Rubrika

Aurimas Širvys: „Sentimentai – Rokiškiui, bet mano siela – Vilniuje“

Kraštietis architektas Aurimas Širvys sako, kad Rokiškis kelia jam labai didelių sentimentų, bet jo siela – Vilniuje. Į Rokiškį jis atvyksta 4–5 kartus per metus darbo reikalais, o gimtuosiuose Obeliuose labai retas svečias. „Su mama dažniau susitinkame Italijoje nei Obeliuose“, – pokalbio pradžioje šmaikštavo Aurimas.

Asfalto vaikas

Obeliuose dešimt klasių baigęs Aurimas porai metų tapo Visagino gyventoju. Po to – studijos sostinėje, „pasisavinusioje“ mūsų kraštietį. „Esu visiškas miesto vaikas. Man reikia didmiesčio su visomis jo galimybėmis ir privalumais. Gyvenu senamiestyje, vaikščiodamas dairausi į namus, parkus, patinka jais grožėtis. Būna, naktimis šalia Barbakano (gynybinio pastato tvirtovės) ir dabar pasėdžiu. O studijų metais, kai būdavo sunkios paskaitos, daug egzaminų, sesijos ir kai jausdavau, kad baigiu perdegt, bet vis tiek turiu dirbti per naktį, eidavau prie Barbakano su kava. Klausydavausi  ant jo bokšto girgždančios vėtrungės. Labai raminamai veikė tas garsas. Dabar vėtrungės ten nebėra, įstatė ventiliacijos įrenginius“, – Aurimas išdavė vieną sostinės vietų, kur galima jį sutikti.

Kaimo aplinka, kaip ir artimas santykis su gyvąja gamta, jo nežavi. Gal dėl to, kad augdamas Obeliuose „visus miško padarus“ savo akimis regėjo. „Iš mamos girdžiu pasakojimų, kad dabar vilkai prie žmonių kiemų vaikšto. Negrybauju. Yra posakis – „bijai vilko – neik į mišką“. Ir į kalnus nekopiu, nevilioja nei alpinizmas, nei slidinėjimas. Man gera į kalnus žiūrėti iš tolo, nėra ko į juos lįst. Tiesiog nenoriu, nesivaikau madų. Būnu ten, kur viduje man gera, kur daug autentiškos architektūros. Arba prie didelių vandens telkinių“, – filosofavo kraštietis.

Pasaulio žmogus

Gal profesinis bruožas, o gal nežinia iš kur sugautas virusas geriausiai jaustis prie objektų, kurie yra architektūrinės autentikos lobynas. „Esu pasaulio žmogus. Net ir Vilnius, kartais juntu, per mažas… Nepasakyčiau, kad esu labai daug pasaulio matęs. Keliauju ne pagal „varneles“, kad čia ir čia jau buvau… Svarbiausia – potyris, kaip toje vietoje jaučiausi. Žinoma, Italija, Prancūzija, jos pačios mieliausios. Italija – architektūros lopšys. Jos architektūra, graži ar ne, bet išbaigta, nesunaikinta, sukurta profesionalų. Pas mus, Lietuvoje, daug kur tik jos kvapas: uždažyta, nugriauta, perstatyta, modernizuota. Tikro architektūrinio šedevro rasti sudėtinga. Keliaudamas palei paveldo objektus bandau atsekti, išnarplioti autentiką. Vertinti autentišką kultūros paveldą Rokiškio krašte man sudėtinga. Galiu pagražinti, gal būtų paprasčiau, jei neturėčiau sentimentų (juokiasi – aut. past.). Rokiškio paveldo objektuose vyrauja medis, akmuo ir plyta… Ką išskirčiau? Jūžintų bažnyčią, Rokiškio bažnyčią ir Rokiškio dvarą… Kiti, mano vertinimu, itin stipriai sunaikinti. Kiek mažiau išorė, o viduje praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje buvo labai madinga padaryti daug pagražinimų. Kas yra kičas? Jis kiekvienu laikotarpiu savitai suprantamas. Daug kičo mačiau viename restauruotame objekte, bet jo neįvardinsiu. Man labai graži Onuškio medinė bažnyčia, laukianti savo atgimimo. Onuškio dvaras, tiksliau, griuvėsiai, įspūdingi. Atstatyti dvaro prasmės nėra, bet jo liekanas būtina užkonservuoti, nes plyta jautri atmosferos poveikiui“, – svarstė A. Širvys.

Pridėta ranka

Sakraliniai kultūros paveldo objektai – Aurimo stichija. Architektas ne prie vieno mūsų krašto kultūros paveldo objekto yra pridėjęs „savo ranką“. Tai – Rokiškio ir Kamajų bažnyčių projektai.

„Nuo vaikystės pradėjau domėtis pastatų architektūra, žavėjo kitokie pastatai, o vėliau viskas išsigrynino ir tapau tuo, kuo svajojau. Kai keliauji per kaimus, pirmiausia pamatai iškilusius bažnyčių bokštus. Jose susiformavo visas menas: gyvenimo kultūra, muzika, architektūra, per visa tai formavosi ir žmonių mentalitetas. Taigi sakralinė architektūra yra tarsi architektūros ir kitų menų mokytoja“, – dėstė Aurimas.

Meniška siela

Širvio pavardė įpareigoja. Tai, kad Aurimas yra meilės dainiumi vadinamo poeto Pauliaus Širvio giminaitis, jis sužinojo prieš gerą dešimtmetį. Pradinėse klasėse mokytoja jo klausė, ar poetas jam giminė? Aurimas sakė, kad juos sieja tik vienodos pavardės… Bet 2005 m. per giminės suėjimą buvo išnarpliotas giminės medis ir paaiškėjo, kad poetas – Aurimo prosenelio pusbrolis. „To paties kraujo esame, tik giminystė tolima“, – šmaikštavo architektas.

