Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ar atsiras Biržų istorijoje maršalas?
Mirus sovietiniam maršalui Georgijui Žukovui 1974 m. birželio 18 d. liūdesys apgaubė ir Karajimiškio kaime gyvenusią gausią Žukų šeimą.
Vis kartodama, kad per 60 metų taip ir nepavyko su juo susitikti, ypač graudžiai kūkčiojo vyriausioji Žukų duktė Aleksandra. Jai nekilo nei menkiausių abejonių, kad iš laikraščiuose talpinamų juodai įrėmintų maršalo portretų žvelgia jos brolis Jonas. Ir paauglystėje veide dalgiu įrėžtas randas yra. Brolio bruožus prisiminti jai nebuvo sunku. Mat Jonui išvažiuojant į armiją, Aleksandrai buvo jau 15 metų. Tarp kitko, vėliau šeimos nuotraukas tyrinėję portretinės ekspertizės specialistai daugiausiai veidų panašumų rado būsimojo maršalo ir Aleksandros nuotraukose. Apie šią istoriją Biržų krašte buvo kalbama ir sovietiniais metais. Broliai ir seserys atidžiai stebėjo viską, kas apie G. Žukovą anuomet buvo pranešama. Eugenija ir kitos giminaitės prisiminė, kaip 1952 metais jos buvo iškviestos į Biržų saugumą ir čia mandagiai apklausinėjamos. Vėliau išaiškėjo, kad Biržuose buvo laukiamas iš Sverdlovsko atvykstantis aukšto rango karininkas, tikėtina – G. Žukovas. Tačiau svečias nepasirodė. Šis įvykis Biržų saugumiečius baugino ir jie prašė seserų „baigti rašinėti į Sverdlovską“. Ne mažiau kalbų sukėlė ir mįslingas karo meto epizodas. Jaunesnysis šeimos sūnus Vladas tuo metu gyveno netoli praėjusios fronto linijos Pandėlyje (Rokiškio r.). Kviesdami į Pandėlio paštą pokalbiui su aukštu karininku, pas jį du kartus lankėsi raudonarmiečiai. Pabūgusiam pasekmių Vladui nuo šių pokalbių pavyko išsisukti. Artimieji mano, kad ryšio galėjo siekti kur nors netoli karo veiksmams vadovavęs Jonas. Prabėgus daugeliui metų šia Žukų istorija susidomėjo ir Lietuvos televizija. Sensacingus iš Karajimiškio kaimo kilusių Žukų šeimos palikuonių teiginius, kad legendinis Antrojo pasaulinio karo maršalas Georgijus Žukovas yra vienas jų šeimos narių Jonas Žukas 2006 metais paskelbė LT laida „Požiūris“ . Laidos kūrėjai kalbino ne tik šios giminės artimuosius, bet ir Vilniaus universiteto docentą, istoriką Algirdą Jakubčionį. Giminės nuotraukas komentavo portretinės ekspertizės specialistai. Po 14 metų, LTV 2020.01.16 laidoje „Daiktų istorijos“ ši sensacija vėl prisiminta. Žukų įstoriją pasakojo Jono Žuko sesers Aleksandros Žukaitės-Jakubėnienės dukterys: Eugenija Klybienė ir Rita Juknevičienė, bei Jono sesers Anelės Žukaitės-Mačėnienės sūnus Kastytis. Laida vyko po 104 metų, kai į carinę kariuomenę išeinantį Joną Žuką paskutinį kartą matė artimieji. Po kremuotų maršalo palaikų palaidojimo Kremliaus sienoje praėjo 45 metai. Tačiau palikuonių pateikta, nors ir dažnai nepakankamai svariai motyvuota, dažnai nerišli istorija mane labai suintrigavo. Žavi ir palikuonių pastangos išaiškinti tiesą. Todėl pabandykime jų pasakojimus ir turimą oficialią medžiagą apie G. Žukovą „ūkiškai“ permastyti visi.
Grynai iš biržietiško „cekaunumo“.

