Alytaus seniūnijos seniūnas Kęstutis Tumynas: „Visiems linkėčiau neužsidaryti savyje, apsižvalgyti, kiek aplinkui gerų ir kūrybingų žmonių, susitelkti ir veikti visiems kartu.“

Tur­tin­gas ir pra­smin­gas rum­bo­niš­kio Kęs­tu­čio Tu­my­no gy­ve­ni­mas vi­so­mis pras­mė­mis. Jis, jau penk­tos kar­tos at­sto­vas, su gra­žia sa­vo šei­ma ūkiš­kai tvar­ko­si vien­kie­my­je, ku­rio pra­džią ant ma­žes­nės už Rum­bo­nių pi­lia­kal­nį kal­ve­lės kur­ti pra­dė­jo dar jo pro­pro­se­ne­liai. Kaip Vin­cu­lis jis la­bai lau­kia­mas ben­druo­me­nių šven­tė­se, o sek­ma­die­nį jo gies­mių ir var­go­na­vi­mo ti­kin­tie­ji klau­so­si Rum­bo­nių Šven­čiau­sio­sios Tre­jy­bės baž­ny­čio­je. Kęs­tu­tis – ir žmo­nių rink­tas Aly­taus se­niū­ni­jos se­niū­nas, jaut­riai ir at­sa­kin­gai spren­džian­tis gy­ven­to­jų pro­ble­mas.

Kiek daug kar­tais li­ki­mas duo­da vie­nam žmo­gui, pri­dė­da­mas dar ir ge­ros iš­kal­bos, ap­si­ė­ji­mo abė­cė­lės su ma­žu ir di­de­liu, svei­ku, li­go­tu ar se­nu. Prieš ke­le­rius me­tus ke­tu­rias­de­šimt­me­tį per­žen­gęs rum­bo­niš­kis pui­kiai pa­kal­bės ir gra­žia lie­tu­vių kal­ba, čia pat, be jo­kio pa­si­ren­gi­mo, pra­bils ir dzū­kiš­kai. Tai­gi ka­ran­ti­no šeš­ta­die­niui la­bai tin­kan­čius pa­šne­ke­sius se­niū­nui Kęs­tu­čiui pa­siū­lė­me pa­gy­vin­ti ir tar­miš­kais at­sa­ky­mais.

– Kul­tū­ra dau­ge­lio iki šiol su­vo­kia­ma kaip žmo­gaus sie­los at­gai­va, žmo­nių ben­drys­tės puo­se­lė­ji­mo sri­tis. Iki pan­de­mi­jos se­niū­ni­jo­je vy­ko ak­ty­vus kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas. Kur šiuo me­tu se­niū­ni­jos žmo­nės ieš­ko at­gai­vos, ko­kie kul­tū­ros lau­žai jo­je dar ru­se­na ir per ka­ran­ti­ną?

– Se­niū­ni­jo­je tik­rai bū­da­vo gau­su kul­tū­ri­nių ren­gi­nių, ka­dan­gi tu­ri­me daug ak­ty­vių ben­druo­me­nių. Ta­čiau šiuo pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu vis­kas ap­ri­mę, tik kai ką ga­li­me pa­ma­ty­ti en­tu­zias­tų dė­ka, to­kių kaip Da­nie­lius Ja­ku­ba­vi­čius, in­ter­ne­ti­nė­se pla­ty­bė­se.

La­bai sma­gu pa­si­džiaug­ti Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės at­nau­jin­tais Luks­nė­nų kul­tū­ros na­mais, ku­riuo­se jau ku­ria­mi at­ei­ties kul­tū­ri­niai ren­gi­niai, bu­ria­ma kai­mo ka­pe­la. Tik at­si­da­viu­sių kul­tū­rai žmo­nių rū­pes­čiu tik­rai ne­nu­tils dai­na ir ne­nu­stos suk­tis šo­kė­jų po­ros.

– Gra­žūs pri­si­mi­ni­mai ver­ti dė­me­sio, žmo­nės ir Jū­sų šou­me­niš­kos veik­los ran­da in­ter­ne­to pla­ty­bė­se. Ko­kių at­si­lie­pi­mų esa­te su­lau­kęs? Ar Jums il­gai rei­kė­jo ieš­ko­ti sa­vo va­di­na­mo­jo vei­do, sa­vi­tu­mo?

