Argentinos lietuvių bendruomenės tikslai pasikeitė – anksčiau kovota dėl Lietuvos nepriklausomybės, o dabar stengiamasi garsinti gimtinės vardą, LRT RADIJUI sako Argentinos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas, lietuviškos radijo valandėlės „Ecos de Lituania“ „Lietuvos Aidai“ vedėjas Chuanas Kalvelis. Anot jo, netiesa, kad lietuviai šalti, kartais jie atviresni už pietų amerikiečius: „Mes, gyvenantys Pietų Amerikoje, labiau linkę pabučiuoti, apkabinti, o lietuviai atsiveria vėliau.“

– Kada paskutinį kartą lankėtės Lietuvoje?

– Šiuo metu Lietuvoje lankausi septintą kartą, paskutinį kartą čia buvau 2012 m. Šį kartą esu čia su „Nemuno“ kolektyvu, tai mums labai svarbu, emocinga. Šį kartą mūsų 45 žmonės. 80 proc. iš jų Lietuvoje lankosi pirmą kartą. Buvo puikus pasitikimas oro uoste, manau, kad gera pradžia – pusė darbo.

– Kokia Argentinos lietuvių bendruomenė?

– Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo į Argentiną atvyko daugiau nei 35 tūkst. lietuvių. Dabar yra maždaug 2000 aktyvių lietuvių kilmės žmonių, kurie buriasi draugijoje, yra viena parapija, 12 šokių kolektyvų, vienas choras. Mūsų draugija „Nemunas“ gyvuoja jau 108 metus, tai – seniausia lietuvių draugija Pietų Amerikoje.

Galiu pasakyti, kad lietuvybę išlaikyti sudėtinga, sunku, nes dabar Argentinoje gyvena atvykusių lietuvių anūkai ir proanūkiai.

– Argentinos lietuvių bendruomenė įsteigta 1950 m. Ar ji plečiasi?

– Lietuviai nebeatvažiuoja į Argentiną tokiomis bangomis kaip anksčiau. Dažniausiai sulaukiama turistų arba delegacijų, tokių kaip šokių kolektyvai, chorai. Organizuojame jų kelionę ir apsilankymą.

– Jei neatvyksta daug žmonių, kaip palaikote bendruomenę ir kaip atsiranda noras mokytis lietuvių kalbos?

– Daug kas iš mūsų suprato, kad jei jaučiamės esantys lietuviai ir norime pagerinti situaciją, turime kalbėti lietuviškai. Kai kurie važiuoja studijuoti į Lietuvą, ačiū už tai Švietimo mainų paramos fondui ir Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai, kad finansuoja stipendijas.

Reikia palaikyti ryšį su Lietuva, garsinti Lietuvos vardą regione. Man regis, mūsų bendruomenės tikslai pasikeitė. Anksčiau kovota dėl nepriklausomybės, o dabar, kai Lietuva laisva, yra ES ir NATO narė, turime išsikeltus kitokius tikslus, vienas jų – garsinti šalies vardą.

– Radijuje vedate lietuviškas valandėles. Kokia jų auditorija?

– Pradėjome viską nuo vienos valandos radijuje per savaitę, radijo bangomis. Vėliau viską pakeitė internetas, atsirado radijo svetainė ir galimybė pasiekti daugiau klausytojų iš visos Pietų Amerikos. Radijo klausosi dauguma lietuvių bendruomenės narių. Dalis jų jau nebekalba lietuviškai, tik ispaniškai, tačiau domisi ir myli Lietuvą. Per radijo valandėles kalbame įvairiomis temomis – apie sportą, turizmą, politiką, naujienas Lietuvoje, pilietybę.

– Kokių pokyčių pastebite Lietuvoje, vėl į ją atvykęs?

– Anksčiau į Lietuvą atvykdavau individualiai, dabar su grupe, todėl yra daugiau atsakomybės. Man nepatinka, kai sakoma, kad lietuviai šalti. Manau, kad yra kitaip – jie atviri, kartais net atviresni nei pietų amerikiečiai. Mes, gyvenantys Pietų Amerikoje, labiau linkę pabučiuoti, apkabinti, o lietuviai atsiveria vėliau. Čia patiriame šiltą priėmimą, daug susitikimų ir bendravimo.

Parengė Virginija Sližauskaitė

Alvyda Bajarūnaitė, Saulius Liauksminas