Motociklu keliaujantis po svetimas šalis, geriausiai jaučiantis Europos pulsą, svajojantis apie Amerikos tolius, besidžiaugiantis gražiais žmonėmis, įgyvendinantis savo svajones, nepamirštantis gimtinės, turintis siekių ir gyvenantis fotografijos menu - toks yra iš Biržų kilęs Gediminas Gražys.

Jo vardas gerai žinomas fotografijos pasaulyje - šiemet jis dalyvavo prestižiniame Kanų kino festivalyje. Viską, kas domina, maksimaliai paimti iš gyvenimo - toks yra G. Gražio motto.

Fotografuoti kultūrą

Fotografuoja Gediminas jau 10 metų, pastaruosius ketverius metus - tai ne tik jo pomėgis, bet ir darbas.

„Labiausiai man patinka fotografuoti kultūrą. Ketverius metus esu kasmetinio festivalio „Kino pavasaris" fotografas. Aš esu šio festivalio žmogus, šeimos narys. Man labai patinka kino kultūra. Pavasariais, kai vyksta šis festivalis, apsigyvenu Vilniaus „Vingio" kino teatre ir savo fotografijomis pasakoju dalyvių emocijas bei nuotaikas", - kalba Gediminas.

Jo kūrinių portfolio sudaro Lietuvos ir užsienio kino ir teatro aktorių, režisierių, „Kino pavasario" kūrybinės komandos fotografijos.

„Man labai smagu kolekcionuoti geras emocijas. Mano portfolio - ne tik fotografijos, bet ir sukauptos geros emocijos, įspūdžiai, nuotaikos. Jei gyvenime nori ko nors pasiekti, turi investuoti į save, tačiau ne tik pinigus, bet ir žinias, potyrius, gerus jausmus. Tą ir darau. Gyvenime visuomet reikia judėti į priekį, o ne likti komforto zonoje", - pasakoja jaunas fotografas.

Iš „Vingio" - į Kanus

Gedimino judėjimas į priekį - tai ir dalyvavimas šių metų 71-ajame Kanų kino festivalyje. Ten jis vyko kaip fotografas. Lietuvių fotografų šiame viename garsiausių tokio tipo festivalių buvo tik du - Gediminas ir jo kolega Audrius Solominas.

Gediminas pasakoja, kad tam, jog Kanuose atsidurtum kaip fotografas, negana tiesiog nusipirkti lėktuvo bilietą ir nuskristi į Pietų Prancūziją. Tereikia įsivaizduoti, kalba pašnekovas, kiek žurnalistų, fotografų nori patekti į šį prestižinį beveik dviejų savaičių renginį, tad jiems taikomi atrankos kriterijai. Kad yra profesionalus fotografas, Gediminas atrankos komisijai turėjo įrodyti savo darbais. Jie, kaip suprantame, buvo įvertinti. Ir štai gegužės pradžioje biržietis G. Gražys - vienas iš kelių šimtų Kanų kino festivalio fotografų.

„Viskas, kas gražu, kas skanu širdžiai ir akiai ten, Kanuose, pasiteisino. Buvo daug geriau, nei įsivaizdavau. Kanuose gyvenime pirmą kartą vienoje vietoje mačiau tiek daug gražių žmonių - aktorių, režisierių, modelių. Gražūs jie ne tik apdarais, papuošalais, bet visų pirma savo gebėjimu mokėti mėgautis gyvenimu, tuo laiku, kuris skiriamas jiems einant raudonuoju kilimu. Žengia žymūs žmonės juo oriai ir su didele pagarba tos dienos įvykiui, kinui, menui, kitiems savo srities kolegoms. Savaitė, praleista Kanuose, - tai kol kas man pati brangiausia investicija į save. Ne pinigine prasme, žinoma".

