Pasvalio vikaras Ernestas Želvys su savo tėveliais – Valiumi ir Zina Želviais.

Pirminis šio interviu sumanymas buvo paprastas. Susitinkam, greitai paragaujam kvapnių kepinių, trumpai pasikalbam ir išsiskirstom. Bet atsitiko taip, kaip visuomet – žmogus planuoji, o Dievas juokiasi. Bananinių keksiukų kepimas užsitęsė ir pokalbis su Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaru Ernestu Želviu gerokai peržengė „Šeštadienio virtuvės“ rubrikos ribas. 

Beveik šešerius metus kaimyniniame rajone tarnavęs dvasininkas pavergė biržiečių širdis. Laikraščio „Šiaurės rytai“ organizuojamame Metų biržiečio konkurse jis yra pelnęs Metų šviesuolio ir Metų geradario titulus.

Nuo rugpjūčio kunigas gyvena ir dirba Pasvalyje.

Spalio 26 Ernestui Želviui sukako 37 metai. Ta proga kalbėjomės apie iššūkių kupiną dvasininko gyvenimą, patirtus Viešpaties ženklus ir… miltus. Tuos pačius miltus, į kuriuos vyras bent kartą per savaitę suleidžia pirštus tam, kad atsipalaiduotų nuo kasdienybės rūpesčių ir iškeptų ką nors netikėtai skanaus bei originalaus.

Motina pasmerkė mirčiai 

Ernestas – tikras žemaitis. Augo apsuptas meilės ir globos Kretingos rajono Laukžemės miestelyje.

– Kai man buvo vienuolika, atsitiktinai radau gimimo liudijimą, išduotą Ernestui Račkauskiui. Vartau ir nesuprantu – vardas mano, o pavardė svetima…

Šis radinys vaiko gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Paaiškėjo, kad jį auginantys žmonės yra ne tikri tėvai, o įtėviai.

Vyro istorija sukrečia. Prieš daugelį metų viena kaimo moteris pamiškės trobelėje surado išbadėjusius, gailiai raudančius vaikus: kiek daugiau nei dvejų metukų mergaitę ir dar nė metų neturintį berniuką. Tėvų šalia nebuvo, o visa aplinka rodė, jog palikti vaikai badauja ne pirmą dieną. Iškvietus greitąją pagalbą, atsirado ir mama. Ji anaiptol nepuolė prie savo vaikų, o atsainiai viską stebėjo iš šalies. Kažkam pareikalavus, moteris parašė paaiškinimą, kuriuo išsižadėjo savo sūnaus. Dukros atiduoti į „valdiškus namus“ nesutiko.

– Užaugęs susiradau savo tėvus. Norėjau pažvelgti jiems į akis… Kai paklausiau mamos, kodėl manęs išsižadėjo, ji atsakė, jog maniusi, kad aš neišgyvensiu… Ar aš jai atleidau? Taip! Jei nebūčiau susiradęs, nebūčiau pasikalbėjęs, ko gero, iki šiol būčiau nešiojęs pyktį širdyje…

Kai Ernestui buvo ketveri su puse metų, jį įsivaikino Valius ir Zina Želviai. Juos vyras vadina savo motina ir tėvu.

Iš prakartėlės pavogė… Jėzų 

– Nežinau, kiek tai yra Dievo veikimo įrodymas, tačiau atvykęs į kiekvieną naują vietą visuomet pasakoju šią istoriją. Kai buvau mažas, močiutė mane nusivedė į bažnyčią. Buvo kalėdinis laikotarpis. Aš pirmą kartą pamačiau Betliejų. Man taip jis patiko, kad, kol močiutė kalbėjo rožinį, aš iš prakartėlės pavogiau Jėzaus figūrėlę. Grįžome namo. Tėveliai laikė daug gyvulių, tai aš nuėjau ir tvarte paguldžiau Jėzų. Po to atsivedžiau močiutę ir pasakiau jai, kad daugiau į tą didelį pastatą mums nebereikės vaikščioti – Jėzus gimė mūsų tvartelyje… Močiutė viską suprato, nutempė mane atgal į bažnyčią, liepė padėti į vietą tai, ką buvau paėmęs, klauptis ir pažadėti, kad užaugęs tapsiu kunigu…

Vingiuotas kelias link kunigystės 

Miestelyje Ernestą visi šauks kunigėliu. Nuo šešerių metų patarnaus bažnyčioje. Palaikomas ir skatinamas seno kunigo Dominyko Skirmanto, bažnyčioje jausis kaip žuvis.

