J. Kačerausko ir A. Bagdono archyvo nuotr.

„Baisiausia būdavo sulaukti Kalėdų Senelio. Taip jo bijojau. Ateidavo apsimuturiavęs tokiom marškom, visokiom paklodėm… Tik linksi kaip mumija, nieko nešneka. O siaube, mes su seserim drebam, eilių nebemokam“, – sako Arvydas Bagdonas. Pernai jis negavo Rokiškio krašto garbės piliečio titulo, nors buvo siūlytas „Pragiedrulių“ klubo. Priežastis? Rokiškėnams nepavyko su juo susitarti, kad kaip Kalėdų Senelis dalyvautų kultūros sostinės atidaryme… Išsikalba apie tai, „kas palietė vidų“.

Tačiau nelinkęs grįžti atgal bei teisintis dėl to, ko nepadarė… Į intrigas niekaip nereagavo, nors net televizijos kvietė aiškintis. Kai skambinau tartis dėl interviu, buvo pakeliui Rokiškin. „Turiu renginį nuo antros“, – neordinariniu balsu švelniai aiškinosi ir čia pat prisipažino, kad vadinamasis renginys yra kirpykla – dažys plaukus ir tvarkys barzdą. Su kraštiečiu dailininku, grafiku, skulptoriumi, vitražistu, aktoriumi, pedagogu, keturių vaikų tėvų, dviejų anūkų seneliu, kultūros sostinės ambasadoriumi ir garsiausiu šalies Seneliu Kalėda pokalbis šį kartą išėjo su mažesne griausmingo juoko porcija nei esame pratę…

– Tvarkysiesi barzdą Rokiškyje, o kodėl ne namuose, Vilniuje?

– Kadangi Rokiškyje – eglutės įžiebimas, pasikliaunu Rokiškiu. Kaip jau padarys, taip ir atrodysiu. Pasipuošiu. O jei rimčiau, tai pats barzdą pasitvarkau, o čia padažys plaukus. Nėr paslapties. Barzdos spalva kinta priklausomai nuo sezono. Vasarą paruduoja, rudenį geltonuoja, o žiemą, kaip žvėrelis, keičia kailį.

– Tave ir ne per šventes šaukia „Kalėda“. Kur ta riba tarp žmogaus ir tokios demonišką galią turinčios figūros? Nekalbu jau apie dailininką. Apie jį po dar kokių dešimties parodų vėl  pašnekėsim.

– Gražusis šleifas mane persekioja. Neišeinu iš tos rolės ir kai šventės baigiasi. Negaliu atsiriboti ir nusikeikti viešoje vietoje, negaliu būti storžievis, brutalus. Šiaip man tai naudinga – disciplinuoja. Jei anksčiau galėdavau pasiųsti kai ką tolėliau, dabar ne. Juolab kad atpažįsta. Nors vasarą atributai ant manęs kitokie, balso juk nepakeisi. Sako:  „Kur aš jus girdėjau?“, „Mačiau per televizorių.“ Net pasislepiu tą barzdą, bet balsas… Neordinarinis. Išduoda. Kai kuriuos jis gąsdina, kai kuriems – patinka. Moterims, pavyzdžiui. Sako, labai švelnus balsas, nors aš toks griozdas.

– Negali nusikeikti dabar. O anksčiau?

– Galėdavau griežčiau pasiųsti kitais keleliais, bet nieko nemušiau. Esu primušęs tik „žagarėlius“.  Juos reikia labai daužyti, kad paskui būtų purūs. Tešlą reikia daužyti be gailesčio. Paskui šaldytuve laikai. Ji susisluoksniuoja. Tada verdi taukuose ir aliejuj, apipili baltalais… Atrodo kaip iš sniego.   O ginčus aš spręsdavau liežuviu, diplomatijos pagalba. Ginčuose apskritai niekas nelaimi. Jei atsiliepi į pyktį, išeina rezonansas, toliau, dar toliau ir susidaro didelė griūtis. Nemėgstu griūties, man geriau taikiai. Nors kiti kaip tik to nori, provokuoja. Dabar, tiesa, pyktis niekas nenori. Su Kalėdų Seneliu pavojinga pyktis, nes gali dovanėlių negauti. Esu netyčia troleibuse moteriai  atsistojęs ant kojų. Ji atsisuko ir sako, „kaip duosiu“. O aš – „jūs taip aistringai trinatės, gal prie visų duot nereikia“. Jaunas dar buvau. Visas  troleibusas kvatojo, o ji kitoj stotelėj skubiai išlipo. Mano kojos – 52 numerio, sunku išsivynioti. Todėl stengiuosi kitais būdais, humoru tai kompensuoti.

– Papasakok, koks buvai tuomet, kai dar nebuvai nei dailininkas, nei Kalėdų Senelis?

