Grybauti Vytenis pradeda dar neprašvitus, o baigia jau sutemus. Pasak jo, mitas, kad jei nespėjai į mišką išeiti ryte, vėliau grybų neberasi. „Jie auga visą dieną, jei ryte juos nurinko kiti grybautojai, vakare bus naujų, – sakė jis.

Kai spalį Italijoje vykusio VII Pasaulio grybavimo čempionato organizatoriai pradėjo skelbti komandas nugalėtojas, Trakų rajono komanda „Krembliai“ vilčių nepuoselėjo. Todėl išgirdę, jog tapo nugalėtojais, iš džiaugsmo prarado amą. Akivaizdu, kad ilgi metai, praleisti miškuose mėgaujantis grybavimu, davė savo vaisių.

Pirmoji vieta

Nacionaliniame Toskanos-Emilijos Apeninų parke vykusiame pasaulio grybavimo čempionate mūsų tautiečiai buvo ne naujokai. Legendinė komanda iš Paluknio „Krembliai“ čia dalyvauja jau penktą kartą ir savo galimybėmis spėjo nustebinti daugelį – ne kartą laimėjo aukštas vietas, taip pat – ir individualiose įskaitose. Užpraeitais metais komanda buvo penkta, pernai užėmė ketvirtąją vietą, tad šiemet kukliai tikėjęsi trečiosios, liko maloniai nustebę užėmę pirmąją vietą.

„Krembliai“ net daugiau negu 3 kg baravykų aplenkė ant­rosios ir trečiosios vietų laimėtojus, nors ir buvo labai sudėtinga. Čempionate dalyvavo 500 grybautojų iš daugelio Europos šalių. Iš registruotų 57 komandų tik 40 galėjo sverti surinktus baravykus, likusios 17 komandų pavėlavo sugrįžti, nerado grybų arba nerinko šiukšlių. Susumavus rezultatus paaiškėjo, kad komanda „Kremb­liai“ surinko šiek tiek daugiau nei 11 kg baravykų.

Be to, tai nebuvo vienintelė pergalė. Individualiose moterų varžybose antroji vieta atiteko Leonorai Daugudienei.

Leonora Daugudienė

Leonora Daugudienė

Komandos vadovas Vytenis Daugudis pripažino, kad tokių miškų, kaip pas mus, Italijoje nėra – ten auga skroblai, lapuočiai, o štai grybai iš tiesų tie patys – baravykai. „Grybaujama ten pusantro tūkstančio metrų aukštyje, kalnuose, – pasakojo V.Daugudis. – O vaikščiojimas po jų vadinamuosius miškus vyksta taip: staigiai leidiesi žemyn, o paskui dar tiek pat turi kilti aukštyn. Klimatas panašus kaip pas mus, o grybaujame po kalnus tarp slidininkų trasų, statumas baisus, ten nėra nė kur išsisklaidyti kaip Lietuvoje, vyksta kova už tarpeklius – kuris pirmas juos užsiims ir jais eis. Pakankamai pavojinga netgi gyvybei, o jau koją išsilaužti iš tiesų labai lengva – paslydai ant akmens ir, žiūrėk, trauma. Reikia būti atsargiam, kad nenubildėtum į pakalnę. Iš tiesų daug kas grįžta šlubuodami, susimušę.“

Renka grybus ir… šiukšles

Patys italai grybauti eina pasiruošę – tinkami kalnų batai, lazdos, o grybams sudėti yra specialios kuprinės, jie pintinių rankose nesinešioja, kad rankos būtų laisvos ir, bėdai esant, būtų galima įsikabinti į medį. „Po tiek laiko praktikos išmokome, kad negalima nei leistis stačiai nuo kalno, nei kilti, viską reikia daryti zigzagais, –čempionato ypatumais dalijosi V.Daugudis. – Nors ypatingų batų neįsigijome, praktikos jau turime, kad nenubildėtume ant užpakalio. Tad jautėmės draugiški gamtai ir patyrę – pasiramstydami lazdomis, kabindamiesi už šakų, šaknų ir uogienojų, pereidavome iš vienos grybingos vietos į kitą, nes jau žinojome, kad skardžiuose baravykai neauga.“