– Man buvo gal 11 ar 12 metų, kai mūsų krašte vizitavęs ir sutvirtinimo sakramentą teikęs Telšių vyskupas Antanas Vaičius pasakė – tavęs laukia seminarija. Šis žodis mane „užkabino“ ir nuolat sukosi galvoje. Laukžemėje baigiau devynias klases, o dešimtą – Šventojoje. Tai buvo lemiamo apsisprendimo metai. 2000 metais, lydimas Šventosios klebono Vidmanto Griciaus, pravėriau Telšių vyskupijos mažosios kunigų seminarijos (licėjaus) duris.

Nors mokslai patiko, priprasti prie griežtos disciplinos sekėsi sunkiai. Jau po pirmo mėnesio norėjo mesti studijas, bet atkalbėjo kraštietis rektorius Vytautas Steponas Brazdeikis. Vėliau pajuto, jog be to negali gyventi.

– Esu žemaitis. Kad prisipildytų mano kantrybės taurė, reikia labai daug laiko, bet kai jau ji tampa pilna – sprogstu…

Vienas tokių „sprogimų“ įvyksta jau besimokant ketvirtame Telšių kunigų seminarijos kurse – vyras meta studijas. Nedaug trūksta, kad būtų vedęs vaikystės draugę. Tačiau viską pakeičia Apvaizda.

– Mus kartu pakvietė tapti krikšto tėvais. Krikštynos vyko per Velykas. Nežinau, kas tuo metu nutiko, bet jaučiau, kad toje ceremonijoje manęs nebuvo nei kūnu, nei siela. Stovėjau priešais altorių ir supratau, kad privalau būti kunigas. Visos mintys karštligiškai sukosi apie vieną – kaip grįžti į seminariją…

Dvasininkas prisipažįsta, jog tai buvo ilgas ir nemenkų nusivylimų kupinas kelias. Seminarijon iš karto niekas nepriėmė.

– Reikalavo laukti penkerius metus, „susitupėti“… O aš norėjau greičiau. Tačiau kur besikreipdavau, atsimušdavau į sieną.

Pirmasis pagalbos ranką ištiesė Gargždų klebonas, kanauninkas Jonas Paulauskas, įdarbinęs Ernestą Gargžduose zakristijonu.

Lemtingas sapnas 

Vieną naktį jaunas vyras išgyvena tai, ką dabar vadina stebuklu.

– Sapnavau, kad su manimi kalbasi vyskupas Jonas Kauneckas. Sako – kelkis iš lovos, įsijunk kompiuterį ir pasitikrink elektroninį paštą, kuriuo naudojaisi seminarijoje…

E. Želvys iki šiol to negali racionaliai paaiškinti, bet nubudęs jis rado įjungtą kompiuterį ir atvertą beveik dvejus metus nenaudotą elektroninio pašto adresą…

– Vyskupas Jonas Kauneckas man visuomet buvo vienas didžiausių autoritetų. Prieš išeidamas iš seminarijos parašiau jam laišką, kuriame paaiškinau tokio savo poelgio motyvus. Išsiunčiau ir pamiršau. Pasirodo, tą pačią dieną vyskupas man atrašė ir kvietė atvažiuoti į Panevėžio vyskupiją… Jei tą dieną, kai palikau seminariją, būčiau perskaitęs tą laišką, viskas galbūt būtų pasisukę visiškai kita linkme…

Iš Telšių būsimasis dvasininkas atvažiuoja į Panevėžį. Kadangi vėl negauna leidimo stoti į seminariją, dirba Panevėžio katedros zakristijonu. Galų gale dar po metų priimamas į Kauno kunigų seminariją. 2011 m. spalio 9 dieną įšventinamas į diakonus, o 2014 m. balandžio 14 d. – į kunigus.

Ernestas Želvys buvo paskutinis kunigas, kuriam kunigystės sakramentą suteikė vyskupas Jonas Kauneckas.

Piligrimystės džiaugsmas 

Prieš pasitraukiant vyskupui J. Kauneckui iš pareigų, E. Želvys tris mėnesius dirbo jo sekretoriumi. Po to vyskupas Lionginas Virbalas jį paskiria į Biržus.


Su piligrimais Lurde (Prancūzija).