– Buvau labai kuklus, uzurpuotas. Bet pats save išlaisvinau iš tos pozicijos… Dabar galiu kalbėti  prieš šimtatūkstantinę minią, galiu vienas prieš vieną. Jokio jaudulio. Pasitikiu tais, su kuo bendrauju. Tai suteikia sparnus, su jais jaučiuosi puikiai. Anksčiau, kaip ir visi paaugliai, turėjau nepilnavertiškumo. Buvau apystambis, visaip mane pravardžiuodavo, mokykloje sakydavo „storulis“, rausdavau. Bet mano liežuvis stipresnis nei kumščiai. Jie – teisūs, bet kodėl storas neturi teisės gyventi? Gal tas plonas prastesnis nei tu storas, nors užimi daugiau vietos.

– Kas nors mato Kalėdų Senelio ašaras ar liūdesį? Ar tas juokas, nuolatiniai „bajeriai“ yra tik jautrumą slepianti kaukė? Juk kokie bebūtų kailiniai, po jais plaka širdis?   

– Čia ne kaukė, čia atvirumas. Tai pozicija. Ji teisinga. Nes tas, kuris spjaudė į tave strėles… Jos sudūžta. Aišku, kiti pasislepia po humoro kaukėm (pamini Šapranauską – aut. past.). Sūnus Saulius užsiiminėja „visokiais mokymais“. Jis sako: „Tėveli, tu turi rašyti knygas, nes tai, ką aš išmokau iš kitų, tavyje seniai buvo.“ Kaip meno žmogus, visuomet viską stebiu. Žmogaus mimiką, kaip raumenys dirba, kai jis supyksta, kada linksmas. O liūdesį matau. Eidavau į vaikų namus, į vėžiu sergančių mažųjų skyrių, buvau pas neišnešiotukus. Ten, kur jie prijungti prie aparatų. Kelių šimtų gramų kūdikėliai delne tilpdavo. Sako, visi išgyveno. Štai nuotrauka su kūdikėliu. Man čia davė riebėlesnį fotografijai. Jam dabar gal šešeri, gal į mokyklą eina. Netgi norėčiau jį sutikti, gal ir surasti galėčiau per neišnešiotukų klubą. Būna, kad po visų šitų lankymų išeinu į mišką ir keletą valandų medituoju. Kiekvieną medį apsikabinęs iškraudamas energiją, virtinę visko, kas mane lydėjo. Teko būti ir kalėjime. Ne kaip nusikaltėliui (šypsosi – aut. past.). Džiaugsmingai strakaliojau, nors buvo visai kita specifika.

– Kada paskutinį kartą verkei?

– Neatsimenu. Mažas gal, kai kažko negaudavau, užsigaudavau kelį. Išoriškai neparodau tų ašarėlių. Ne todėl, kad tai nevyriška. Bet kai sportuodavau ir mačiau, jog kiti pasiekia, būdavo, viduje susigraudindavau. Ir muzika sugraudina, Šuberto „Ave Maria“. Aš ją mintinai moku ir giedu. Turiu absoliučią klausą. Ir Skemų koplyčioje teko giedoti. Sintautų bažnyčioje giedojau, labai gerai skambėjo. Kartais tada sudrėksta akys. Nėr, aišku, fontanų, bet jautrumas labai stiprus. Aš ir vokiškai kažkada giedojau. Su „Vyčio“ choru. Dabar nebegiedu, repeticijos man – laiko gaišatis, nors net Vatikane gavom pirmą vietą. Giedant pradėjo skambinti varpai. Dirigentas pagavo mintį ir susidarė įspūdis, kad varpai specialiai užsakyti. Dar Paulius antrasis buvo.

– Ko pats norėtum dovanų Kalėdoms?

– Kai duodi ir kai matai, kad tam, kuriam duodi, reikėjo, būna labai gera. Aš gaunu ir tų materialinių dalykų, ypač labdaringuose sandoriuose, bet man svarbu matyti vaiko džiaugsmingas akis. Kiek man reikia – visko turiu. Svarbiausia yra sveikata ir šalia esantys.

– Kur gyvenai Rokiškyje, kai buvai vaikas?

