Taip sutapo, kad su Biržų sekmininkų bažnyčios labdaros ir paramos fondo „Vilties šviesa“ vaikų dienos centro socialiniu darbuotoju Artūru Čerkašinu kalbamės jubiliejinio gimtadienio išvakarėse. Šiandien jam sukanka 35 metai. Vyras sako savo gimimo dienos nesureikšminantis. Šeimyninės šventės jam tapo svetimos po gyvenime patirtų sunkių išbandymų ir netekčių. „Svarbiausias šventes turėtum švęsti su savo šeima, kurios aš neturiu“, - sako Artūras.

Vis dar lipa iš tuštumos

„Aš išlipau. Bet vis dar lipu“, - sako Artūras Čerkašinas. Vyras sako su Dievo pagalba brendantis iš to liūno, kuris jį atvedė į priklausomybes. Atvedė į tuštumą, vienatvę, netekties skausmą.

Artūras yra vilniečių rusų tautybės žmonių vaikas. Jo vaikystė niekuo nesiskyrė nuo kitų, kurie ją turėjo laimingą. Buvo mama ir tėtis. Tėvelis dažnai išvažiuodavo, grįžęs parveždavo laukiančiam vaikui dovanų. Namie netrūko pinigų. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad mama ne itin žinojo, kaip juos tinkamai išleisti.

Vėliau tėvai išsiskyrė, mama gyveno su patėviu.

Artūrui buvo dešimt metų, kai išėjęs į kiemą iš kaimynės sužinojo, kad jo mama buvo nužudyta... Tuomet apsivertė visas jo gyvenimas. Vietoj pilnatvės liko visiška tuštuma, kuri nepalieka iki šiol.

Po motinos mirties berniuką susirado jo tikrasis tėvas. Bet kartu gyvenusi močiutė prašė anūko iš jos nepaimti. Netekus kartu gyvenusios dukters jai itin skaudu buvo netekti ir anūko.

Tėvas sūnui padėdavo finansiškai. Bet Artūrui buvo sunku vadinti tėčiu žmogų, kuris svarbiausiais gyvenimo metais su juo negyveno kartu.

Vyras džiaugiasi, kad per pastaruosius septynerius metus atsistato pašliję santykiai su tėčiu, kuris šiuo metu gyvena Vilniuje.

Santykius gaivinti pradėjo pats, kai suvokė, kad jis yra jaunas, lankstesnis bei turi teisę ir pareigą turėti bent vieną iš tėvų.

Vienišas... klounas

Artūras gerai žino, kas yra gatvės gyvenimas. „Tu nori būti priimtas toks, koks esi. Dažnai slepiesi po kaukėmis, kad būtum priimtas. Niekam nebuvo svarbu, kas tavo namuose darosi. Trūko dėmesio, supratimo, palaikymo, stipraus peties šalia“, - savo atsiradimo gatvėje aplinkybes dėsto vyras.

Iš prigimties jis yra draugiškas, linksmas žmogus. Vaikystėje jam labai patikdavo klounai, ir pats norėjo toks būti. Dabar vaikų dienos centro renginiuose jis dažnai vaidina klouną.

„Visi juokiasi, atrodau linksmas žmogus, o visą laiką jaučiuosi vienišas“, - kalba vyras.

Ir papasakoja anekdotą, kaip pas daktarą ateina vyras ir skundžiasi depresija. Daktaras jam pataria nueiti į cirką - ten jį pralinksmins toks puikus klounas.

„Tas klounas esu aš“, - daktarui prisipažįsta vyras...

Artūras spėja, kad studijuoti ir dirbti socialinį darbą jis pasirinko greičiausiai todėl, kad stiprintų norą gyventi dėl savęs ir kitų. Išmokus mylėti kitus - išmokti mylėti ir save bei pamiršti praeitį.

Jaunas vyras sako jau nevaikštantis pas psichologus. Biržuose jam labiausiai patinka būti šalia vandens – čia gali nurimti, pamąstyti, kai sunku, ir neslėpti ašarų.

„Atsiskleisti galiu, tik kai esu tarp savų žmonių ir jaučiuosi saugus“, - neslepia vyras.

Keitėsi greičiau nei artimieji

Čerkašinas neslepia, dėl priklausomybių buvo pasiekęs dugną. Netgi ne dugną – nebebuvo ir jo. Plačiau pasakoti apie tą gyvenimą, akivaizdu, jis nenori. Ir nebūtina.

Buvo taip blogai, kad jo atsižadėjo visi giminaičiai – žmogus pradėjo gyventi tiesiog lauke.

Du kartus dėl narkotikų perdozavimo buvo vos išplėštas iš mirties nagų.

