Pra­ėjus dau­giau nei mė­ne­siui nuo Aly­taus Li­kiš­kė­lių pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je esan­čio Lie­tu­vy­bės cen­tro ati­da­ry­mo, ja­me vie­šė­jo ir pir­ma­sis sve­čias – ži­no­mas at­li­kė­jas Jur­gis Di­džiu­lis. „Vi­sai ne­rei­kia gė­din­tis, jog bu­vo­te emig­ran­tai, kad jū­sų po­žiū­ris į vis­ką yra šiek tiek ki­toks ir kad da­bar su­si­du­ria­te su tam tik­rais sun­ku­mais. Tai sa­vo­tiš­kai ga­li bū­ti ver­ty­bė, te­rei­kia iš­mok­ti ją tin­ka­mai pa­teik­ti ki­tiems“, – to­kią ži­nią vai­kams, su­grį­žu­siems iš už­sie­nio gy­ven­ti į Aly­tų, at­ve­žė įžy­my­bė.

„La­bai svar­bu su­vok­ti, kad mes, lie­tu­viai, esa­me ke­liau­jan­ti tau­ta. Rei­kia ne­bi­jo­ti emig­ra­ci­jos, bet kur­ti są­ly­gas, kad žmo­nėms bū­tų leng­viau su­grįž­ti. Yra la­bai daug pro­ble­mų – pra­de­dant nuo at­ly­gi­ni­mų dy­džių, dar­bo vie­tų trū­ku­mo, bai­giant ki­to­mis so­cia­li­nė­mis pro­ble­mo­mis, to­kio­mis kaip ato­trū­kis nuo gim­to­sios kal­bos, kul­tū­ros. Žmo­gus, ku­ris iš­va­žiuo­ja, pa­si­kei­čia jo men­ta­li­te­tas, o kai su­grįž­ta po il­go lai­ko ir no­ri pa­skleis­ti iš už­sie­nio par­si­vež­tų ge­rų da­ly­kų, tai ki­ti pri­ima ne taip kaip rei­kia“, – sa­kė dar prieš su­si­ti­ki­mą su vai­kais kal­bin­tas Jur­gis.

Vai­kams Jur­gis pa­pa­sa­ko­jo ir sa­vo is­to­ri­ją. Lie­tu­viš­kų šak­nų tu­rin­tis J.Di­džiu­lis yra Ko­lum­bi­jos lie­tu­vis, di­dži­ą­ją vai­kys­tės da­lį pra­lei­dęs Fi­la­del­fi­jos mies­te, JAV. Kai jam bu­vo de­šimt, su šei­ma vėl grį­žo į Ko­lum­bi­ją, ku­rio­je au­go iki pat pa­aug­lys­tės. Jau su­au­gęs, bū­da­mas dvi­de­šim­ties, at­vy­ko gy­ven­ti ir kur­ti į Lie­tu­vą.

„Aš esu ne tik lie­tu­vis, esu pa­sau­lio lie­tu­vis, Lie­tu­vos ko­lum­bie­tis, šio­je ša­ly­je gy­ve­nan­tis sep­ty­nio­li­ka me­tų. No­riu, kad žmo­nės su­pras­tų, jog tu­rė­ti dau­gia­kul­tū­ri­nę ta­pa­ty­bę nė­ra nie­ko blo­go, su tuo ga­li­ma ne tik gy­ven­ti, tai sa­vo­tiš­kai ga­li bū­ti ver­ty­bė, tur­tas, jei­gu tik iš­moks­ti tuo da­ly­tis“, – įsi­ti­ki­nęs sve­čias.

Pri­pra­to bū­ti ki­toks

Jis pa­sa­ko­jo, kad kai su tė­vais grį­žo į Ko­lum­bi­ją, vi­sai nesu­si­šne­kė­jo su žmo­nė­mis. Jam il­gą lai­ką ten bu­vo su­dė­tin­ga, nes jo kul­tū­ra jau bu­vo vi­siš­kai ki­to­kia.

„Man nuo ma­žens tė­vai, se­ne­liai sa­kė, kad esu lie­tu­vis ir pri­va­lau bū­ti lie­tu­vis Ko­lum­bi­jo­je“, – sa­kė at­li­kė­jas.