Patys italai taip pat mėgsta grybauti, tačiau šioje šalyje grybavimas yra mokamas, ir gan brangiai. Viskas priklauso nuo vietovės – kartais už bilietą tenka pakloti išties nemažai. Leidimas grybauti Italijoje gali kainuoti nuo 10 iki 205 eurų – tai priklauso nuo miško ir teritorijos pobūdžio. Beje, vienas grybautojas gali surinkti ne daugiau 3 kilogramų grybų, tokia pat norma nustatyta ir pasaulio grybavimo čempionato nuostatose. „Ten baravykai gražesni, storakočiai, baltomis papilvėmis. Italai juos mėgsta taip pat kaip ir lietuviai, – sakė „Kremblių“ vadovas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Italai stengiasi saugoti gamtą ir savo miškus. „Krembliai“ sužinojo, kad šiemet teks ne tik grybauti, bet ir rinkti šiukšles. Iki pastarųjų metų komandos to daryti neprivalėjo. Registruojantis kiekvienam buvo išduoti nepatogūs, be rankenėlių maišeliai grybams ir tokie pat, tik didesni, maišai šiukšlėms. Individualiems grybautojams už šiukšles prie rastų baravykų svorio buvo galima prisidėti taškų:
jei šiukšlių maišas pilnas – 500, jei puspilnis – 250, jei vos ant dugno – 100. Be šiukšlių grybai nesveriami, grybautojas diskvalifikuojamas. O komandų šiukšlės buvo sveriamos. „Šiukšlių ten sunkiau rasti nei grybų, taigi grybauji ir ieškai šiukšlių, pakelėse primėtyta, bet tikrai nėra tiek daug, kad prisirinktum“, – pastebėjo V.Daugudis.

Komandoje – sportininkai

O štai į klausimą, kaip pavyko aplenkti pačius italus, lietuvių grybautojų vadovas atsakė paprastai – tiesiog susibūrė labai gera komanda, esami ir buvę sportininkai, greiti, todėl pavyko pabėgti nuo varžovų: „Žinoma, labai svarbūs ir įgūdžiai, kaip tų grybų ieškoti: jų ten nesimato, nes viskas lapuose, pamatei iškilimą – numeti lapus ir randi. Greitai ėjome, visi išsiskirstėme, kad neitume vienas paskui kitą, todėl ir pavyko.“

Italai stebisi, kad Lietuvoje rinkti grybus galima bet kiek ir bet kada, kad visa tai nemokama. Italijoje labai svarbu grybą valyti toje vietoje, kur jį radai, kad liktų skutenos. Jų manymu, grybai taip užsisėja. O štai Lietuvos čempionatuose galima to nedaryti – renki kiek nori, grybai gali būti netvarkingi ir pan. Todėl, pasak V.Daugudžio, iš italų galima pasimokyti, kaip organizuoti čempionatus. Beje, viešėdami Italijoje „Krembliai“ nepraleido puikios progos pristatyti savo kraštą ir šalį. Rajono atstovų stendas su Lietuvos vėliava, lietuviška juoda duona, skilandžiu, keptais pyragaičiais su grybukais nepaliko abejingų.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Kremblių“ kasdienybė

„Grybaujame prieš darbą, po darbo ir darbo metu“, – taip V.Daugudis juokauja, pasakodamas apie „Kremblių“ komandos kasdienybę. Iš tiesų dalyvavimas čempionatuose užima daug laiko ir savo miškui jis dažnai jau nebeturi laiko. „Tačiau miškas – atgaiva, į kurį eini pailsėti nuo rutinos, atsipalaiduoji, ne tiek svarbu tas grybas, kiek bendravimas su gamta“, – pastebėjo jis.

Vytenis Daugudis gyvena netoli Rūdininkų girios, Pirčiupyje. „Esu asfalto vaikas, gyvenau sostinėje, tačiau gyvenimas pasisuko taip, kad abu su žmona Leonora išvykome iš Vilniaus. Leonorai buvo pasiūlyta darbo vieta Pirčiupių memorialiniame muziejuje.“

Taip miestiečių gyvenimas pasikeitė. Leonora šiandien mokytojauja Paluknio „Medeinos“ gimnazijoje, o Vytenis darbuojasi Paluk­nio seniūnijoje. Pradėję dalyvauti tradicinėse grybų šventėse, Daugudžiai panoro surinkti profesionalių grybautojų komandą. Atsirado norinčiųjų būti šaunioje ketveriukėje, komanda pasivadino „Krembliais“, pasiskolinę šį žodį iš Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“. Dabar jau Paluknio grybautojų komanda, vedami kapitono V.Daugudžio, nebesuskaičiuoja, kiek kartų dalyvavo grybų sostinėje Varėnoje rengiamose grybų aistruolių varžytuvėse. Palukniečiai – daugkartiniai šalies čempionai.