– Reikėjo mėnesio, kad perprasčiau biržiečius. Vadinau juos tyrinėtojais. Ateina į mišias, žiūriu, „skenuoja“… Mano darbo pradžia nebuvo lengva, ji sutapo su visų mylimo ir gerbiamo Biržų klebono Daliaus Tubio tragiška žūtimi… Tačiau aš atradau Biržus, o Biržai atrado mane… Labai patiko dirbti tikybos mokytoju. Nėra geresnės dirvos, kaip kunigui būti mokytoju. Tu būni šalia jaunų žmonių, duodi jiems žinių, supratimą apie esminius dalykus. Tai nėra lengva. Reikia charizmos, gebėjimo pamilti ir būti savimi. Nenoriu girtis, bet man tai pavyksta.

Biržų vikaras atrado dar vieną pomėgį – piligriminių kelionių organizavimą. Per savo tarnystės metus kartu su biržiečiais kelis kartus lankėsi Šventojoje Žemėje, Lurde, Fatimoje bei kitose šventose vietose.

Nors Pasvalyje dar tik antras mėnuo, E. Želvio planuose – piligriminė kelionė Šv. Pranciškaus keliais Italijoje.

– Šešeri metai Biržuose – daug. Suradau daug naujų pažįstamų, tapau savotišku to krašto šeimos nariu. Palikti juos visus buvo nelengva. Kai sužinojau, kad esu perkeliamas į Pasvalį, šoko nebuvo. Džiaugiausi, kad teks dirbti su man pažįstamu, čia dirbančiu klebonu Henriku Kalpoku. Bandau perprasti, kaip ir kuo gyvena parapija ir po truputį įsitraukti į darbus. Dabar pasvaliečiai tyrinėja mane, o aš – juos (juokiasi).

 Kiekvienas žmogus – stebuklas 

Vikaras prisipažįsta, jog vaikystėje svajojo būti kunigu, matematikos mokytoju arba vaikų daktaru.

– Man atrodo, kad kunigystė savyje apjungia visas šias tris specialybes. Kaip kunigas, parapijos administratorius aš privalau mokėti skaičiuoti, analizuoti ir rūpintis finansiniais reikalais. Medikai gydo kūną, o mes – sielą. Tiesa, jei fizinių traumų „remontas“ greitesnis ir pastebimesnis, tai gydant sielos žaizdas rezultato reikia laukti labai ilgai. Kiekvienas žmogus yra stebuklas. Nesvarbu, didelis ar mažas, jaunas ar senas, ligotas ar sveikas – jaučiuosi laimingas galėdamas su jais bendrauti, būti šalia, padėti.

Jau dirbdamas Biržuose vietinių meilę ir pagarbą kunigas Ernestas užsitarnavo savo nepaprastu empatiškumu, gebėjimu susitapatinti su kito žmogaus skausmu.

– Iš dviejų žmonių didelės meilės ateina nauja gyvybė. Jei žmogus gimsta iš meilės, kodėl jos pritrūksta vėliau? Kodėl pasaulyje tiek daug prievartos, skausmo, mirčių?.. Mane ypač sukrečia netikėtos jaunų žmonių mirtys… Tokiomis akimirkomis aš labai išgyvenu, jaučiuosi taip, lyg laidočiau artimąjį… Manau, žmonėms to reikia. Nevalia jų vienų palikti skausmo, netekties, mirties akivaizdoje. Svarbu būti šalia ir padėti, palaikyti, suprasti…

Dievo buvimo ženklai 

– Jų būta, ir ne vieno. Jau pasakotas sapnas. Kažkada sunkiai sirgau. Sepsis – kraujo užkrėtimas. Gulėjau Klaipėdos ligoninėje ir merdėjau, gydytojai mane jau buvo nurašę… Bet ne visi. Vienas iš jų kiekvieną rytą prieš darbą ateidavo į palatą, virš mano galvos ištiesdavo rankas ir lotyniškai kalbėdavo „Pater Noster“ („Tėve mūsų“)… Aš tikiu, kad per šitą žmogų Dievas man davė šansą gyventi… Kaip ir mūsų su seserimi suradimas ir įvaikinimas… Juk galėjome sušalti, galėjome mirti… Kartais pagalvoju, jei grįžtų metai atgal, ką galėčiau pakeisti? Gal susilaikyčiau nuo išėjimo iš seminarijos ir dabar jau trylika metų būčiau kunigas… Bet, manau, kad toks buvo Dievo planas, davęs atsakymus į tam tikrus man labai svarbius klausimus. Džiaugiuosi būdamas kunigas. Tai yra tai, ko visą gyvenimą troškau ir norėjau. Ar manęs nevaržo kunigystė? Jei esi pašauktas, tokie klausimai net nekyla. Tu gyveni ne sau, o Dievui ir žmonėms, kurie atiduoti į tavo rankas, kad juos stiprintum ir vestum į amžinybę.

