Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono archyvo nuotr.

Vienintelę išlikusią sieninę tapybą Užnemunėje galima pamatyti kiek neįprastoje vietoje – Didžiojo kunigaikščio Vytenio bataliono kareivinėse. Freskos buvo paslėptos po 7–8 dažų sluoksniais, kurie jas ir išgelbėjo okupacijos metais, portalui LRT.lt pasakoja št. srž. Juozas Slaboda. Tačiau batalionas unikalus ne tik freskomis, bet ir tenkančiomis užduotimis. Pavyzdžiui, batalionas bendradarbiauja su NATO energetinio saugumo centru ir testuoja modernią įrangą, kuri galėtų būti naudojama NATO pajėgų, sako bataliono vadas plk. ltn. Julius Gaižauskas.

Vienintelė sienų tapyba Užnemunėje

Atvykus į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalioną Marijampolėje pirmiausia pasitinka apsaugos poste budintys kariai. Patikrina dokumentus, įteikia leidimus ir palinki gerų įspūdžių. Patenkame į S5 skyriaus civilių ir kariškių bendradarbiavimo vyr. specialisto št. srž. Juozo Slabodos rankas ir leidžiamės į ekskursiją po batalioną. Jame šiuo metu privalomąją karinę tarnybą atlieka daugiau nei pusantro šimto šauktinių.

J. Slaboda pasakoja, kad karinis miestelis Marijampolėje buvo įkurtas XIX a. prie Šešupės upės ir kelio Peterburgas–Varšuva. Vieta jam buvo pasirinkta neatsitiktinai – Rusijos Imperija įžvelgė pavojų, tad bandydama apginti šį ruožą miestelį ir pastatė. Kareivinės yra ten, kur jos ir iškilo, o už Vytenio bataliono teritorijos iki šiol  stovi raudonų plytų pastatas, kuriame gyveno karininkai su šeimomis; pastatas priklauso miestui.

Viena iš priežasčių, kudėl atvykome į batalioną – vienoje iš kareivinių salių išlikusios tarpukario laikų freskos. „Turime tarpukario laikų nuotrauką, pagal kurią ir žinojome, kad kažkur patalpose turėtų būti sieninės tapybos. 1997–1999 metais buvo vykdoma kareivinių pastato renovacija, kurios metu statybininkai ir rado freskų fragmentų. Pusei metų sustabdėme darbus, atvažiavo ekspertai, buvo nutarta freskas išsaugoti“, – pasakojimą pradeda J. Slaboda.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

Anot pašnekovo, freskos vertingesnės kaip istorinis, o ne meninis paveldas: „Jas tapė čia tarnybą atlikę šauktiniai – taip papuošė savo poilsio kambarį. Freskos buvo sumanytos taip, kad vaizduotų Lietuvos istoriją nuo kunigaikščių laikų iki 1940 metų.“ Nuo sienų žvelgia jotvingių karys, neįvardintas Lietuvos didysis kunigaikštis, kunigaikštis Kęstutis, dr. Jonas Basanavičius. Taip pat pavaizduota karininko Juozapavičiaus žūtis ant Alytaus tilto ir didžiojo kunigaikščio Gedimino laidotuvės.

J. Slaboda sako, kad freskos buvo paslėptos po 7–8 dažų sluoksniais, tačiau būtent jie sieninę tapybą ir išgelbėjo – okupantų armija ją tiesiog uždažė. Užnemunėje tai yra vienintelė išlikusi sieninė tapyba, pabrėžia J. Slaboda. „Žinoma, mieste sieninės tapybos buvo ir daugiau, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais fronto linija ėjo per Marijampolės apskritį, miestas buvo stipriai bombarduotas, pastatų su freskomis neliko“, – paaiškina jis.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

Bataliono muziejus

Einame į kitą kareivinių patalpą, kurioje įrengtas nedidelis muziejus. J. Slabodos kolegos teigia, kad be jo šio nedidelio muziejaus nebūtų. Pats J. Slaboda sako, kad mintis kilo dabartiniam kariuomenės vadui Jonui V. Žukui: „Anuomet, būdamas „Geležinio Vilko“ brigados vadu, iniciavo, kad jo vadovaujamuose daliniuose būtų pradėti kurti muziejai, puoselėjama istorija. Mes pasitarėme su vadu ir nusprendėme daryti ne laikiną ekspoziciją, o taip, kad būtų amžinas (juokiasi)“.