„Žinau, kad Degučiuose kasmet vyksta „Širvytė“. Nė karto ten nebuvau. Per darbus pražiūriu datą, pamatau tik reportažą. Ir kasmet pasižadu nuvažiuoti. Gal kada taip ir bus, jei vėl nepražiūrėsiu…“ – juokėsi Aurimas.

Bet meniška sėkla šios pavardės atstovuose gaji: Aurimas – architektas, jo brolis Nerijus – režisierius. „Brolis labai užimtas, su juo taip pat retokai susitinkame. Rašyti žinučių nemėgstu, man reikia gyvo bendravimo, akių kontakto, kūno kalbos, tikrų emocijų“, – svarstė A. Širvys. Tačiau žmonių masės, kaip ir masinių renginių, kurių sostinėje gausu, Aurimas nemėgsta. Nes jie „atima džiaugsmą pažinti“. Vienas geriausių to pavyzdžių, Aurimo vertinimu, – senamiestyje kasmet vykstanti Kaziuko mugė. Tada architektą apima savotiška neviltis: mugėje autentikos beveik nebeliko, žmonų jūra, kaip Palangos J. Basanavičiaus gatvėje ar Gariūnuose, vieni perka, kiti parduoda. Aurimas iš tokių renginių sprunka į nuošalesnę vietą ir stebi iš tolo. Jo kurortas – Liepoja (Latvija), nes ten estetiška, erdvu ir daug vietos mintims.

Medituoja

„Keliuosi 6 val. ryto. Kavos puodelis – be jo nebūtų ir manęs… Pusvalandį ar valandą medituoju: apgalvoju praėjusią dieną, planuoju, ką veiksiu šią. Man tokio buvimo su savimi labai reikia. Po to einu pėstute 2,5 km į darbą. Turiu tris maršrutus senamiesčio gatvėmis. Turiu ir „golfuką“, bet retai kada važiuoju. Dviračiu ar paspirtuku taip pat ne, nelabai pritaikytas tam senamiestis. Mėgstu su draugais pasėdėti kavinukėje. Draugų? Jų, tikrų, nedaug, nes, kaip jau sakiau, masės nemėgstu“, – apie gyvenimo kasdienybę pasakojo Aurimas. Jo ir mamos Laimos santykiai labai artimi. Obeliuose Aurimas retas svečias, bet motina jį dažnai aplanko, drauge eina į koncertus, spektaklius. Ir, žinoma, į keliones leidžiasi.

„Simsonai“ nepaleidžia

Aurimas kadaise buvo filmuko „Simsonai“ didžiulis mėgėjas. „Simsonai“ pasibaigė po 30 metų sezono. „Bet kai turiu laisvo laiko, dar pasižiūriu. Nežinau, kas mane traukia…“ – juokėsi architektas. Jis nežino ir to, kodėl kartais kyla mintis savo kūnui surengti egzaminą – imtis dietų, kontroliuoti režimą. „Kiekvienas, būna, pakvailioja. Pradedu prisižiūrėti, tampu vegetaru, numetu svorio. Kartą net 20 kg buvau netekęs. O vėliau pasineriu į darbą ir režimui – galas. Vieną dieną per savaitę leidžiu sau valgyti viską, ko širdis geidžia. Man nėra svarbu, kaip atrodau, svarbu – kaip jaučiuosi. Jei žmogus, sveriantis per šimtą, gerai jaučiasi, puiku. Niekada neatsisakiau tik kavos, juodos, dažnai ne iš aparato, o paprastai užplikomos, su grūdeliais… Mėgstu estetišką ir skanų maistą, ne tokį, kurį valgyčiau atbulais dantimis. Kartais ir saldumynus. O kas gi jų nemėgsta? Mano filosofija – MĖ (mažiau ėsk). Ir tai padeda (juokiasi – aut. past.)“, – pasakojo Aurimas.

Jo horoskopas – Žuvys. Šio ženklo atstovai labai mąslūs ir imlūs. Todėl jis labai jautriai priima neigiamą emociją, išgyvena. Jokių nusiraminimo terapijų, išskyrus rytines meditacijas,  nepraktikuoja, geriausiai išsikrauna darbe.

Apie politiką ir išliekamąją vertę

Aurimas sako, kad politika – ne jam. „Nežinau, ką jie veikia, pasidomiu tik įstatymais, kurie tiesiogiai liečia mano veiklą ir gyvenimą. Politika ne mano būdui, nemanau, kad ja užsiimti man laikas. Nors niekada nežinai, kaip bus. Labai myliu savo darbą. Nors jį dirbdamas milijonierium netapsi ir „Ferrari“ nevairuosi, bet gyventi neskaičiuojant gali“, – svarstė architektas.

Jo gyvenimas – su fotoaparatu. Ne meninėms nuotraukoms, o fiksuoti architektūros objektams, jų detalėms. Fototeka didelė. Ar kada iš jos gims albumų? Aurimas sako, jog dirba su 3D technologijom: atkuria paveldo pastatus, kaip jie anksčiau atrodė. Tai – jo hobis ir tą daro visuomenės edukacijos tikslais. Dabar jis rengia knygą. Ne savo gyvenimo istoriją, kaip yra madinga,  o architektūros perlų rinkinį, pateiktą per architekto suvokimo prizmę.