paukš­tį, be­si­sklei­džian­tį au­ga­lo la­pe­lį“, – apie sa­vo ry­šį su gam­ta ir kny­gų įkvė­pi­mo šal­ti­nį sa­ko Dau­guo­se gy­ve­nan­tis ra­šy­to­jas, gam­ti­nin­kas ir ko­lek­ci­nin­kas Al­gi­man­tas Zu­ba­vi­čius.

Mei­lę gam­tai A.Zu­ba­vi­čius, ko ge­ro, ga­vo su ge­nais. Jo tė­vas­Te­o­fi­lis Zu­ba­vi­čius bu­vo pir­ma­sis Žu­vin­to bios­fe­ros re­zer­va­to dar­buo­to­jas, dau­ge­lį me­tų ste­bė­jęs ir už­ra­ši­nė­jęs paukš­čių gy­ve­ni­mą, ar­ti­mai ben­dra­vęs su pro­fe­so­riu­mi Ta­du Iva­naus­ku.

A.Zu­ba­vi­čius ža­vė­jo­si Lie­tu­vos gam­ta, ta­čiau nuo vai­kys­tės jo di­džio­ji sva­jo­nė bu­vo to­li­mo­ji Af­ri­ka. Su­ža­vė­tas jos ne­ap­rė­pia­mų to­lių, gro­žio, gy­vū­nų gau­sos, dau­giš­kis ta­po vie­nu žy­miau­sių sa­fa­rio žan­ro ra­šy­to­jų ša­ly­je.

Šian­dien ra­šy­to­jo mei­lę gam­tai liu­di­ja dvy­li­ka pa­ra­šy­tų kny­gų ir įspū­din­gų tro­fė­jų ko­lek­ci­ja.

Į me­džiok­lę nuo aš­tuo­ne­rių

Anot A.Zu­ba­vi­čiaus, jo do­mė­ji­ma­sis gam­ta at­si­ra­do kū­di­kys­tė­je. Tė­vas im­da­vo jį su sa­vi­mi į val­tį Žu­vin­to eže­re, ro­dė van­dens au­ga­lus, paukš­čius, vė­liau ūg­te­lė­ju­sį ves­da­vo­si į pa­lias, į me­džiok­lę, mo­kė ste­bė­ti gy­vū­nų gy­ve­ni­mą.

Aš­tun­tą de­šimt­me­tį be­bai­gian­tis A.Zu­ba­vi­čius dar ir šian­dien pa­me­džio­ja, pa­žve­jo­ja, o pa­va­sa­rį iš­si­ruo­šia brie­džių ra­gų pa­ieš­ko­ti. Pir­mo­je me­džiok­lė­je dau­giš­kis da­ly­va­vo bū­da­mas aš­tuo­ne­rių me­tų. Sa­va­ran­kiš­kai žve­jo­ti Do­vi­nės upe­ly­je pra­dė­jo de­šim­ties, vė­liau ei­da­vo į pa­lias uo­gau­ti, gry­bau­ti. Val­ti­mi plauk­da­vo, kad pa­ma­ty­tų į van­de­nį įsi­bri­du­sį ir pu­pa­laiš­kius ska­ban­tį brie­dį.

„Ta­da bu­vo daug vil­kų, jie pri­da­ry­da­vo di­de­lių nuos­to­lių žmo­nėms, avis pjau­da­vo, ėriu­kus iš­si­temp­da­vo iš­si­ka­sę sky­les po pa­ma­tais, te­ly­čias su­dras­ky­da­vo, net ar­klius už­pul­da­vo. Su tė­čiu žie­mą ei­da­vau į me­džiok­lę, nes ta­da pri­va­lo­mai rei­kė­jo re­zer­va­te nai­kin­ti plėš­rū­nus, kad jie ne­pri­da­ry­tų ža­los paukš­čiams, ku­riais bu­vo ypač rū­pi­na­ma­si. At­min­ty­je iš­li­ko me­džiok­lė su prof. T.Iva­naus­ku, kai prieš pat jį iš­šo­ku­si la­pė kri­to nuo taik­laus šū­vio“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si A.Zu­ba­vi­čius.

Vie­nas pir­mų­jų Lie­tu­vo­je paukš­čių žie­duo­to­jų T.Zu­ba­vi­čius to iš­mo­kė ir sū­nų. Pa­va­sa­rį abu paukš­čius žie­duo­da­vo Žu­vin­to apy­lin­kė­se, o ru­de­nį va­žiuo­da­vo į Ven­tės ra­gą.