Dalį eksponatų teko pirkti, vėliau juos dovanojo ir vietos gyventojai, tarp kurių buvo dar gyvų prieškario Lietuvos šauktinių. Vieni tokių – dokumentai, kurių okupantai ieškojo jų savininko namuose (už dokumentų turėjimą grėsė tremtis), tačiau nerado. O štai jų savininkas kartą tvarkėsi namus ir rado, o vėliau atidavė muziejui. Pasitaikė istorijų, kai eksponatus žmonės atvežė iš kitų muziejų.

Muziejuje yra monetų, šovinių, ginkluotės bei amunicijos detalių, taip pat žemėlapių, raštų, įsakymų. Vienas įdomesnių – ministro įsakymas, kuriuo liepiama batalionui perimti anksčiau toje teritorijoje buvusio dalinio vardą, atributiką, tradicijas: taip 1993 metais kovo 1 d. įkurtas batalionas, o tų pačių metų spalio 22 d. jis perėmė 9-ojo pėstininkų pulko vėliavą ir tapo pirmu daliniu Lietuvoje, gavusiu kovinę vėliavą. „Galime didžiuotis ir girtis tuo“, – pabrėžia J. Slaboda ir parodo vėliavą.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

Vienas iš eksponatų – originalus kunigaikščio Vytenio biustas, sukurtas 1938 metais. Pagal jį vėliau buvo pastatytas ir paminklas miesto parke. J. Slaboda pasakoja apie biusto likimą: „Užėjus sovietų armijai mūsų buvusio vado Petro Montvilos tėtis su draugais saugojo biustą pas save namuose. Jie labai rizikavo – už tokio daikto turėjimą Sibiras būtų garantuotas. Biustą jie saugojo iki atšilimo, o tada atidavė kraštotyros muziejui, kuris jį paskolino mums“.

Du stendai skirti tarptautinių operacijų eksponatams iš Afganistano, Kosovo, Pakistano ir kitų šalių. Vienoje iš kabančių nuotraukų užfiksuotas vandens valymo įrenginys – vienintelis toks Baltijos šalyse (likusioje Europos dalyje tokį turi tik Vokietija). „Tai – objektas, bet kokį vandenį galintis paversti geriamu, pavyzdžiui, gali išvalyti jūros ar pelkės vandenį. 2005 m. po Pakistane vykusio žemės drebėjimo šis prietaisas buvo pirmą kartą aktyvuotas ne taikos palaikymo veiksmams, bet pagalbos veiksmams“, – sako J. Slaboda ir priduria, kad per valandą juo galima išvalyti 10 tonų vandens.

Paklaustas, ką reikėtų daryti norintiems pamatyti freskas ir apsilankyti muziejuje, J. Slaboda tikina, kad reikėtų paskambinti dėl apsilankymo ir parašyti oficialų prašymą. „Esame atviri, būna atvirų durų dienos, mus aplanko daug mokinių net iš tolimų Lietuvos kampų“, – pasidžiaugia pašnekovas.

Št. srž. J. Slaboda, V. Radžiūno/LRT nuotr.

Unikalūs bataliono uždaviniai

Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono vadas plk. ltn. Julius Gaižauskas sako, kad jo vadovaujamas batalionas – unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Paprašytas paaiškinti jis sako: „Esame bendrosios paramos logistikos batalionas, kurio funkcijos yra užtikrinti tiekimą, paskirstymą ir lauko paslaugas. Tiekimas ir paskirstymas – tai įvairių krovinių transportavimas, kuro tiekimas mūsų pajėgoms arba sąjungininkams, kurie būna Lietuvoje per pratybas ir ne tik. Tenka būti pasirengusiems suteikti priimančiosios šalies pagalbą, jeigu NATO pajėgos būtų dislokuotos pajėgos Lietuvoje.“

Minėta pagalba apima lauko paslaugas – elektros energijos tiekimą, maisto gaminimą ir tiekimą, taip pat dušų įrengimą ir priežiūrą, skalbimą. Dar vienas bataliono uždavinys – valyti ir tiekti vandenį. Anot J. Gaižausko, žiūrint iš pėstininkų perspektyvos, romantikos čia mažai, bet uždaviniai ypač svarbūs. „Joks kareivis nejudės į priekį be maisto ir vandens, be kuro. Nuo mūsų priklauso, ar bus atliktas kitų padalinių uždavinys. Tai yra simbiozė – mes be jų negalime, jie – be mūsų“, – sako bataliono vadas.

Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono archyvo nuotr.