– Ne­lai­kau aš sa­vęs šou­me­nu. Tie­siog da­rau tai, kas žmo­nes pra­links­mi­na. Vie­niems cin­ka ir pa­cin­ka, o ki­ciems – gal ne. At­si­lie­pi­mų bū­na vi­so­kių, dau­giau­sia tai ge­rų, žmo­nės pa­skam­bi­na, pa­dė­ko­ja, sa­ko, kai už­ei­na ko­kia pras­ta nuo­tai­ka, tai pa­si­jun­giu ju­tu­bę ir žiū­ru Vin­cu­lį.

Vai­di­ni­mas man bu­vo jau nuo ma­žu­ko įdo­mus. Dar­že­ly vi­sa­du bū­da­vau pa­sko­rium, taip vis­kas po tru­pu­tu­kų ir au­go.

Pa­si­žiū­rė­ję žmo­nės sa­ko, kad tai Die­vo do­va­na tu­rėt ta­len­tą. Ir kap toj gies­mėj gie­da­ma, „Die­vas ten klau­sė, kur ta­len­tus dė­jo, už­ka­sė že­mėn ar dau­giau lai­mė­jo“, tai aš ir sten­giuo­si ne­pa­kas­ti.

– Jū­sų am­plua pla­tus: nuo kai­mo juok­da­rio Vin­cu­lio iki sak­ra­li­nės mu­zi­kos re­per­tu­a­ro. Kas pa­vei­kiau?

– Vin­cu­lio per­so­na­žas at­si­ra­do vi­sai at­si­tik­ti­nai. Kro­kia­lau­ky­je vy­ko Ru­dens šven­tė ir ma­ni pa­pra­šė pa­ma­čyt pra­vest su Al­do­na Tur­či­na­vi­čie­ne, kat­roj vai­di­no Ago­tų. Tai tep ir pri­li­po tas Vin­cu­lio var­das. Kap sa­ko­ma: „Oi tu, Vin­cuk, in­cuk, in­cuk ir pa­laisk.“

Pas­kui pir­mos mei­lės Ma­ry­tės pa­svei­ki­ni­mas, tep ir in­si­va­žia­vo. O dėl sak­ra­li­nės mu­zi­kos, tai kaip ir vai­di­ni­mas, taip ir gie­do­ji­mas, par­ei­na iš gi­mi­nės šak­nų.

Ma­no dzie­du­lis bu­vo la­bai bai­ki­ny­kas, ge­ras mu­zi­kan­tas ir gie­do­rius. Ne­ži­nau ko­dėl, bet man šer­me­ny­se bū­da­vo ce­ka­va, o kai ko­kia 12 gie­do­rių už­gie­do­da­vo, tai tep ir nu­vei­da­vo per kū­nų šiur­pu­liu­kai. Anks­čiau pas mus Rum­bo­ny­se bū­da­vo jau­ni­mo mi­šios, kur gie­do­da­vo tik su­si­rin­kis jau­ni­mas, bet var­go­ny­kas pri­kal­bi­no at­eit gie­dot per su­mos mi­šias. Tai nuo 12 me­tų iki šiai dzie­nai ir gie­du, o va­sa­rą iš­ke­lia­vus ana­pi­lin il­ga­me­čiam var­go­ny­kui, pra­dė­jau var­go­ny­kaut.

– O Jums pa­čiam, ku­ri veik­la – šven­ta gies­mė prie var­go­nų ar ne­rū­pes­tin­go Vin­cu­lio pa­ro­di­jos – ar­čiau šir­dies? Pa­klau­siau ir pa­ju­tau, kad tai tur­būt ne­tin­ka­mi ly­gin­ti da­ly­kai. Bet jau pa­klau­siau.

– Ku­ri veik­la ar­čiau šir­dies, sun­ku pa­sa­ky­ti. Mie­los abi.