Jur­gis pa­sa­ko­jo, kad kai Ko­lum­bi­jo­je žmo­nės pa­klaus­da­vo jo var­do ir jiems at­sa­ky­da­vo, šie ne­su­pras­da­vo, ban­dy­da­vo var­dą iš­tar­ti, ta­čiau daž­niau­siai at­kar­to­da­vo žo­dį pa­na­šų į „Džiur­kė“. Daž­nai net ma­ny­da­vo, kad Jur­gis juo­kau­ja taip pri­sis­ta­ty­da­mas. „Ga­liau­siai aš pri­pra­tau ir su­pra­tau, kad ga­liu bū­ti tie­siog keis­tas lie­tu­vis tarp tų ko­lum­bie­čių. Ta­da man vis­kas pa­si­da­rė ge­rai. Ta­čiau kai su­lau­kiau dvi­de­šim­ties ir at­vy­kau į Lie­tu­vą, jo­je man ir­gi bu­vo sun­ku, nes pa­si­ro­dė, kad ma­no lie­tu­vių kal­ba bu­vo ne­to­bu­la, keis­ta, su ak­cen­tu. Ta­čiau čia žmo­nės ma­no var­dą pir­mą kar­tą ta­rė tei­sin­gai. Čia vi­si ma­ne lai­kė ko­lum­bie­čiu. Aš il­gą lai­ką su tuo ko­vo­jau, pas­kui ėmiau vi­siems sa­ky­ti, kad kai no­riu, ga­liu bū­ti ir lie­tu­vis, ir ko­lum­bie­tis“, – sa­vo pa­tir­ti­mi da­li­jo­si sve­čias.

At­li­kė­jas vai­kams pa­sa­ko­jo, kad ke­liau­ti po pa­sau­lį yra la­bai ge­rai, nes iš­moks­ta­ma, pa­žįs­ta­ma nau­jų da­ly­kų. Pa­sak jo, kiek­vie­na kul­tū­ra yra lyg ope­ra­ci­nė sis­te­ma, lyg mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai – kai mo­ki nau­do­tis ir „An­droid“, ir „iP­ho­ne“ sis­te­ma, ga­li pa­si­jus­ti asu.

„La­bai fai­na, kai tu, at­ėjęs į ki­tą kul­tū­rą, su­ge­bi per­pras­ti jų ope­ra­ci­nę sis­te­mą. To­dėl jus la­bai ra­gi­nu ver­tin­ti tai, ką jūs tu­ri­te, apie jums pa­žįs­ta­mą ki­tą kul­tū­rą gal­vo­ki­te kaip apie ga­li­my­bę, pri­va­lu­mą, ku­ris jus pra­tur­ti­na, nes tai lei­džia su­si­kal­bė­ti su skir­tin­gų kul­tū­rų žmo­nė­mis. Su­pran­tu, kad grįž­ti į Lie­tu­vą bū­na su­dė­tin­ga, ypač kai tau pa­sa­ko „ži­nai, tu tru­pu­tį keis­tas, ne­pa­gau­ni ba­je­rio“, bet tai juk yra nor­ma­lu ir to gė­dy­tis jūs ne­tu­rė­tu­mė­te“, – ti­ki­no ži­no­mas as­muo.

Ne­rei­kia slėp­ti sa­vo šak­nų

Jur­gis at­vi­ra­vo, kad il­gą lai­ką Lie­tu­vo­je ban­dė slėp­ti tu­rin­tis ko­lum­bie­tiš­kų šak­nų, net­gi dė­jo la­bai daug pa­stan­gų, kad ga­lė­tų kal­bė­ti tik­ru lie­tu­viš­ku ak­cen­tu, ta­čiau il­gai­niui su­pra­tęs, kad ne­ver­ta gniauž­ti sa­vęs to­kio, koks iš tie­sų yra, kad dvi­gu­ba kil­mė jo ta­pa­ty­bei net­gi duo­da spal­vų.

„Ne­be­ban­džiau iš­trin­ti sa­vo pra­ei­ties, su­pra­tau, kad tai yra la­bai fai­na“, – su di­de­liu už­si­de­gi­mu pa­sa­ko­jo Jur­gis. Jis net­gi re­a­liu pa­vyz­džiu pa­ro­dė, kaip dvi­gu­bą kul­tū­rą ga­li­ma iš­nau­do­ti įdo­miai – už­dai­na­vo ko­lum­bie­tiš­ką dai­ną su lie­tu­viš­ku prie­sko­niu „Pa­tin­ka“.