Po pirmo karto jis sako, kad šmėkštelėjo mintis – o kas toliau laukia? Tik mirtis? Tuomet pagalvojo, kad taip baigti nenori.

Vienu metu buvo areštuotas. Čia susitiko su areštuotus asmenis lankiusiu pastoriumi Rimantu Kazlausku.

„Jis man pasakė, kad nesvarbu, kad aš taip gyvenu. Yra viltis, kad viskas pasikeis, nes esu Dievui reikalingas“, - pasakoja vyras.

Šie žodžiai Artūrą paveikė. Tuomet jis pradėjo Dievui išsakyti savo mintis.

Grįžęs į laisvę, jis vėl grįžo prie to paties gyvenimo. Vėl perdozavo narkotikų.

Kai jį išgelbėjo gydytojai, jis sako supratęs – jei nori gyventi, turi viską keisti.

Artūras kreipėsi į Kėdainių rajone esantį reabilitacijos centrą „Gyvybės versmė“. Neslepia, kad čia buvo labai sunku. Į centrą patekę žmonės sulaužyti. Juos kamuoja gėda, kaltė ir baimė, jie kupini pykčio arba nevilties.

Po trijų mėnesių vyras sako pajutęs, kad gali įvykti lūžis jo gyvenime ir jis gali pasiduoti.

„Tuomet atsidaviau Dievui, išsakiau jam, kad nebegaliu. Kai jam atsidaviau, nukrito visi akmenys“, - pasakoja jis.

Vėliau gyvenime buvo etapas, kai reikėjo atsiprašyti dėl jo priklausomybės kentėjusių ir jo atsižadėjusių giminaičių.

„Aš keičiausi greičiau, nei augo jų pasitikėjimas manimi“, - prisipažįsta vyras.

Praėjus pusei metų po reabilitacijos tėvas pasakė, kad džiaugiasi dėl jo... Sūnui tai buvo labai svarbu.

Artūras baigė vakarinę mokyklą, vėliau studijavo Kaune. Reabilitacijos centre dirbo savanoriu, padėdavo priimti tuos, kurie atvažiuodavo sveikti ir gauti pagalbą.

Iš patirties vyras žino, kad iš duobės išlipdavo vos 1–2 iš dvidešimties besikreipusiųjų. Tačiau, jo įsitikinimu, ir tai yra labai daug.

„Žmogui labai svarbu jausti palaikymą. Kai pajutau, koks yra Dievo požiūris į mane, kai mačiau, kaip į mane žiūri žmonės, kurie manimi rūpinasi, supratau, kad turiu gyventi kitaip“, - kalba vyras.

Pasakė svarbiausius dalykus gyvenime

Su pastoriumi Linu Šnaru ir jo žmona Vera Artūras susipažino prieš ketverius metus vaikų stovykloje. Tuo metu jis studijavo Kaune ir savanoriaudavo. Mokslai ėjo į pabaigą ir jis savęs klausdavo – Dieve, kas toliau? Ir tuo metu atėjo pasiūlymas važiuoti į Biržus dirbti su vaikais.

Iki tol jis niekuomet gyvenime nebuvo dirbęs. Socialinio darbuotojo pareigos Biržuose yra pirmasis A. Čerkašino darbas.

Praėjus dviem dienoms po atvykimo į Biržus mirė jo močiutė. Vyras ne tik prarado likusį artimiausią žmogų. Vėliau neteko ir turto, nes viską už skolas paėmė antstoliai.

„Tuomet pagalvojau, kad Dievas veda ir duoda naujas galimybes, todėl turiu ką nors keisti“, - sako vyras.

Jis džiaugiasi dėl vieno. Vyro santykiai su močiute nebuvo tik gražūs. Trejus metus jis prašė močiutės atleidimo - atsimušdavo kaip į stiklą.

Kai močiutė atsigulė į patalą, Artūras ją aplankęs pasakė, kad Dievas ją labai myli. Ši pasakė, jog tuo tiki. Ir paprašė atleidimo.

„Tada tapau pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Mes suspėjome vienas kitam pasakyti svarbiausius dalykus savo gyvenime“, - neslėpdamas ašarų kalba Artūras.

Žvelgdamas į k itus atpažįsta save

Artūras sako žinantis, ką jaučia žmogus, turintis priklausomybių, ir tokius nesunkiai atpažįsta. Jų daug yra ir Biržuose. „Aš juos pažįstu ir prieinu pats. Kai kas supažindina. Man kartais nereikia žodžių, užtenka pažiūrėti žmogui į akis, ir viską suprantu“, - sako jis.

Kartą per savaitę Biržų sekmininkų bažnyčioje tokie žmonės renkasi valandai pabendrauti. Per metus buvo susirinkę 34 žmonės. Nuolat susiburia nuo 8 iki 14 žmonių, turinčių vienokių ar kitokių problemų.