„Tė­tį la­bai džiu­gin­da­vo iš už­sie­nio gau­ti pra­ne­ši­mai apie jo su­žie­duo­tus paukš­čius – šel­me­ni­nę kregž­dę iš An­go­los, apie gan­drą iš Ro­de­zi­jos ar ki­tus spar­nuo­čius, nu­ke­lia­vu­sius į to­li­muo­sius kraš­tus. Po dau­ge­lio me­tų, be­si­lan­kant Af­ri­ko­je, pa­ma­čius gan­drus ap­im­da­vo jau­du­lys“, – pa­sa­ko­jo gam­ti­nin­kas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

A.Zu­ba­vi­čius įsi­ti­ki­nęs, kad ste­bė­da­mas gam­tos gy­ve­ni­mą, įgy­ji pa­tir­ties, at­si­ran­da ki­tas po­žiū­ris į gy­vū­nus, ne tik iš kep­tu­vės po­zi­ci­jos. Su­si­drau­ga­vęs su gam­ta iš­moks­ti ja gė­rė­tis, gro­žė­tis, sau­go­ti, my­lė­ti ir ver­tin­ti.

Ma­ma ir pro­fe­so­rius

Be­ne pir­mo­ji A.Zu­ba­vi­čiaus pa­žin­tis su Af­ri­ka įvy­ko 1947 me­tais, kai ma­ma jį dar ne­di­de­lį ber­niu­ką nu­si­ve­dė pa­žiū­rė­ti ki­no apie Af­ri­ką. Ek­ra­ną at­sto­jo iš­skleis­ta pa­klo­dė, ta­čiau tai bu­vo vi­sai ne­svar­bu, nes už­ge­sus švie­soms, vai­ko dė­me­sį pri­kaus­tė at­si­vė­ręs pa­slap­tin­gas pa­sau­lis su nuo­ty­kiais ir ne­ma­ty­tais gy­vū­nais. „Pa­va­di­ni­mo ne­pa­me­nu, tik ži­nau, kad tai bu­vo vo­kie­čių tro­fė­ji­nis fil­mas apie Af­ri­ką“, – sa­kė ra­šy­to­jas.

Pra­bė­gus ke­le­riems me­tams, jis per­skai­tė prof. T.Iva­naus­ko kny­gą „Trys mė­ne­siai Bra­zi­li­jo­je“. Kny­ga pa­aug­liui pa­ti­ko, ta­čiau ki­lo min­tis, ko­dėl pro­fe­so­rius ne­va­žia­vo į Af­ri­ką. Vė­liau se­kė gam­tos moks­lų stu­di­jos Vil­niaus uni­ver­si­te­te, kur įgi­jo bio­lo­go ich­tio­lo­go spe­cia­ly­bę ir pa­gal ją dir­bo Aukš­ta­dvaryje bei Dau­gų žu­vi­nin­kys­tės ūky­je.

„Be­bai­giant stu­di­jas, pa­si­ro­dė ge­rų kny­gų apie Af­ri­ką, ir man ki­lo min­tis ką nors ge­ro pa­da­ry­ti sa­vo ša­liai. Ži­no­jau, kad Va­ka­rų mu­zie­jai tu­rė­jo įspū­din­gų tro­fė­jų iš Af­ri­kos, o Lie­tu­vo­je šia lin­kme nie­ko ne­bu­vo pa­da­ry­ta“, – tei­gė A.Zu­ba­vi­čius.

Kar­tą, be­var­ty­da­mas žur­na­lus, at­siųs­tus Pie­tų Af­ri­ko­je gy­ve­nan­čio T.Iva­naus­ko sū­naus, pa­ste­bė­jo ne­tei­sin­gą už­ra­šą po an­ti­lo­pės nuo­trau­ka ir sa­vo pa­ste­bė­ji­mu pa­si­da­li­jo su pro­fe­so­riu­mi. Bu­vo nu­fo­tog­ra­fuo­ta vie­nos rū­šies an­ti­lo­pė, o už­ra­šy­ta, kad ki­tos. Žy­mu­sis Lie­tu­vos gam­ti­nin­kas iš kar­to at­krei­pė į tai dė­me­sį.

„Vai­ke­li, jei taip do­mie­si Af­ri­ka, pa­do­va­no­siu tau ge­rą kny­gą apie Af­ri­ką. At­ei­ty­je žūt­būt sten­kis ją pa­ma­ty­ti. Ir įtei­kė Zu­ba­vi­čių šei­mos re­lik­vi­ja jau ta­pu­sią, an­trą šimt­me­tį skai­čiuo­jan­čią kny­gą „Af­ri­kos džiun­glė­se“, – iki šiol pri­si­me­na prof. T.Iva­naus­ko žo­džius A.Zu­ba­vi­čius ir bran­gi­na gau­tą do­va­ną.