Apie Karajimiškių kaimo Žukus

XIX amžiaus gale Mantagailiškio dvarininko, vokiečio barono K. Holšteno Karajimiškyje jiems išskirtame 3,5 ha ūkyje gyveno Petras ir Konstancija Žukai. Petras dvare dirbo liokajumi, Konstancija – kambarine. Šeimoje užaugo 5 dukterys ir 5 sūnūs. Artimųjų prisiminimuose dažniausiai minimos seserys: Aleksandra Žukaitė-Jakubėnienė (vyriausia sesuo), Anelė Žukaitė-Mačėnienė, mokytoja dirbusi Konstancija Žukaitė-Palaimienė, Eugenija Žukaitė ir broliai: Juozas, Jonas, Vladas. Pagal išgales vargingasis Petras vaikus mokslino. Tačiau Biržuose 4 gimnazijos klases baigusiam Jonui (1896 – 1974), tėvo valia buvo lemta ūkininkauti. O šis norėjo mokytis toliau. Palikuonys spėja, kad dėl to tarp tėvo ir sūnaus galėjo atsirasti neslepiama gili priešprieša. Gana naivi prielaida dėl priešpriešos tėvui byloja, kad keičiant pavardę, Jono naujuose dokumentuose tėvavardis buvo pasirinktas ne pagal tėvą (Petrovičius), o pagal motiną Konstanciją ( Konstantinovičius). Sunku patikėti, kad karinės karjeros aukštumų siekianti asmenybė galėtų paskęsti tokiose vaikiškose smulkmenose. Prasidėję pokario trėmimai ženkliai išretino Žukų šeimą. Itin tragiškai susiklostė Juozo likimas. Prasidėjus trėmimams, 1941 metų birželio 14 Naujosios Vilnios stotyje Juozas nuo šeimos buvo atskirtas ir išvežtas į Rešotų lagerį Krasnojarsko srityje, kur po devynių mėnesių mirė. Žmona su trejų metų Algiu ir dvejų metų Juozu pateko į Parbigo rajoną Tomsko srityje. 1947 metais jai pavyko vaikus Algimantą ir Juozą grąžinti į Biržus. Įskundus vietiniams, 1952 metų spalio viduryje vaikai buvo grąžinti į Tomsko sritį. Po šių tragiškų prisiminimų ir dėl artimųjų šaltumo Algiui Lietuva tapo nemiela. Atitarnavęs armijoje Kaliningrado srityje, jis iki pensijos liko tarnauti armijos praporščiku. Čia jis vedė rusaitę. 1988 m. mirė Černiachovske. 1964 m. grįžęs į Lietuvą sūnus Juozas studijavo Vilniaus dailės Institute, kurį baigė 1992 metais. Motina Marijona Tomsko srityje pragyveno dar 27 metus. 1968 metų rudenį sūnus Juozas motiną parsivežė į Lietuvą. Iki tremties Karajimiškyje gyventame name Marijonai vietos neliko. Ją iš nuosavų namų išgyvendino grubaus charakterio sesuo Adelė. Apie 1952 metus buvo ištremta Anelė Mačėnienė. Konstancijos Žukaitės vyras Palaima dantų neteko Karagandoje. Žuklės ant ežero ledo metu Ritos Juknevičienės tėvą P. Jakubėną nušovė stribai. Vėliau senieji Žukų sodybos mediniai namai sudegė. Tokio šeimos retėjimo metu, sparčiai karjeroje iškilusio brolio Jono pagalba šeimai tapo itin reikalinga. Jis tuo metu vadovavo Uralo karinei apygardai. Apie tai – skyrelyje „Sverdlovske“.

