Netrukus po knygos „Rojaus atspindžiai. Mano metai Borneo saloje su orangutanais“ pasirodymo mokslininkė Birutė Marija Galdikas viešėjo Lietuvoje. Tai lietuvių kilmės, visame pasaulyje garsi antropologė, gamtosaugininkė, žymiausia orangutanų tyrinėtoja, kelių knygų apie šią nykstančią rūšį autorė.

Maloniai bendraudama ir su skaitytojais, ir su žurnalistais, viešnia prisipažino, kad orangutanai yra jos... likimas. Ji be galo laiminga turėdama galimybę juos stebėti, pažinti bei su jais gyventi.

Ką jums bei jūsų gyvenimui davė lietuviška kilmė?

Lietuvybė – tai dalis mano charakterio. Kai aplanko liūdesys ar dėl ko nors susikremtu, mano vaikai pašmaikštauja: „Nebūk tokia lietuvė.“ Šeimos šaknys – miškingame Lietuvos krašte. Mama yra kilusi iš Utenos rajono, tėvas – iš Skuodo. Jiedu susitiko jau nebe tokie jauni pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Čia aš ir gimiau. Vaikystę praleidau Kanadoje. Baigusi antropologijos studijas, dvidešimt trejų metų išvykau į Indonezijos džiungles rinkti medžiagos disertacijai. Čia „užtrukau“, pasibaisėjusi džiunglių „įstatymais“: brakonieriai ištisai naikino gyvūnus – šaudė beždžionių pateles, atiminėjo jauniklius, grūdo į narvus, pardavinėjo. Knygoje rašau: „Aš gimiau tyrinėti orangutanus. Mano kultūrinis požiūris ir perspektyva kilo iš didžiųjų šiaurės miškų mano protėvių krašte, Lietuvoje, ir mano pačios krašte, Kanadoje. Dabar didžiąją metų dalį gyvenu Indonezijos atogrąžų miškuose, orangutanų namuose. Nors šiuos miškus skiria dideli atstumai, jaučiu, jog buvo neišvengiama, kad aš, baltė, pajusčiau bendrumą, artimumą, giminystę su šiais „miškų žmonėmis“ – orangutanais...“

Pasak antropologės, orangutangai labai panašūs į žmones ir kartu labai skiriasi. Asmeninio archyvo nuotr.

Išvykote drauge su vyru?

O, buvome karštai įsimylėję, svajojome apie gyvenimą gamtoje. Žinoma, viliojo pavojai, nuotykiai, įdomus darbas. Rodą, profesionalų fotografą, įkvėpė egzotika, mane traukė gyvūnai. Susituokėme, kai buvau 19-os, o Rodas – 17 metų. Borneo saloje, tikrose džiunglėse, mažoje lūšnelėje medžio žievės sienomis, palmių lapų stogu, įkūrėme stovyklą. Čia prasidėjo mūsų kova dėl orangutanų išlikimo. Beje, ką tik atvykę į Indoneziją, mudu su Rodu neturėjome skubių planų kurti šeimos. Tačiau atvykus į Borneo po kelių mėnesių trobelė prisipildė „vaikų“, tikriau – pūkuotų oranžinių orangutaniukų, kurie visi mane laikė savo mama. Aš buvau kitos veislės mama... Sugito buvo pirmasis mano vaikas. Kad ir kur eičiau, kartu ėjo ir Sugito. Maniau, kad jam kokie šeši mėnesiai, bet iš tikrųjų jam buvo metai ar dveji. Jo smulkumas bei mažumas leido jam pavirsti mobiliu oranžiniu gumulėliu ant mano kūno. Jam aš buvau svarbiausias individas Visatoje... Tai nepaprastai jaudino ir suteikė jėgų kovoti už šiuos gyvūnus.

Mokslininkė didžiąją metų dalį gyvena Indonezijojos atogrąžų miškuose, orangutangų namuose. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar studijuodama antropologiją jau žinojote, kad pasirinksite tyrinėti būtent orangutanus?

Taip, nes jiems labiausiai reikėjo pagalbos. Dar būdama paauglė, žiūrinėdama orangutanų nuotraukas, ypač atkreipdama dėmesį į jų atviras, išmintį bylojančias akis, supratau, kur ir su kuo noriu būti. Pirmiausia domėjausi jų elgesiu, mat jie labai panašūs į žmones ir kartu labai skiriasi nuo jų.

Ko mes, žmonės, galime pasimokyti iš jų?