Pa­ga­liau Af­ri­ka

Kad ir kiek pa­stan­gų dė­jo, A.Zu­ba­vi­čius į iš­sva­jo­tą­jį že­my­ną pa­te­ko tik pra­bė­gus ket­vir­čiui am­žiaus. „Kiek du­rų be­vars­čiau, nie­kas ne­da­vė lei­di­mo iš­vyk­ti. Tik nu­steb­da­vo, esą ko man rei­kia to­je pur­vi­no­je Af­ri­ko­je. At­kū­rus ne­pri­klau­so­my­bę, si­tu­a­ci­ja pa­si­kei­tė. Su­pra­tau, kad Af­ri­ką pa­ma­ty­ti pa­vyks“, – pa­sa­ko­jo gam­ti­nin­kas.

Sva­jo­nė iš­si­pil­dė 1991 me­tais. A.Zu­ba­vi­čius mė­ne­siui iš­vy­ko į tar­ny­bi­nę ko­man­di­ruo­tę su Uk­rai­nos moks­lų aka­de­mi­jos eks­pe­di­ci­ja. Taip dau­giš­kis ta­po vie­nu pir­mų­jų lie­tu­vių, po ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo iš­va­žia­vu­sių me­džio­ti į Af­ri­ką.

Pir­mo­ji pa­žin­tis su sva­jo­nių že­my­nu įvy­ko Gvi­nė­jo­je. Ši Va­ka­rų Af­ri­ko­je esan­ti vals­ty­bė – ne pa­ti tur­tin­giau­sia gy­vū­ni­jos, pa­ly­gin­ti su ki­to­mis vals­ty­bė­mis, ta­čiau su­tei­kė ga­li­my­bę iš ar­ti pa­žvelg­ti į Af­ri­kos gam­tą, žmo­nes, tra­di­ci­jas.

„Pa­me­džio­ti te­ko tik vie­ną pa­rą – epi­zo­diš­kai, ta­čiau su­spė­jau pa­ma­ty­ti daug įdo­mių gy­vū­nų: le­o­par­dų, man­gus­tų, an­ti­lo­pių. Po šios vieš­na­gės at­si­ra­do no­ras dar kar­tą va­žiuo­ti į Af­ri­ką“, – kal­bė­jo apie ne­blės­tan­čią mei­lę Af­ri­kai ra­šy­to­jas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

An­trą kar­tą A.Zu­ba­vi­čius į Af­ri­ką iš­va­žia­vo 2006-ai­siais. Šį kar­tą nu­vy­ko į Na­mi­bi­ją – tik­rą lau­ki­nę Af­ri­ką. Anot gam­ti­nin­ko, ža­vė­jo vis­kas – į ho­ri­zon­tą nu­bė­gan­tys to­liai, ku­riuo­se knibž­dė­te knibž­da gy­vy­bė, ir vie­ti­nių gen­čių žmo­nės su sa­vo­mis gy­ve­ni­mo tra­di­ci­jo­mis bei pa­pro­čiais. O svar­biau­sia, kad Af­ri­ka vi­sa­da pa­tei­kia ką nors nau­ja, ten kiek­vie­na­me žings­ny­je pa­ma­tai ką nors nau­jo kaip gam­ti­nin­kas.

Vė­liau dar lan­kė­si Pie­tų Af­ri­ko­je, Ke­ni­jo­je. Ypač pa­ti­ko Ke­ni­jo­je, į ku­rią vy­ko pra­mo­kęs su­ahe­lių kal­bos, kad ga­lė­tų tie­sio­giai ben­drau­ti su vie­ti­niais gy­ven­to­jais. Iki šiol me­na įspū­din­gus ma­sa­jų gen­ties šo­kius ir dai­nas.

„Žu­vin­te me­džio­da­mas la­bai džiaug­da­vau­si sep­ty­nių hek­ta­rų dy­džio lau­ki­niais plo­tais, o Af­ri­ko­je te­ko me­džio­ti ir tris­de­šim­ties ke­tu­rias­de­šim­ties tūks­tan­čių hek­ta­rų plo­tuo­se“, – ly­gi­no Af­ri­kos ir Lie­tu­vos me­džiok­lės ga­li­my­bes gam­ti­nin­kas.