– Drožėjas Čepulis gyvena mano buvusiam bute prie Tyzenhauzų alėjos. Freską buvau ten padaręs.  Ir iš vaikystės prisimenu, kad baisiausia buvo sulaukti Kalėdų Senelio. Taip jo bijojau. Ateidavo apsimuturiavęs tokiom marškom, visokiom paklodėm. Tik linksi, nieko nešneka. O siaube, mes su seserim drebam, eilių nebemokam. Taip, tėveliai norėjo mums šventės. Bet galbūt visų šitų slenkančių mumijų vaizdas, ta tragedija manyje sukėlė atsaką – norėjosi parodyti tą atvirumą. Visi tie cococoliniai seneliai savo veidą taip slepia – nieko nepamatysi. Matydamas tas mumijas norėjau  tikrų, ne dirbtinių kailinių, tikro veido, tikros barzdos. Ir… pirmasis mano, kaip Kalėdų Senelio, išėjimas įvyko prieš kokius 46 metus mokykloje. Mane su tokiu mutaciniu balsu pastebėjo matematikė Smalskienė. Uždėjo barzdą iš vatos, pačiam dar neaugo. Linksminau bendraamžius.

– Ar tikrai skaitai vaikų laiškus ir prašymus? Yra tai, kas sukrėtė? Koks nors laiškas…

– Skaitau pats. Padėjėjai tik viską sutvarko, vokus užklijuoja. Laiškai pasiekia net jei parašo „Kalėdų  Seneliui“. Kaip į Rūgpienių kaimą. Bet centrinis paštas vis tiek žino adresą. „Kalėdų Senelio paštas“ yra atskira įstaiga, kuri šitais dalykais ir užsiiminėja.

Gal du kartus sukrėtė. Vienas vaikas iš Panevėžio rašo maždaug taip: „Kalėdų Seneli, tu esi stebuklas, vienintelis, kam galiu pasakyti. Ar gali man grąžinti tėvą į šeimą?“ Jam parašiau: „Pasakyk tėvelio telefono numerį, aš su juo pakalbėsiu asmeniškai.“ Paskambinau tam vyriškiui: „Čia skambina Lietuvos Kalėdų Senelis.“ Tėvas juokiasi. O aš: „Aplankyk sūnų. Jis skausmuose, neviltyje, jis nežino, kur kreiptis – ar į kunigą, ar į valdžios atstovą. Girdžiu: „Būtinai užeisiu pašnekėsiu.“ Nežinau tęsinio, bet, gali būti, pabaiga buvo laiminga.

16 metų mergaitė rašo: „Gal keista, kad iki šiol tikiu Seneliu, ateikite pas mane.“ Nuvarau džiaugsmingai. Sutinka keistai pasvirusi moteriškė, ir… išlenda ta mergaitė. Ji kaip puolė ant kaklo. Koks natūralus buvo veiksmas, kaip išsigelbėjimo ratas. Tas alkoholis ten laisvai liejosi, ji norėjo kažkaip išsigelbėti ir pamatė mane kaip baltą stebuklą. Dar „mobiliakų“ nebuvo, nesifotografavom. Kvietė į vidų. Tas vidus šiaip sau, aišku. Dabar jai gal kokie 40. Tikiu, kad ji gyvena kitaip, nutolusi nuo tėvų.

– Tai kaip ten buvo pernai, kodėl Tavęs nebuvo Senelio Kalėdos vaidmenyje per kultūros sostinės atidarymą? Kalbama tik tiek, kad nesusikalbėjote, honoraro per daug paprašei, o ambasadoriaus titulą turi, tad galėjai ir už dyka dalyvauti. Kokia Tavo tiesa?

– Jau buvo suderinta, bet reikalai pakrypo kitaip. Nesusikalbėjom. Buvo požiūris iš aukštesnių variacijų pozicijų. Man nepatinka, kai žiūri kaip iš sraigtasparnio. Įvyko kaip įvyko. Man kažkaip liūdna buvo. Juk, žiūrėkit, jums duodamas nušlifuotas deimantas, yra dokumentai, esu paskirtas  Kalėdų Senelio vietininku, yra tam tikras lygmuo. Bet, pasirodo, galima taip ir anaip. Šlykščiausia buvo, kad nukapos sparnus. O mano veidas vis tiek tuose puslapiuose, žmonės iš Klaipėdos skambino, klausė, kur makaluojiesi, kodėl tavęs nėra dvare? Kartais biznieriai neapskaičiuoja, aš pats juos galiu paremti, bet nebegrįžtu atgal, mane sunku sužlugdyti ir suglamžyti. Tik visko negali nemokamai daryti. Reikia ir dovanėlių nupirkti, ir briedžiams duot atsigerti. Vandeniu nevažiuoja.

– Tai ar tikėti mums Kalėdų Seneliu, ta egzistuojančia pasaka?

– Vaikai tiki. Paskui pradeda netikėti, paskui patys tampa Kalėdų Seneliais, nori perduoti tą džiaugsmą ir tikėjimą savo vaikams. Tą gražią pasaką, kuri tauriną žmogų. Štai mano anūkėlis labai daug šokolado valgo. Sudraudžiu. O dabar sako: „Negaliu tiek daug valgyti, nes dovanų negausiu.“

– Ačiū Tau už pokalbį.