Ši dai­na yra apie skir­tin­gų kul­tū­rų ir prie­šin­gy­bių dar­ną bei ti­kė­ji­mą, kad pa­sau­ly­je ga­li de­rė­ti skir­tin­gos tra­di­ci­jos ir kul­tū­ros.

Pa­sa­ko­da­mas sa­vo is­to­ri­ją ir da­ly­da­ma­sis pa­tir­ti­mi, Jur­gis ne­sto­ko­jo juo­ke­lių, o kad vai­kams ne­pa­bos­tų jo klau­sy­tis, vis už­dai­nuo­da­vo sa­vo dai­nas, kar­tais net im­pro­vi­zuo­da­mas.

Per dai­ną, gar­sus at­li­kė­jas sie­kė iš­trauk­ti vai­kų šyp­se­nas, iš­ju­din­ti juos iš vie­tos, iš­lais­vin­ti jų sa­vi­raiš­ką, pa­mo­ky­ti žvilgs­niu kaž­ką įti­kin­ti ir pa­ro­dy­ti, kad net ir ben­drau­jant su vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mu, skir­tin­gos kul­tū­ros žmo­gu­mi, svar­bu iš­lik­ti sa­vi­mi, ne­si­dro­vė­ti sa­vęs ir iš­reikš­ti sa­ve taip, kaip mo­ki, iš­nau­do­ti sa­vo tu­ri­mas sa­vy­bes tei­gia­ma lin­kme ir jas pa­teik­ti kaip di­džiau­sią pri­va­lu­mą.

Jur­gis net­gi juo­ka­vo, kad nė­ra ge­ras at­li­kė­jas, jis tik mo­ka ge­rai vai­din­ti, įti­kin­ti.

Opiau­sios pro­ble­mos – vai­kų klau­si­muo­se

Tai, kad iš už­sie­nio gy­ven­ti į Aly­tų grį­žu­siems vai­kams ži­no­mo at­li­kė­jo nuo­mo­nė yra svar­bi ir kad vi­sos J.Di­džiu­lio pa­mi­nė­tos pro­ble­mos jiems yra pui­kiai pa­žįs­ta­mos, ro­dė ir jų už­duo­da­mi klau­si­mai sve­čiui.

Vie­ni jo klau­sė, ar la­bai sun­ku bu­vo iš­mok­ti lie­tu­vių kal­bą. At­li­kė­jas pri­pa­ži­no, kad tik­rai sun­ku. „Už­sie­ny­je lan­kiau lie­tu­vių mo­kyk­lą, nes ma­no lie­tu­vių kal­ba bu­vo la­bai ne­tai­syk­lin­ga. Man te­ko ją iš­mok­ti iš nau­jo. Bu­vo la­bai su­dė­tin­ga. Bet su­pra­tau, kad la­bai svar­bu mė­gau­tis kal­ba, nors aš kal­bu su klai­do­mis, bet ne­var­žau sa­vęs. Svar­bu ne­bi­jo­ti kal­bė­ti, kad ir su klai­do­mis, vis tiek ta­ve su­pras, o jei­gu ne, ga­li pa­kar­to­ti. Ži­no­te, juo­kin­giau­sia yra tai, kad kai pa­klau­si vie­ti­nių, kaip tai­syk­lin­gai rei­kia pa­sa­ky­ti ar pa­ra­šy­ti ko­kį nors žo­dį, la­bai daž­nai jie pa­tys to ne­ži­no“, – pa­sa­ko­jo at­li­kė­jas.

Vai­kams bu­vo įdo­mu, ko­dėl Jur­gis iš Ko­lum­bi­jos per­si­kė­lė į Lie­tu­vą. Jis pri­si­pa­ži­no, kad vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo pa­si­me­tęs, nes jam vi­suo­met bu­vo kar­to­ja­ma, kad jis – lie­tu­vis. To­dėl su­au­gęs nu­spren­dė, kad ga­liau­siai rei­kia su­si­pa­žin­ti su Lie­tu­va, nes apie ją nie­ko ne­ži­no­jo.

Sve­čias juo­ka­vo ma­nęs, jog čia vi­sos mer­gi­nos vaikš­to su gin­ta­ri­niais ka­ro­liais, vi­si vy­rai su ka­la­vi­jais jo­di­nė­ja ant žir­gų. „Kai čia at­vy­kau, su­pra­tau, kad man čia pa­tin­ka, jau­čiau, kad čia ga­li­ma daug ką nu­veik­ti“, – tei­gė Jur­gis.