J. Gaižauskas pasakoja, kad batalionas bendradarbiauja su NATO energetinio saugumo centru ir testuoja naują įrangą – ateities generatorius, kurie galėtų būti naudojami NATO pajėgų. Batalionas taip pat turi naują lauko paslaugų įrangą – 1000 vietų stovyklavietę su sanitariniais mazgais, valgykla, lauko virtuve. „Tai viena iš pažangiausių įrangų, kuri turėtų užtikrinti tiek mūsų sąjungininkų, tiek mūsų karių aprūpinimą lauko sąlygomis“, – pabrėžia J. Gaižauskas. Ši stovyklavietė ypatinga tuo, jog viskas telpa į du jūrinius konteinerius, todėl įranga gali būti transportuojama tiek automobiliais, tiek ten, kur automobiliai nuvažiuoti negali – į kalnus, dykumas, salas konteineriai gali būti skraidinami.

Paklaustas, ar jam pačiam „neromantiškas“ darbas šiame batalione yra įdomus, jis atsako: „Pagrindinį savo tarnybos laiką praleidau inžinerijos srityje. Šiandien tarnauju kaip vadas bendrosios paramos logistikos batalione. Tai – skirtingos sritys, bet kartu ir panašios. Logistinis kovinio vieneto aprūpinimas man yra labai įdomus – kaip mes tai sugebėtume padaryti, kaip išspęstume klausimus šiandieninėje aplinkoje, nes nėra standartizuotų sprendimų, jų reikia ieškoti. Su kolegomis mes jų ir ieškome.“

Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono archyvo nuotr.

Žmogus – svarbiausias turtas

Šiuo metu Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione privalomąją karinę tarnybą atlieka daugiau nei pusantro šimto šauktinių – tiek, kiek galima apgyvendinti kareivinėse. Bataliono vadas sako, kad rengiamas projektas, pagal kurį turėtų būti renovuotas ir antrasis istorinis kareivinių pastatas. Jį įgyvendinus būtų galima padidinti ir karių skaičių. Tiesa, J. Gaižauskas pamini problemą – aukštesnių grandžių karininkų trūkumą, kuri atsirado dėl to, kad buvo atsisakyta privalomosios karinės tarnybos. Kita vertus, techninės sąlygos gerėja. „Pagal kokybę kai kur gal net aplenksime Vakarų šalis. Bet nereikia užmigti ant laurų“, – sako jis.

Paklaustas apie visuomenės požiūrį į kariuomenę, J. Gaižauskas sako, kad pasitikėjimas kariuomene didėja. „Mes rodome, kad mūsų pasiryžimas yra vienareikšmis – ginti savo šalį ir nepriklausomybę. Aišku, buvo laikotarpis, kai buvo panaikinta privalomoji karo tarnyba, kai pasirodyti su uniforma buvo šiokia tokia gėda, nes mes kaip nenaudėliai kažkieno mokesčius suvalgome. Tačiau tai yra paradoksas – kaip galima nesirūpinti savo namais, savo namų saugumu?

Plk. ltn. J. Gaižauskas, V. Radžiūno/LRT nuotr.

Man nepaprastą įspūdį paliko Šveicarija – ši šalis skiria ypatingą dėmesį savo šalies gynybai. O kas juos puls, kur priešas? Bet būtent jų pasiryžimas ginti savo šalį yra jų klestėjimo priežastis. Jei mes pakeistumėm savo požiūrį į Lietuvą, mums sektųsi gal net geriau negu šveicarams“, – nuomone dalijasi J. Gaižauskas

Stovint tarp muziejaus eksponatų kalba pakrypsta apie šalies gynybos biudžetą. Anot pašnekovo, neturėtume kalbėti apie procentus: „Mes turėtumėm visas jėgas, visus resursus skirti savo šalies gynybai. Klausimas neturėtų būti procentuose. Žinoma, reikia ieškoti balanso, kad civilinis sektorius galėtų plėtotis, kad eitume pažangos keliu, kad nebūtumėm kaip Šiaurės Korėja, kuri savo resursus skiria tik kariniams tikslams. Reikia ieškoti balanso, bet pirmiausia reikia suvokti, kas yra tavo šalis, kas tu pats esi“.

Paklaustas, kaip būtų saugomos meno ir architektūros vertybės karinio konflikto atveju, bataliono vadas J. Gaižauskas atsako, kad visi objektai be žmogaus yra beverčiai. „Žmogus yra svarbiausias turtas, objektas nieko vertas. Mes giname savo laisvę, savo idėją ir vertybes, idealus. Statiniai yra tik priemonė prisidengti“, – užbaigia jis.