Konditerinė meditacija 

Kunigas Ernestas mums pasakojo, kad kai labai pavargsta – bėga į gamtą. Miške ar prie jūros, vienumoje apmąsto tai, kas aktualu. Ir pailsi. Arba… kepa pyragus!

– Viskas prasidėjo Biržuose. Mus nuolat aplankydavo Seimo narys Viktoras Rinkevičius (beje, mūsų apsilankymo dieną garbus svečias taip pat buvo užsukęs Pasvalin, kad buvusį Biržų vikarą pasveikintų su artėjančia gimimo diena. – aut. pastaba), dovanų atveždavęs obuolių. Jų buvo tiek daug, kad visų nesuvalgydavome. Pagalvojau, kad būtų šaunu pabandyti iškepti obuolių pyragą. Iškepiau. Pavyko! Kas ragavo – gyrė. Pradėjau domėtis, landžioti internete, ieškoti receptų. Atradau interneto svetainę www.lamaistas.lt, iš kurios semiuosi labai daug naujų idėjų.


Kunigui E. Želviui konditerija – savotiška meditacijos forma. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

Aplink puodus besisukiojantis kunigas prisipažįsta, jog ši veikla – savotiška meditacijos forma.

– Dvasininko kelyje būna įvairiausių žmonių. Vieni jų – pakrauna tave energija, kiti priešingai – išsiurbia. Kad atstatytum vidinę pusiausvyrą, reikia užsimiršti. Biržuose greta parapijos namų buvo šiltnamis. Jame aš auginau visas reikalingas daržoves. Sukišdamas rankas į žemę aš atsigaudavau. Tas pats ir su kepiniais. Aš užsidarau, įsijungiu meditacinę muziką ir minkau tešlą…

E. Želvys prisipažįsta, jog moka pasigaminti daugumą patiekalų, labiausiai jam „limpa“ konditerijos gaminiai. Vikaras per savaitę iškepa bent vieną pyragą.

– Pats jų dažniausiai nevalgau, o vaišinu kolegas, draugus, parapijiečius. Su dekanu kartais pajuokaujame, kad gal vertėtų atidaryti parapijos kavinukę, kurioje sekmadieniais po šv. Mišių vaišintume žmones įvairiais skanėstais.

Vyras su šypsena prisipažįsta, jog kulinarinio pažinimo kelias ne visuomet marcipanais klotas.

– Darbas virtuvėje kupinas netikėtumų ir įvairių subtilumų. Štai sveriu miltus naujam pyragui. Recepte parašyta, kad reikia 200 g, aš į svarstykles baigiu supilti visą kilograminį maišą, o ciferblatas kaip nerodo reikiamo skaičiaus, taip nerodo. Pradėjau žiūrėti atidžiau, paaiškėjo, kad tose išmaniosiose svarstyklėse buvo nustatyti ne kilogramai, o kažkoks kitas mato vienetas… Tada supratau, kodėl iki tol keli kepti pyragai buvo gerokai kietesni nei priklauso.

Beje, vikaras prieš pašaudamas kepinį į orkaitę, kiekvieną jį peržegnoja. Tą patį jis padarė ir su mums keptais labai gardžiais bananiniais keksiukais su karameliniu įdaru, kurių receptą gavo iš savo buvusios mokinės.

Keksiukams reikės: 

120 g ištirpinto sviesto;

2 bananų;

150 g cukraus;

2 kiaušinių;

50 ml jogurto arba kefyro;

180 g miltų;

1,5 šaukštelio kepimo miltelių;

100 g lazdyno riešutų;

Kremui reikės: 

200 grietinėlės sūrio „Philadelphia“;

150 g sutirštinto karamelizuoto kondensuoto pieno „Rududu“.

Bananus sutrinkite šakute. Kavamale sumalkite lazdynų riešutus. Kiaušinius truputį paplakite su cukrumi, supilkite ištirpintą sviestą, jogurtą arba kefyrą ir išmaišykite. Bananus įmaišykite į kiaušinių masę. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir suberkite į kiaušinių bei bananų masę, ten pat suberkite riešutus bei išmaišykite iki vientisos konsistencijos. Keksiukų masę supilkite į kepimo formeles ir 25 minutes kepkite 190 laipsnių temperatūroje. Kol keksiukai kepa, paruoškite kremą. Grietinėlės sūrį, karamelizuotą pieną sudėkite į vieną indą ir gerai išplakite elektriniu plakikliu, kad pasidarytų vientisas kremas. Kremą uždėkite ant iškepusių keksiukų.