Kaip rodo genetikų tyrimai, orangutanai 97 procentais yra panašūs į žmones. Tik jie nemoka kalbėti, ir jų protas – lyg mažų vaikų. O išmokti iš jų galime stiprybės ir... ramybės. Stiprybės, nes jie geba gyventi po vieną (bandomis orangutanai negyvena) nesijausdami vieniši. Žmonės, jei lieka vieni, jaučiasi labai vieniši. Dar vertėtų pasimokyti ramybės – mes nuolat skubame, kalbame, įrodinėjame. Orangutanai yra lėti, ramūs padarai, jie reaguoja į žmogaus kalbą, emocinę būseną. Man jie labai artimi, aš su jais pasikalbu, atspėju jų norus. Beje, puikiai žinau, kad šalia jų galiu būti tik stebėtoja, kad ir kaip juos mylėčiau. Draugystė su jais skiriasi nuo draugystės su žmonėmis. Daugiausia, ką jie gali duoti, tai leisti būti šalia.

Kaip į jus žiūrėjo vietiniai žmonės, ar pripažino, ar ignoravo?

Su visais pareigūnais, su kuriais susitikdavau, aš kalbėdavausi dėl orangutanų ir atogrąžų miškų išsaugojimo. Bet mandagiai. Ir ramiai. Kai neieškodavau ir nesekdavau laukinių orangutanų miške, prižiūrėdavau ir slaugydavau sergančius orangutaniukus. Niekieno kito neprašiau to daryti, tiesiog pati tą dariau. Rodas buvo užsiėmęs fotografija ir filmavimu. Daugeliui indoneziečių mūsų požiūris ir elgesys atrodė neturį prasmės. Mūsų misija apsaugoti orangutanus ir jų mišką jiems buvo nesuvokiama. Kadangi mus sunku suprasti, mus laikė mažų mažiausiai nenuspėjamais...

Pasak antropologės, orangutangai labai panašūs į žmones ir kartu labai skiriasi. Asmeninio archyvo nuotr.

Dėl savo aktyvios veiklos esate užsitraukusi Indonezijos plantacijų oligarchų, iš palmių aliejaus susikrovusių turtus, nemalonę, jums grėsė daugybė pavojų, iš pradžių – ligos, skurdas, vėliau – brakonierių teroras. Kaip atsilaikėte?

Kartais apimdavo neviltis. Sunkiausia buvo iš pradžių. Mudu su Rodu būdavome pavargę ir alkani, kankino ligos, žaizdos. Šiaurės Amerikoje labai daug negalvoji apie savo kūną, Borneo saloje savo kūną suvoki iki kraštutinumo. Dažniausiai arba prakaituoji iš karščio, arba drebi nuo lietaus. Būni išbertas ir žaizdotas, kankinamas karštinės ir perštėjimų. Maliarija Indonezijoje – dažna tarsi gripas, kojos nutrintos iki pūslių. Vienu metu Borneo saloje saugojome 335 augintinius. Dirbti, jei ir lengviau, tačiau taip pat pavojinga. Palmių aliejus labai vertinamas, todėl miškai deginami, o jų vietoje sodinami palmių sodinukai. Jeigu ne atkaklus mūsų, gamtosaugininkų, darbas, nacionalinis Indonezijos parkas seniai būtų sunaikintas, o orangutanai išnykę.

Ko reikia, kad žmonės, ypač valdininkai, atsigręžtų į gyvąją gamtą?

Švietimo, ypač jaunų žmonių. Tai bene veiksmingiausia priemonė norint apsaugoti gamtą. Jungtinėse Amerikos Valstijose penktadalis moksleivių yra vegetarai. Skaičiau, kad daug jaunųjų kino žvaigždžių renkasi vegetarizmą ar net tampa veganais būtent taip protestuodami prieš gyvūnų naikinimą. Tai didžiulė jėga, ir ji plinta. Kai buvau moksleivė, nė nebuvau girdėjusi apie vegetarizmą, niekas neatkreipė mano dėmesio į tai. Tačiau argumentai UŽ GYVĄJĄ GAMTĄ yra labai įtikinami. Aš pati savo darbus Indonezijoje pradėjau dar 1971-aisiais ir darbuojuosi daugiau nei 45 metus. Mano vykdomi orangutanų tyrinėjimai, vieni ilgiausių kada nors atliktų tęstinių žinduolių tyrinėjimų, spėjo virsti savotiška legenda... Čia vis dar vyksta mūsų su vyru įsteigto Tarptautinio orangutanų fondo veikla, ypač populiari iš nelaisvės grąžintų orangutanų reabilitacijos programa. O kelio pradžia buvo tikrai sunki... Ką jau kalbėti apie apgailėtinas gyvenimo sąlygas, pavojus, tykančius džiunglėse už kiekvieno kampo. Pelkėtose vietovėse buvo daugybė negailestingų siurbėlių, maliariją nešiojančių uodų, net lūšnelėje ant grindų besirangančių gyvačių. Žaizdos drėgname ore kaipmat supūliuodavo, krėsdavo nepaaiškinama karštinė. Bet tai manęs niekada nesustabdė. Man pasisekė, jog visada buvau fiziškai sveika. Prisipažįstu – sergu dažnai, tačiau visuomet pasveikstu, nesvarbu, ar tai būtų cholera, ar vidurių šiltinė, ar Dengės karštligė...