Apie Žukų Joną

1915 m. aštuoniolikos metų Jonas išvažiavo į Rusiją tarnauti caro armijoje. Išvykimo dieną Rygos turguje prekiavęs tėvas, grįžęs sūnaus namuose neberado. Jonas apie tikslų išvykimo laiką tėvui nepasakojo. Tačiau arkliais į Panevėžio geležinkelio stotį atskubėjęs tėvas su sūnumi atsisveikinti dar spėjo. Tolimesnį ir taip trapų Jono ryšį su šeima nutraukė perversmas Rusijoje. Iš ten siųsti laiškai dingdavo. Aprimus revoliucijai, po kelerių metų jis viename savo laiškų pranešė, kad vedė rusaitę Klaudiją, su ja augino dukterį. 1925 m. Jonas į Biržus atsiuntė nuotrauką su užrašu kitoje pusėje: „Broliui Vladui ant atminties Jonas Žukauskas 26.XI 1925 Leningradas“. Palikuonys teigia, kad viename paskutiniųjų, apie 1930 m. rašytame laiške jis pranešė, kad keičiąs pavardę ir prašė daugiau jam nerašyti. Pagal 1969 m. išleistą G. Žukovo prisiminimų knygą, 1930 m. jis jau buvo baigęs aukštųjų karininkų kursus. Abejotina būtinybė falsifikuoti dokumentus buvo jau praeityje. Sunku suvokti, kam Jonui reikėjo keisti savo pavardę? Juk perėjusių iš carinės į bolševikų kariuomenę lietuvių (ir ne tik jų) buvo daug – tarp jų garsieji V. Putna, J. Uborevičius, J. Vareikis. Bet jie dokumentų netaisė. Kokį pranašumą Jonui galėjo suteikti oficialiojoje biografijoje minima batsiuvio specialybė? Palikuonių pasakojimuose apie tai visai nekalbama. Vėlesnis brolių dalyvavimas šaulių organizacijoje jo karinei karjerai dar įtakoti negalėjo. Iki trėmimų taip pat dar buvo toli.