Be­ne vie­nin­te­lė ne­sėk­mė lan­kan­tis Af­ri­ko­je – lais­vo­je gam­to­je taip ir ne­pa­vy­ko pa­ma­ty­ti gy­vo liū­to.

Tro­fė­jai ir kny­gos

Už vi­sus Af­ri­ko­je su­me­džio­tus gy­vū­nus A.Zu­ba­vi­čiui te­ko mo­kė­ti ne­ma­žus pi­ni­gus, nes tvar­ka to­kia – me­džiok, bet su­si­mo­kėk. Ta­čiau me­džio­to­jui iš­leis­tų pi­ni­gų ne­gai­la – juk įgy­ven­di­no vai­kys­tės sva­jo­nę ir pa­sie­kė vie­ną gy­ve­ni­mo tiks­lų.

Di­džiu­lę gam­ti­nin­ko aist­rą me­džiok­lei pa­tvir­ti­na gau­si ir ver­tin­ga tro­fė­jų ko­lek­ci­ja – dau­ge­lio me­džio­to­jų sva­jo­nių lai­mi­kis, įspū­din­ga sraig­ta­ra­gė an­ti­lo­pė di­džio­ji ku­du, an­ti­lo­pė gnu, zeb­ras, bui­vo­las, orik­sas ir dau­gy­bė ki­tų, Lie­tu­vos miš­kuo­se ne­gy­ve­nan­čių, gy­vū­nų. Vi­si jie me­na bu­vu­sias me­džiok­les ar­ba žmo­nes, pa­do­va­no­ju­sius įspū­din­gus tro­fė­jus.

Po pir­mo­sios ke­lio­nės į Af­ri­ką A.Zu­ba­vi­čius pa­ra­šė ir pir­mą­ją sa­vo kny­gą „Il­gas ke­lias į Af­ri­ką“. Jo­je ra­šy­to­jas ne tik su­dė­jo ke­lio­nės įspū­džius, bet ir ap­ra­šė nu­ei­tą il­gą ke­lią, kol pa­te­ko į Juo­dą­jį že­my­ną.

„Ant­ro­ji kny­ga – „Se­ni laiš­kai iš Žu­vin­to“. Ji la­bai skaus­min­ga, nes tai ma­no ir ma­no ar­ti­mų­jų gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja“, – su jau­du­liu bal­se kal­ba A.Zu­ba­vi­čius.

Vė­liau pa­ra­šė kny­ge­lę vai­kams „Al­giu­ko Af­ri­ka“, kar­tu su sū­nu­mi Ta­du (miš­ki­nin­ku, pa­va­din­tu prof. T.Iva­naus­ko gar­bei) pa­ren­gė tė­vo pa­ra­šy­tą kny­gą „Iš­ti­ki­my­bė Me­dei­nei“.

Ke­lio­nių ir pri­si­mi­ni­mų įkvėp­tas pa­ra­šė kny­gas: „Dak­ta­ro Ig­no Af­ri­ka“, „Ant­ra­sis sa­fa­ris“, „Af­ri­kos sa­fa­riuo­se“, „Ich­tio­lo­go už­ra­šai“, „Me­džio­to­jo ži­ny­nas-ka­len­do­rius“, „Iš gam­ti­nin­ko die­no­raš­čių“, „Jo­no Pa­li­nio die­vų kal­nas“, „Pa­lių At­lan­ti­da“.

Už vi­są kū­ry­bą ir nuo­pel­nus puo­se­lė­jant me­džiok­lės tra­di­ci­jas, auk­lė­jant jau­ną­ją me­džio­to­jų kar­tą ap­do­va­no­tas me­džio­to­jų glo­bė­jos Me­dei­nės me­da­liu.

„Gy­ve­ni­me nie­ko ne­no­rė­čiau keis­ti, tik su­stip­rin­tai da­ry­čiau tai, ką da­riau. Ta­čiau žmo­gus vi­sa­da tu­ri no­rų. Ma­nie­ji – dar bent po­rą kar­tų pa­ma­ty­ti Af­ri­ką ir pa­dir­bė­ti Žu­vin­te, kur kiek­vie­nas kam­pe­lis pa­žįs­ta­mas“, – kal­bė­jo ne­se­niai 77-ąjį gim­ta­die­nį at­šven­tęs gam­ti­nin­kas, ra­šy­to­jas, ko­lek­ci­nin­kas A.Zu­ba­vi­čius.

 

Ri­ta KRU­ŠINS­KAI­TĖ