Nuo pat vaikystės grybavimas Vyteniui buvo mėgstamas užsiėmimas – rinkti grybų jį nuo mažens vesdavosi mama. „Grybavimas ir uogavimas yra seniausias amatas. Tiesa, anksčiau ši veikla buvo daug populiaresnė, žmonės ruošdavo gausias šių miško gėrybių atsargas žiemai. Dabar grybų pasirenkama tik vakarienei, o į mišką daugiau einama pailsėti“, – apgailestavo V.Daugudis. Pats jis į mišką eina nuo pat ankstyvo pavasario, vos nutirpus sniegui, kai pasirodo pirmieji bobausiai.

Grybų nevalgo

Dabar, kai žemę jau kanda pirmosios šalnos, grybautojas vis dar renka žaliuokes ir šilbaravykius. Pasak V.Daugudžio, šiandien žmonės grybauti nebemoka. Eidamas miške jis dažnai mato nupjaustytus grybų kotus, išvartytas samanas, numestas sukirmijusių grybų kepures. „Taip išduodate grybingas vietas. Jei matau, kad toje vietoje būta grybų, grįšiu čia vėliau, nes užaugs naujų. Kai mes su žmona praeiname, nelieka nė vieno kotelio ar pakeltos samanėlės“, – patirtimi dalijosi pašnekovas.

Grybauti Vytenis pradeda dar neprašvitus, o baigia jau sutemus. Pasak jo, mitas, kad jei nespėjai į mišką išeiti ryte, vėliau grybų neberasi. „Jie auga visą dieną, jei ryte juos nurinko kiti grybautojai, vakare bus naujų, – sakė jis. – Kita vertus, intuicija, kaip daugelis mano, nelabai padeda rasti grybą, daugiau tą lemia paprasta fiziologija. Akys juk pamato daugiau nei suvokia protas.“

Beje, grybavimo ekspertas pats grybų nevalgo. „Kai kasdien juos matai, valgyti nebesinori. Be to, grybams sutvarkyti, užmarinuoti reikia laiko, o aš jo neturiu“, – prisipažino Vytenis.

Į mišką, pataria grybautojas, eiti reikia tik su pintinėmis, kad grybai galėtų kvėpuoti. O štai dėl to, ką daryti pasiklydus, Vytenis patarė: „Kiekvienas miškas yra suskirstytas kvartalais, todėl grybaudami nekeiskite kelio, neikite į kitą kvartalą. Jei norisi pereiti kitur, grįžkite iki automobilio ir ten kirskite kelią. O jei jau pasiklydote, susiraskite kelių sankryžą, atsisėskite ir laukite.“

Kai grybų sezonas baigiasi, vyras griebiasi kitos įdomios veiklos. Paluknyje jau stovi į Lietuvos rekordų knygą įtraukta jo kurta ir statyta didelė baravyko skulptūra. Miestelį puošia ir netradicinis jo kurtas žibintas, medžio lentelės su gatvių pavadinimais, o vaikų darželio teritorijoje stovi jo sumeistrautos karstyklės. Idėjų nestokojantis grybautojas pripažino, kad kūrybai jį paakino miškas ir gamta.

V.Daugudžio patarimai

  • Kur ieškoti grybų? Ieškokite miške stovinčių senų automobilių. Su tokiais grybauti važiuoja vietiniai, o jie žino geras vietas.
  • Kad neprisirinktumėte nuodingų grybų, rinkite tik tuos, kuriuos gerai pažįstate. Nerinkite senų grybų.
  • Ant vieno stalo nedėkite grybų patiekalų ir alkoholio. Sąveikaujant grybams ir alkoholiui susidaro nuodingų junginių.
  • Geriausia grybus pirkti iš pažįstamų. Jei tokių neturite, pirkite iš pakelės prekiautojų, tačiau žiūrėkite, kad grybai nebūtų sudėti į plastikinius indus ir padėti ant įkaitusio automobilio kapoto. Parduodami grybai turėtų būti sudėti ant staliuko ir pridengti nuo saulės. Nepirkite grybų turguje, ten dažnai prekiaujama iš Ukrainos, Baltarusijos ar Rusijos atvežtomis šiomis miško gėrybėmis, kurios gali būti paveiktos radiacijos.