Apie karvedį Georgijų Žukovą – oficialiai

Oficialiojoje biografijoje teigiama, kad būsimasis maršalas karinį kelią pradėjo 1915 m. rugpjūčio 7 d. Dar Pirmojo pasaulinio karo metu jis du kartus buvo apdovanotas Georgijaus Kryžiumi. Pilietinio karo Rusijoje metu, 1918–1921 m. jį pareigose aukštino ir bolševikai. Jam buvo pavesta komanduoti kuopai (взвод), eskadronui. Nuo 1923 metų jis vadovauja kavalerijos pulkui, vėliau – brigadai, tampa armijos kavalerijos vyriausiojo inspektoriaus pavaduotoju. 1925 m. baigęs kavalerijos vadų kursus tarnavo Leningrade. 1929 m. baigė aukštųjų karininkų kursus. 1938 m. jis jau divizijos vadas, tarnauja Tolimuosiuose Rytuose. Nuo 1940 m. vadovavo Kijevo karinei apygardai. Pragyvenęs 1937 m. vykdytą Raudonosios armijos karininkų valymą, G. Žukovas buvo net paaukštintas. Jis tikėjo stalinistų valdymo metodų privalumais ir savo gebėjimais, garsėjo griežtumu, drausmės reikalavimais ir kruopščiu darbų planavimu. Iki 1938-ųjų būsimasis maršalas vadovavo karinėms pajėgoms, kurios okupavo Lietuvą ir išstūmė lenkus iš Vilniaus krašto. 1941 metų sausyje jis jau generalinio štabo viršininkas – TSRS gynybos komisaro pavaduotojas. 1942 – 1943 metais G. Žukovas koordinavo frontų prie Stalingrado, Leningrado blokados nutraukimo, kovų prie Kursko ir už Dnieprą veiksmus. Jam komanduojant pasidavė Berlynas. Maršalu G. Žukovas tapo1943 metais. Tarp daugybės aukštų apdovanojimų maršalas net 4 kartus tapo tarybų sąjungos didvyrio ordino kavalieriumi. Jam teko net du „Pergalės“ ordinai. Tai ypatingai brangus apdovanojimas. Ordiną sudaro platininė 5 karatų dirbtiniais rubinais puošta penkiakampė žvaigždė, apvedžiota briliantais (bendras jų svoris – 16 karatų). Žvaigždės viduryje – auksiniu laurų ir ąžuolų vainiku apjuostos auksinės Kremliaus sienos, V. Lenino mauzoliejus ir Spasso bokštas. Pergalės ordinas tapo aukščiausiu kariniu ordinu. Už sėkmingas frontų masto operacijas juo buvo apdovanoti aukščiausieji Raudonosios Armijos vadai. Iš viso buvo 20 apdovanojimų ir 17 kavalierių (trys apdovanoti po 2 kartus), L. Brežnevui skirtas apdovanojimas po jo mirties panaikintas. Pasibaigus karui, „Pergalės“ ordinu buvo apdovanoti sąjunginkų kariuomenių vadai: JAV armijos generolas Dvaitas Eizenhaueris; britų feldmaršalas seras Bernardas Lo Montgomeris; Rumunijos karalius Michajus I ; Lenkijos maršalas Michal Rolia-Žimerskis; Jugoslavijos maršalas Josipas Brozas Tito. Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, G. Žukovas tapo nacionaliniu didvyriu Sovietų Sąjungoje. Kariškiai jį dievino. Savo pagarbos jam neslėpė ir Vakarų generolai. „Niekas taip svariai neprisidėjo prie pergalės Europoje kaip maršalas Žukovas“, – sakė JAV armijos generolas Dvaitas Eizenhaueris 1953.01.20 tapęs JAV prezidentu. Kad greičiau pamirštų karo metu iškilusio karvedžio nuopelnus, svetimai šlovei pavydus ir kerštingas J. Stalinas išsiuntė jį vadovauti iš pradžių Odesos, vėliau – Uralo karinėms apygardoms (Sverdlovske). Beje, pagalius į įsibėgėjusius karjeros ratus kišo ne vien pavydas svetimai šlovei. 1946 m. G. Žukovas buvo apkaltintas iš nugalėtos Vokietijos vežęs sau brangenybes ir meno kūrinius. Kadaise lopęs prakiurusius Strelkovkos kaimo gyventojų batus, maršalas meno kūriniais pripildė net kelis iki šiol Maskvoje veikiančius muziejus. Jo prigrobti turtai tapo giminaičių bylinėjimosi priežastimi. Svarbią rolę G. Žukovas suvaidino šalinant nuo valdžios L. Beriją. Daugelio tyrinėtojų nuomone, maršalas tapo viena iš pagrindinių figūrų užgniaužiant 1956 metais antikomunistinį sukilimą Vengrijoje. Jis pravedė gana kruviną operaciją „Vichrj“. Tai išgąsdino N. Chruščiovą ir jis G. Žukovą „išprašė“ į atsargą. 1994 m. Rusijos Federacijos Prezidento įsakymu įsteigtas ordinas, pavadintas Georgijaus Žukovo garbei.

Sverdlovske

Sverdlovske G. Žukovas dirbo penkeris metus ( 1948 – 1953). Tarp kitų apygardų, Uralo karinė apygarda tuo metu buvo laikoma atsiliekanti. Čia vyko L. Berijos kuruojamos gamyklos (pagal „atominę programą“) statyba. Kad normalizuotų pašlijusią tvarką, L. Berija prisiminė autoritetą kariuomenėje turintį G. Žukovą. Naujo apygardos vado atvykimas į Sverdlovską buvo griežtai įslaptintas. Nei vienas srities laikraštis apie jo atvykimą nepaskelbė. 1948 m. kovo 5 d. įvykusioje vietinėje partinėje konferencijoje G. Žukovas nebuvo išrinktas į prezidiumą. Jis netapo srities partinės konferencijos delegatu. Tai buvo dirbtinas jo žeminimas. Vargu ar tokioje izoliacijoje jis pats galėjo ryžtis anksčiau aprašytam apsilankymui gimtuosiuose Biržuose.