Kanų festivalyje pagrindinis fotografo darbas vyksta tuo metu, kai kino atstovai, svečiai į renginio vietą eina raudonuoju kilimu. Jis vyksta tris arba keturis kartus per dieną, trunka apie valandą. G. Gražys sako, kad garsiojo raudonojo kilimo ilgis gali būti apie 50 metrų, prie jo iš abiejų pusių būriuojasi ir fotografuoja apie 400 fotografų. Vieni jų - žiniasklaidos atstovai iš viso pasaulio, kiti - meninės fotografijos atstovai.

Nors G. Gražys į Kanus vyko kaip portalo 15 min. atstovas, tačiau tai jo neįpareigojo griežtam žurnalistiniam darbui. Vis tik fotografas, turintis akreditaciją dirbti Kanuose, privalo laikytis tam tikrų renginio taisyklių. Visų pirma - apranga. Gediminas mano, kad šių metų festivalyje jis buvo vienas jauniausių fotografų; jaunas amžius neatleido jo nuo privalomos aprangos darbo metu - juodo kostiumo. Kaip jis pats sako, ne tik dėl to, kad be jo nebūtų prileistas prie raudonojo kilimo, bet iš pagarbos savo darbui ir festivaliui.

Kol vyksta raudonojo kilimo ceremonija, jos metu negalima daryti jokių asmenukių - taip norima pabrėžti fotografų darbo svarbą. Tie, kurie nepaiso šios taisyklės, festivalyje tiesiog nebetenka teisės dirbti. Beje, tas galioja aktoriams ir kitiems, žengiantiems raudonuoju kilimu.

Gediminas su pasimėgavimu pasakoja Kanų kino festivalyje fotografavęs emocijas. Gražių, garbių žmonių. Jo festivalio archyve - pasaulio kino ir mados žvaigždės. Nuotraukas fotografas, pasibaigus raudonojo kilimo ceremonijai, kruopščiai atrinkdavo ir publikuodavo jas viešojoje erdvėje. Be abejo, su užrašu, nurodančiu autorystę.

„Atskirą nuotraukų albumą galima parengti vaikščiojant Kanų gatvėmis. Gatvės mados ten visai kitokios nei pas mus, tarkim, Vilniuje. Žmonės Prancūzijos Rivjeroje itin gražūs. Vertinamas žmogaus amžiaus, jo branda - tokio išpūsto jaunystės kulto nėra. Žmonės nepriklausomai nuo savo amžiaus ten labai atsipalaidavę. Prancūzai pamišę dėl kino, dėl savo šalies aktorių, tad Kanuose festivalio metu ta kino emocija jaučiama visur."

Vaikystės kurortas

Vilniuje jau dešimt metų gyvenantis Gediminas sako labai mylintis Biržus - jis dažnai grįžta į gimtąjį miestą, kur gyvena jo tėtis, žinomas biržietis Eugenijus Gražys, močiutė.

„Vasaromis Biržuose jaučiuosi kaip kurorte - visai, kaip vaikystėje, mokykliniais metais. Mėgstu Širvėnos ežerą, maudytis, degintis. Draugų Biržuose, deja, jau beveik nelikę, visi gyvena didžiuosiuose miestuose. Matau, kad Biržuose per tuos 10 metų nuo mano išvykimo nelabai kas pasikeitė. Gaila, bet pagrindinis gyvenimas vyksta ne čia..." - mintija Vilniaus biržietis.

Ir čia pat klausia: o ką reikia daryti, kad būtų kitaip? Tikrai, ką? Ar pagalvojame, mąsto Gediminas, kaip viskas greičiausiai būtų kitaip, jei namo, į gimtas vietas, grįžtų ambicingi, kūrybingi, darbštūs, atviri jaunosios kartos biržiečiai? Jeigu būtų tai, kas juos vilioja parvykti atgal? Ant kokio miestų reitingų pjedestalo tada atsidurtų Biržai?

Taip, Biržai - ne Kanai. Bet Gediminui abu jie - kurortai.

Indra Drevinskaitė - Žilinskienė