„Aš neklijuoju lipdukų, alkoholikai jie ar kitų priklausomybių turintys žmonės. Renkamės kalbėtis, išsipasakoti. Gal išgirsdamas kitą gali pats atsiverti ir bendrauti“, - sako A. Čerkašinas.

Jis neslepia, kad sunku pralaužti ledus. Todėl paprasčiau tiesiog kalbėtis. Kas nors gal jaučiasi reikalingas padėdamas padengti stalą, kitas atnešdamas savo gaminius, trečias kartu švęsdamas gimtadienį.

Tokiems žmonėms reikia nuolatinio dėmesio. Jis negali būti vienkartinis - priglaudus prie širdies vėl atstumti. O kasdieninis rūpestis yra labai sunkus dalykas. Žmonės, kurie ateina, yra labai jautrūs. Jie gali elgtis visaip - ir apšmeižti, ir apkalbėti, ir išgirti, ir pamaloninti. Viskam turi būti pasiruošęs. Artūras tai supranta, nes pats būdavo ir tebėra toks pat.

„Jei negaudavau informacijos ar nesutapdavo mano nuomonė, galėdavau maištauti, verkti, nesutikti. Dažniausiai tą kovą kovodavau vienas. Su manimi niekas nenorėdavo kovoti. Kovoji vienas, o vėliau išeina taip, kad kovoji pats su savimi“, - sako Artūras.

„Džiaugiuosi, kad šie žmonės turi viltį. Bet būna, kad aš ir pats nusiviliu, mane apninka abejonės“, - neslepia pašnekovas.

Didžiausia Artūrui atgaiva, kur jaučiasi tikras, yra bažnyčia. Čia nėra kaukių, kurias paprastai žmonės užsideda gyvenime.

Į „Vilties šviesos“ vaikų dienos centrą vaikai ateina dėl visokiausių priežasčių. Artūras sako norintis padėti jiems, ypač paaugliams. Juos dažnai perspėjantis dėl įvairių blogybių.

„Ne visą laiką man pasiseka susikalbėti. Bet visą laiką pasakoju savo pavyzdį, kaip pats pradėjau ristis žemyn. Jei jie atpažins tą akmenį, kurį aš pats daug kartų gaudavau – jie supras. Daug vaikų tenka padrąsinti, palaikyti, su jais reikia daug kantrybės. Daugelis jų neturi vieno ar kito iš tėvų“, - kalba vyras.

Prisimindamas kelią iki savo priklausomybių, Artūras galvoja, kad tuo metu, kai gyvenime neliko mamos, jam reikėjo ne mokslo, o tinkamo bendravimo tinkamu laiku.

„Turėjau daug klausimų ir ilgai ieškodavau atsakymo į juos. Gal ir Biržuose esu todėl, kad tuos atsakymus rasčiau? Turiu praeiti savo gyvenimo kelią bendraudamas su žmonėmis, atpažindamas save. Kiekvienas žmogus vertas būti išgirstas“, - sako A. Čerkašinas.

Svarbiausia – investicija į žmogų

Artūras neslepia, kad iki šiol yra vienišas. Jis pagal tuos susidariusius standartus, ką matė savo namuose, sako turintis daug baimių. „Reikia, kad žmones kažkas sietų. Nenoriu kartoti tėvo klaidų. Nežinau, kada būsiu pasiruošęs rimtiems santykiams, kad šalia manęs žmogus būtų laimingas. Gal kai būsiu pats laimingas. Juk ką pasėsi, tą ir pjausi“, - svarsto pašnekovas.

Atverti durų į savo vidų jis nebijo. Sako nebijantis būti įskaudintas.

Vienintelis dalykas, ko vyras mokosi iki šiol, tai švęsti šventes. Tai daryti labai sunku. Gal todėl, kad nėra tos šeimos, kur turėtų dalyvauti visi artimiausi šeimos nariai.

„Motinos dieną man sukyla stiprūs jausmai. Nusiminimas, net pavydas. Kartais nesupranti savo minčių“, - kalba vyras.

Žmonėms, kurie artėja prie dugno ir tai suvokia, jis pataria sprendimus priimti kuo greičiau. Ir nebijoti prašyti pagalbos, nors tai daryti yra labai sunku.

Jis apgailestauja, kad pasaulyje daug susvetimėjimo, abejingumo, savanaudiškumo. Anot Artūro, svarbiausia investicija, kurią turi daryti ne tik kiekvienas iš mūsų, bet ir valstybė – tai investicija ne į daiktus ar turtą, bet į žmogų.

Jurgita Morkūnienė