Ieškant pagalbos

Tokiu sudėtingu metu Jono artimieji pradėjo jo ieškoti Sverdlovske. Maršalo ištiesta pagalbos ranka galėjo padėti Žukams grįžti iš tremties. Kad šį aukštą postą Urale užima jų Jonas nebuvo net menkiausių dvejonių. Tai, kad oficialioji G. Žukovo gimimo vieta tapo Kalūgos gubernijos Malojaroslavecko apskrities Strelkovkos kaimas buvo priimama kaip menkai suvokiamo dokumentų keitimo išmislas. Motinai Aleksandrai ir kitiems artimiesiems prašant, Maskvos Lomonosovo universitete studijuojanti jos duktė Rita Juknevičienė iš Maskvos į Sverdlovską G. Žukovui nuolat rašė laiškus. Kad susitiktų su broliu, daugiau kaip 2700 km į ten važiavo Anelė Žukaitė-Mačėnienė su vyru. Kelionės jokios naudos nedavė. Jie net nebuvo praleisti pro G. Žukovo buveinės vartus. Tai buvo beprasmės kelionės, galėjusios pakenkti paties brolio karjerai. Bet reikėjo gelbėti ištremtuosius.

Kodėl nepasidomėta Kalūga?

Kad paspartintų brolio pėdsakų paieškas, artimieji galėjo bandyti susirasti oficialius maršalo artimuosius Kalūgoje. Užuot ieškoję jų tolimajame Sverdlovske, Maskvoje studijuojanti Rita, už 188 km esančią Kalūgą galėjo pasiekti daug greičiau. Susipažinus su šių dienų publikacijomis rusiškame internete aiškėja, kad šios paieškos Kalūgoje daug naudos nebūtų davusios. 2005 m. leidykla ОЛМА МЕДИА ГРУПП išleido Mikalajaus Zianjkovičiaus knygą „Самые секретные родственники“ („Patys slapčiausieji artimieji“). Joje rašoma apie maršalo tėvą Konstantiną Žukovą. Pasirodo – jis pamestinukas. Jo tėvai nežinomi. 1896 metų gale trijų mėnesių kūdikis buvo rastas prie Strelkovkos kaimo (Kalūgos gub.) buvusios prieglaudos durų. Dvejų metų berniuką priglaudė netoli šio kaimo gyvenusi našlė Ana Žukova. Mirus įmotei, aštuonmetis vaikas tris metus kaime, o vėliau Maskvoje, vertėsi atsitiktiniais (dažniausiai batsiuvio) darbais. Suaugęs Konstantinas Žukovas vedė U. A. Piliuchiną. Strelkovkoje gimė ir būsimasis maršalas. Tai oficialioji versija. Jeigu ji išgalvota – galima stebėtis jos sumanytojo įžvalgumu. Juk kiek daug galima nuslėpti pasiskelbus pamestinuko sūnumi. Gal to prireikė ir mūsų istorijoje?