B. Galdikas 2010 m. įteiktos VYtauto Didžiojo universiteto garbės daktaro regalijos. Asmeninio archyvo nuotr.

Jei likimas būtų lėmęs gyventi Lietuvoje, ką čia būtumėte saugojusi?

Vilkus, žinau, kad jų tyko ne mažesnis pavojus. Aš jaučiu didžiulę simpatiją vilkams, nes savo socialiniu elgesiu jie labai panašūs į žmones. Ypač tai, kaip mes siejame save vieni su kitais. Kažkas yra pasakęs, kad nors esame primatų palikuonys, pagal profesiją esame vilkai. Būtent medžioklė evoliucijos eigoje pavertė mus žmonėmis ir nepaisant to, kad šis etapas jau praeityje, neturėtume palikti likimo valioje savo brolių (vilkų), turime jiems padėti. Net jei nesame genetiškai susiję, savo elgsena ir socialiniais ryšiais bendruomenėse, tuo, kaip rūpinasi savo palikuonimis, vilkai yra labai artimi žmonėms. Todėl man jie be galo rūpi.

Savo knygoje autorė prisipažino: "Aš gimiau tyrinėti orangutangus".

Būdami toli nuo civilizacijos neišvengėte jos žaizdų – vyro išdavystės, skyrybų?

Rodas pamilo sūnaus Binčio indonezietę auklę – turėjome spręsti, kaip gyvensime toliau. Jis ilgėjosi civilizacijos – svajojo apie karjerą, norėjo užsidirbti pinigų, nusipirkti namą. Drauge su indoneziete ir mūsų sūnumi išvyko į Kanadą. Paklusau psichologams – vaikui išties geriau augti tarp žmonių, lavintis. Tai buvo pats sunkiausias kada nors priimtas mano sprendimas.

Mano mama nujautė būsimas skyrybas... Kai papasakojau jai, kad mūsų draugai Džeinė ir Hugo išsiskyrė, ji pasakė: „Pasaulis išprotėjęs.“ Tada pasilenkė prie Rodo ir manęs, mums viešint Los Andžele, ir perspėjo, tarsi regėtų tą galimybę prieš akis: „Nedrįskite, nedrįskite išsiskirti!“ Tuomet man dar nešovė į galvą, kad mūsų santuokai, kaip ir daug kam kitkam, 1975-ieji bus takoskyros metai.

Likau viena kovoti su nelegaliais medžių kirtėjais, saugoti atogrąžų miško, globoti nykstančių orangutanų. Buvo baisu, ypač kai pakliuvau į brakonierių nelaisvę... Daug vėliau sukūriau naują šeimą su vietos dajaku Pak Bohapo. Kai kurie mano kolegos iš Vakarų sutriko, kad ištekėjau už čiabuvio. Kadangi žiūrėjau į mišką kaip į savo namus, o į orangutanų tyrinėjimą ir išsaugojimą – kaip į viso savo gyvenimo darbą, buvo natūralu, kad įsimylėsiu ką nors, kas gimė miške. Pakas – išmintingas ir ramus, nepaprastai sėslus žmogus. Mums gimė du vaikai – berniukas Frederikas ir mergaitė Džeinė. Net keista, aš, netikėdama ir nepasitikėdama santuoka, visada buvau ištekėjusi...

Jaunėliai vaikai turbūt taip pat išvyko iš Indonezijos?

Abu gyvena Kanadoje. Dukra, psichologė ir medikė, sūnus – kino filmų prodiuseris, kūrėjas. Jie man daug kuo padeda mano veikloje, tačiau aukoti savo gyvenimą orangutanams gali tik aistringai plakanti širdis.