Jo klau­sė, ar bu­vo sun­ku at­si­svei­kin­ti su ša­li­mis, ku­rio­se prieš tai gy­ve­no, ar ne­jau­tė nuos­kau­dų, ta­čiau Jur­gis tik pa­ti­ki­no, kad ano­kia čia pro­ble­ma, į tas ša­lis grįž­ta kiek­vie­nais me­tais, juk ne ka­ro me­tai, kai sie­nos bu­vo už­da­ry­tos. Be to, šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos su už­sie­ny­je li­ku­siais drau­gais, ar­ti­mai­siais lei­džia ben­drau­ti daž­niau ne­gu tą da­ry­da­vo gy­ven­da­mas su jais kar­tu.

Vai­kams bu­vo smal­su, ar pir­mą kar­tą į Lie­tu­vą at­vy­kęs Jur­gis ne­gal­vo­jo, kad ši ša­lis yra skur­di. At­li­kė­jas tei­gė, kad nors ir jau­tė­si, jog tai skur­des­nis kraš­tas nei tie, ku­riuo­se gy­ve­no anks­čiau, ta­čiau jį la­biau­siai pa­trau­kė min­tis, kad šio­je ša­ly­je ga­li nu­veik­ti kaž­ką nau­din­go jos at­žvil­giu, kad čia yra dau­gy­bė ne­iš­nau­do­tų ga­li­my­bių.

„Aš ne­ma­tau čia skur­do, ne­ma­tau at­si­li­ku­sių žmo­nių, ma­tau dar­bą ir ga­li­my­bes“, – op­ti­miz­mo ne­sto­ko­jo sve­čias.

Pa­klaus­tas, ko­dėl jis pa­si­rin­ko mu­zi­ką, Jur­gis at­sa­kė, kad bū­tent ši lei­džia su žmo­nė­mis pa­si­kal­bė­ti ki­taip, per mu­zi­ką iš­reikš­ti dau­giau emo­ci­jų. „Tai la­bai ge­ras bū­das su­si­jung­ti su žmo­nė­mis“, – pa­ti­ki­no Jur­gis.

Vai­kai klau­sė, ar žmo­nės už­sie­ny­je iš­ties yra ma­lo­nes­ni nei Lie­tu­vo­je. Su šia nuo­sta­ta sve­čias ne­su­ti­ko. Pa­sak jo, žmo­nės daug­maž vi­si yra pa­na­šūs. At­li­kė­jas su­si­rin­ku­sių­jų klau­sė, ar jie gal­vo­ja, kad Aly­tu­je žmo­nės ma­žiau šyp­so­si. Tarp klau­sy­to­jų at­si­ra­do to­kių, ku­rie iš­ties taip mąs­to. „Iš­peš­ti šyp­se­ną iš žmo­gaus nė­ra su­dė­tin­ga, tik rei­kia su­ras­ti ben­drų da­ly­kų, su­si­drau­gau­ti su juo. Ži­no­ma, tam ga­li pri­reik­ti šiek tiek lai­ko“, – ti­ki­no sve­čias.

Į klau­si­mą, ko­kias emig­ra­ci­jos prie­žas­tis daž­niau­siai mi­ni už­sie­ny­je Jur­gio su­tik­ti lie­tu­viai, jis ak­cen­ta­vo net ke­lias – dar­bo pa­siū­la, pi­ni­gai, di­des­nės ga­li­my­bės, var­gi­nan­ti po­li­ti­nė si­tu­a­ci­ja, ša­lies kli­ma­tas ir dau­gy­bę ki­tų, ta­čiau, pa­sak sve­čio, nie­kas ne­truk­do iš­vyk­ti, pa­ke­liau­ti, pa­ma­ty­ti pa­sau­lio, pail­sė­ti, at­si­gau­ti ir vėl su­grįž­ti. „Ne­rei­kia sa­vęs var­žy­ti. Lie­tu­vo­je tik­rai ne­rei­kia lik­ti, svar­bu, kad Lie­tu­va lik­tų jū­sų šir­dy­se, kad no­rė­tu­mė­te grįž­ti, pa­lai­ky­ti ry­šį“, – pa­ta­ri­mus da­li­jo at­li­kė­jas.

Laima Baliukonienė