Gal­būt links­min­ti žmo­nes sun­kiau, nes tu­ri la­bai mo­kė­ti la­vi­ruo­ti ir val­dy­ti si­tu­a­ci­ją, ką pa­sa­ky­ti, kaip pa­sa­ky­ti, ko nors ne­įžei­džiant ir kad vi­siems bū­tų links­ma.

O gie­dant tu tu­ri tik su­si­kaup­ti ir per gies­mes bent kiek žmo­nes pri­vers­ti ap­gal­vo­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lius, sa­vo lai­ki­nu­mą.

– Kaip jau su­pran­ta­ma iš Jū­sų iš­sa­ky­tų min­čių, nuo ma­žens bu­vo­te špo­si­nin­kas. Ar hu­mo­ras Jums yra pa­dė­jęs iš­si­suk­ti iš pai­nių si­tu­a­ci­jų?

– Dar gal to­kių pai­nių si­tu­a­ci­jų man ne­pa­si­tai­kė. Ir šiaip pa­špo­sy­ti sten­giuo­si tik ko­kiuo­se ren­gi­niuo­se ar sa­vam ra­te.

– Į kul­tū­rą at­ve­dė­te ir duk­ras, sū­nų. Ar juos rei­kė­jo įkal­bė­ti, pa­pir­ki­nė­ti, ką ne­re­tai da­ro ki­ti tė­vai?

– Duk­roms ir sū­nui kul­tū­ros gys­le­lė, ma­nau, yra pa­vel­dė­ta kaip ir man. Nė vie­no ne­rei­kė­jo įkal­bi­nė­ti, kaž­kaip vis­kas at­si­ra­do sa­vai­me.

Aš, bū­da­vo, pa­si­i­mu ar­mo­ni­ką, sa­kau, nu, vai­kai, pa­ma­čy­kit, tai kas su barš­ku­čiu, kas su būg­nu ir jau grai­nam.

Svar­biau­sia vai­kams pa­ro­dy­ti, kad tai, ką da­rai, da­rai ne tik sa­vo ma­lo­nu­mui, bet ir dėl ša­lia esan­čių žmo­nių.

– Kaip žmo­na, ku­ri dau­giau žiū­ro­vė, ver­ti­na šei­mos pa­si­ro­dy­mus, Jū­sų veik­lą?

– Žmo­na yra di­dy­sis mū­sų kri­ti­kas. Pa­sa­ko, ką rei­kė­tų gal­būt taip ar ki­taip da­ryt, be to, tik vi­sų iš­ruo­ši­mas jau yra di­de­lis jos dar­bas.

O dėl apie ma­no šou, tai ji kar­tais iš­gy­ve­na la­biau nei aš. Kai ma­to, kad prieš ko­kį ren­gi­nį pra­de­du ne­ri­mau­ti, tai ir ne kar­tą yra sa­kiu­si – nu ne­rei­kia ap­si­imt, ar vi­sur ap­lėk­si? Sa­kau, kad gi la­bai pra­šė. Tai ji man ir at­šau­na – tai vi­sa lai­mė, kad tu ne mer­ga, tai ne­spė­tai ber­nam at­sa­ki­nėt…

– Pa­svars­ty­ki­me apie kai­mo kul­tū­ros ne­šė­jus. Ar bū­ti­nai tu­ri mo­kė­ti šok­ti, dai­nuo­ti, gro­ti, pui­kiai juo­kus skal­dy­ti, kad bū­tum pa­va­din­tas kul­tū­ri­nin­ku? Jei aš esu dar­no­je su ge­bė­ji­mų tu­rin­čiais žmo­nė­mis, esu lin­ku­si jų ati­džiai klau­sy­tis, pa­si­da­ly­ti sa­vo įžval­go­mis, ne­gi ne­ver­ta to ti­tu­lo?

– Tik­rai ne­bū­ti­na mo­kė­ti šok­ti, dai­nuo­ti ar bai­kas skal­dy­ti. Jei­gu tu su­ge­bi iš­klau­sy­ti, gal­būt pa­sa­ky­ti ko­kį pa­ste­bė­ji­mą, gir­dint dai­ną ar me­lo­di­ją, bent sau niū­niuo­ti – jau tu esi kul­tū­ros ne­šė­jas.