Asmeninio gyvenimo fragmentai

Atėjo metas atsiprašyti už kai kurį nukrypimą nuo temos. Audringas asmeninis garsiojo karvedžio gyvenimas vertinamas įvairiai. Meilės istorijų būta daug. Jono Žuko artimieji yra pasakoję, kad perversmo Rusijoje metu Jonas rašė į Biržus apie santuoką su rusaite Klaudija ir jų sugyventą dukterį. Oficialioje biografijoje apie tai nerašoma. Tačiau, joje rašoma, kad G. Žukovas turėjo romaną su Maskvoje nuomoto buto šeimininkės dukra. Gal tai ta pati Klaudija? Kilus Pirmajam pasauliniam karui ši draugystė nutrūko. 1919 m. buvęs Maskvos batsiuvys, 22 metų Raudonosios armijos karys Georgijus Žukovas Saratovo karo ligoninėje susipažino su sesele Marija Volochova. Tarp jų įsiliepsnojo romanas. Po kurio laiko raudonarmietis išvyko į frontą. Ten jis sutiko naują meilę – Aleksandrą Zuikovą. Bet 1923 m. jis vėl prisiminė buvusią meilę – Mariją. Daugelį metų armijos karininkas palaikė artimus ryšius ir su Aleksandra, ir su Marija, nors oficialiai nė su viena nebuvo susituokęs. 1929 m. Aleksandra pagimdė G. Žukovui dukterį, o po pusmečio dukters susilaukė ir Marija. Vėliau Marija ištekėjo už kito vyro ir jos ryšiai su maršalu nutruko. Oficialiąja žmona tapusi Aleksandra Zaikova G. Žukovui padovanojo dar dukterį Ellą. Ne kartą viešai smerktas „dėl amoralumo“, G. Žukovas gyveno taip, kaip norėjo, kaip buvo įmanoma karo meto sąlygomis. Savo mylimas moteris jis vadino žmonomis, o ne „fronto draugėmis“. Visą Antrojo pasaulinio karo laikotarpį G. Žukovas gyveno su karo felčere Lidija Zacharova. Ji dažnai maršalą lydėdavo į priešakines fronto linijas. Juodu išsiskirdavo tik tada, kai aplankyti vyro atvykdavo Aleksandra Zaikova. Su meiluže Lidija Zacharova išsiskyrė ne dėl to, kad grįžti pas žmoną, o todėl, kad 1950 m., jau Sverdlovske, G. Žukovas susipažino su 30 metų jaunesne karo gydytoja Galina Semionova. Tai išprovokavo naują skandalą. O čia dar Galina 1957 m. jam pagimdė dukterį. Bręstant klausimui dėl G. Žukovo paskyrimo gynybos ministru, jam buvo primygtinai rekomenduota vesti dukterų motiną ir jis 1953 m. susituokė su Aleksandra Zuikova. 1965 metais G. Žukovas su Aleksandra išsiskyrė ir oficialiai susituokė su Galina Semionova. Ši pagimdė jam ketvirtą dukterį Mariją. Taigi, faktiškai G. Žukovas turėjo dvi šeimas. 1973 m. Galina mirė nuo vėžio. Po pusmečio – nuo širdies ligos mirė ir G. Žukovas. Jis pageidavo būti palaidotas šalia antrosios žmonos. Įsiterpus L. Brežnevui, į maršalo norą atsižvelgta nebuvo: urna su jo palaikais buvo palaidota Kremliaus sienoje. Tai štai kokį didvyrį galėtų turėtų Biržų kraštas. Suprantama, jei kada paaiškėtų, kad maršalas G. Žukovas buvo iš Karajimiškio kilęs Jonas Žukas. O tam įrodyti oficialių gimimo ir mobilizavimo į kariuomenę metų sutapimo, pavardžių panašumo, juntamo akcento kalbant rusiškai ar net rando veide nepakanka. Nepakanka ir palikuonių prisiminimų. Neginčijamų įrodymų, kad G. Žukovas būtų keitęs dokumentus nėra. Jų niekas ir neieškojo. Abejonių dėl G. Žukovo oficialios biografijos Lietuvos istorikams nekildavo. Jei ne būtinybė gelbėti savo ištremtuosius šeimos narius, vargu ar artimieji būtų danginęsi ieškoti Jono į tolimąjį Sverdlovską. Todėl ši polemika daugiau primena klaidžiojimą prielaidose. Vargu ar taps Karajimiškis pasaulio bamba panašia į kadaise Ostapo Benderio sumanytus Vasiukus. Kaip Vasiukai netapo šachmatų pasaulio sostine. Pamenat, senjorai, mūsų kartos I. Ilfo ir J. Petrovo humorą? Įdomu, kaip jie sufantazuotų karvedžio palaikų perkėlimą iš Kremliaus sienos į, pavyzdžiui, prie Krašto apsaugos savanorių būstinės, prie Agluonos esančią atraminę sieną. Suprantama, – jei trenktų koks praeities didvyrių karūnavimo virusas. Tolimesnis šių prielaidų eskalavimas, greičiausia, nueis į praeitį ne tik dėl faktų stygiaus, bet ir dėl politinių motyvų. Būsimasis maršalas 1938 metais vadovavo karinėms pajėgoms, kurios okupavo Lietuvą.
  Borisas JANUŠEVIČIUS birzietis.lt
Rekomenduojami video