Nes, ką tu iš­gir­dai, jau ta­ve pa­lie­tė iš vi­daus.

– Ką Jums reiš­kia et­ni­nė kul­tū­ra? Kaž­kas yra pa­sa­kęs, kad mū­sų et­ni­nė kul­tū­ra be ga­lo gi­li ir ver­tin­ga, ten tiek vis­ko, kad ka­bink ne­ka­bi­nęs, bet ne­iš­ka­bin­si. Iš ko­kio Jūs aruo­do vi­sa tai ka­bi­na­te? Ir ar dug­nas ten jau ma­to­si?

– Et­ni­nė kul­tū­ra, ma­nau, yra vie­na iš gy­ve­ni­mo su­de­da­mų­jų da­lių. Ką mes ga­vo­me ir sa­vo dzie­du­lių, tė­vų, tu­ri­me per­duo­ti ir ki­toms kar­toms.

Mū­sų dai­nos, ama­tai, pa­pro­čiai tai tik­ra, gry­nuo­liš­ka ver­ty­bė, nes tai bu­vo su­kur­ta iš sun­kaus dar­bo, ti­kė­ji­mo, mei­lės.

Kul­tū­ri­nio aruo­do iš­sem­ti tik­rai ne­įma­no­ma, nes kiek be­sem­tu­me, iš kraš­tų vis by­ra ir by­ra. O dug­nas bū­na, kai tam­pi ne­be­įdo­mus sau pa­čiam, ne­ži­nai, ko no­ri iš gy­ve­ni­mo.

– Kaip daž­nai už­li­pa­te ant Rum­bo­nių pi­lia­kal­nio?

– Rum­bo­nių pi­lia­kal­nis tik­rai nuo­sta­baus gro­žio vie­ta.

Nors pa­tys gy­ve­na­me ant ne­ma­žo kal­no, bet tra­di­ciš­kai Lie­pos 6 die­ną vi­si ren­ka­mės an pi­lia­kal­nio him­no gie­do­ji­mui, pa­ben­dra­vi­mui, pa­si­bu­vi­mui. Kvie­čia­me vi­sus nuog vi­sos šir­dzies.

– Sa­ko­ma, kad kiek­vie­nas vien­kie­mis tu­ri sa­vo is­to­ri­ją. Ko­kia Jū­sų so­dy­bos pra­ei­ties is­to­ri­ja?

– Kap ir sa­kiau, gy­ve­nam an kal­ne­lio, an ku­rio prieš daug me­tų in­si­kū­rė ma­no pro­dzie­du­liai, že­mės iš dva­ro.

Per ka­rą na­mo rąs­tai bu­vo iš­ve­žio­ti ap­ka­sų tvir­ti­ni­mui, bu­vo li­kęs tik ant že­mės šiau­di­nis sto­gas ir per krei­gą iš­lin­du­si an lo­tos la­pės skū­ra. Po ka­ro dzie­du­liai na­mus at­si­sta­tė, kur au­go ma­no tė­vu­lis, pas­kum aš, o da­bar ir ma­no šei­ma.

Tai­gi an šio kal­ne­lio jau kru­ta penk­ta Tu­my­nų kar­ta.

– Da­bar api­ben­drin­ki­me, tai ko­kie yra šian­dien kai­mo gy­ven­to­jų kul­tū­ri­niai po­rei­kiai, in­te­re­sai, pa­ra­gi­ni­mai pla­tes­niems už­mo­jams?

– Kai­mo gy­ven­to­jų po­rei­kis kul­tū­rai ne­iš­ny­ko, žmo­nės no­ri su­vė­ji­mų, pa­si­bu­vi­mų.

Ak­ty­vios ben­druo­me­nės lei­džia pa­ma­ty­ti ir ki­tus Lie­tu­vos kam­pe­lius, gal­būt kai kas pir­mą kar­tą ir jū­rą pa­ma­to.

Vi­siems lin­kė­čiau ne­už­si­da­ry­ti sa­vy­je, ap­si­žval­gy­ti, kiek ap­lin­kui ge­rų ir kū­ry­bin­gų žmo­nių, su­si­telk­ti ir veik­ti vi­siems kar­tu.