Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Įdomybės iš pensininko gyvenimo nugula į knygą

Geologijos mokslų daktaras karantiną leidžia netoli Rokiškio esančiame kaime. Manot, kad viskam užsidarius veiksmo trūksta? Ką jūs! Juk čia pat, kieme, gali „pašaudyti“ į paukščius, paganyti akis į nuolat iš miško atklystančius laukinius danielius arba kurti smagias istorijas ir džiuginti tuo bičiulius, artimuosius, feisbuko draugus.

Kai nebėra renginių, tinka ir apylinkių grožis

Kai tik koks susibūrimas Obeliuose, metraštininko vaidmens imasi Antanašės kaime įsikūręs geologas Kęstutis Kadūnas. Jis įvykį ne tik nufotografuoja, bet ir linksmai aprašo, tas istorijas paviešina socialiniuose tinkluose.

„Ir saviems pažiūrėti smagu, ir Obeliai garsinami“, – smagiais reportažais džiaugiasi Antanašės bibliotekininkė Ritė Gernienė.

Deja, pastarasis masinis renginys miestelyje buvo Kovo 11-osios minėjimas, dabar gi dėl pandemijos jokių susibūrimų nebevyksta.

„Per karantiną Obelių ir Antanašės nefotografavau, nebuvo ką, visur tuščia“, – sako pašnekovas.

Tačiau įdomūs reportažai ir išmoningai sudėlioti autoriaus tekstai nenutrūko. Geologas dabar žvilgsnį kreipia į Obelių apylinkes ir kitas vaizdingas Rokiškio bei gretimų rajonų vietoves, važiuoja per apleistas ar iš lėto restauruojamas dvarvietes.

Mieste – vien tik nupenėti balandžiai

„Minčių, ką kitiems parodyti ir aprašyti, – sočiai“, – patikina pašnekovas.

Fotoistorijos gimsta net pasidairius savos sodybos kieme.

Štai pašiūrėje ant taburetės padėjo saulėgrąžų pilną lėkštelę, ten atlekia įvairiausi paukščiai, tik sėdėk netoliese ir „šaudyk“.

Net žmonos darželiuose fotografui yra ką veikti, pliaukšteli aparatu į pirmąsias pražydusias, o po nakties šerkšnu padengtas tulpes, kitas ankstyvąsias žyduoles.

„Štai dabar sėdžiu verandoj, geriu kavą, o už 400 metrų vaikšto laukinių danielių banda, dukart per dieną iš miško išlenda. O mieste ką pamatysi? Nebent nupenėtus balandžius“, – akį ir sielą turtinančiais reginiais džiaugiasi jis.

Būdama kaime karantino jų šeima beveik nejaučia, jų namas antras nuo galo, akiplotyje miškai ir laukai, vaikščiok kur nori ir kiek nori, žmogaus nesutiksi.

„Jei ne karantinas, iš Vilniaus būtume vėliau šiam sezonui išvažiavę, bet vaikai pripirko kaukių, vienkartinių pirštinių ir liepė kraustytis į sodybą, kur toliau nuo žmonių, kur saugiau“, – paaiškina pašnekovas.

Pasak K.Kadūno, antanašiečiai ir obeliečiai labai drausmingi – be kaukių iš namų neina, be reikalo iš savų kiemų kojos nekelia.

Langines ištapė pati

Kadūnai palaikį rąstinį namelį Antanašės pakraštyje nusipirko prieš 13 metų.

Pats K.Kadūnas kilęs iš Dotnuvos, bet jo žmonos Zitos gimtinė yra Obeliai, tad tame krašte ir ieškojo sodybos.

Iš pradžių Vilniuje gyvenusi ir dirbusi pora čia atvykdavo tik per atostogas vasaroti, sodybą tvarkė priebėgomis, o kai prieš 3 metus vyras paliko postą Lietuvos geologijos tarnyboje, išėjo į pensiją – griebėsi labai rimto trobos remonto: įsivedė vandentiekį, viduje įsirengė dušą ir tualetą.

Sutuoktiniai tapo beveik antanašiečiais, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens gyvena kaime, o į butą sostinėje grįžta tik žiemoti.

Savą kaimiško būsto išorę Kadūnai pagražino ir šiam kraštui būdinga puošmena – ištapytomis langinėmis.

Prieš keliolika metų Rokiškio dailininkų įpūsta langinių paišymo mada kasmet vis plačiau plinta, meniškomis langinėmis puošiasi nebe tik miestas, bet vis daugiau aplinkinių kaimų, langines paprastai ištapo dailininkai kūrybinių stovyklų metu.

Kadūnai nelaukė plenero, savo namelio langines išpaišė pati Z.Kadūnienė. Ji – ne dailininkė, o informatikos specialistė, visą gyvenimą dirbo Konstitucinio Teismo bibliotekoje.

„Moterys daug ką moka, tik ne visad turi galimybių atsiskleisti, maniškė dar ir labai gražiai siuvinėja“, – gyvenimo draugę giria pašnekovas.

Vyras nekantriai laukė balandžio galo, kai įsigaliojo leidimas lydekų žūklei, tam malonumui valtį jau iš anksto nusmalavo.

„Agurkai man kraujy sėdi, juk nuo Kėdainių esu, tad ir šiltnamį įsitaisėm“, – pasakoja, kad darbų netrūksta.

Vietoj „juodojo aukso“ ištryško šaltinis

„Anądien važiavom į giminaičio laidotuves Biržų rajone, sustojome Kučgalyje ant Apaščios kranto, prie šaltinio“, – vyras pasakoja apie naujausią karantino metu padarytą fotopasakojimą.

Giluminės versmės K.Kadūną ypač domina, nes jo, kaip geologo, specializacija buvo požeminiai šalies vandens ištekliai.

Kučgalio šaltinis – ne natūralus. Sovietmečiu, apie 1960-uosius, Lietuvoje buvo užsimota ieškoti naftos, daugelyje vietovių daryti gręžiniai, bet „juodojo aukso“ taip ir neaptikta.

Gręžiniai buvo taip ir palikti, kai kurie jų iki šiol atviri, tarsi virtę fontanais.

Kučgaliečiai tą iš gelmių trykštančią versmę gražiai apipavidalino.

„Vargu ar tas šaltinis turi gydomųjų galių, tačiau jame tikrai yra padidėjęs geležies ir įvairių ištirpusių druskų kiekis, juk trykšta jis daugiau nei iš kilometro gylio“, – aiškino geologas.

Lygiai tokia pat po nesėkmingų naftos paieškų radusis versmė yra ir Krekenavos centre, iš jos padarytas fontanas.

Geriamo vandens turime sočiai

Mokydamasis vidurinėje K.Kadūnas svajojo apie istorijos studijas, tačiau teta atkalbėjo. Sakė, sėdėsi archyvuose, dulkes rysi ir nieko neuždirbsi. O vyresnis pusbrolis buvo mokslininkas, baigęs geologijos studijas, tad jo pėdom ir patraukė.

Beveik du dešimtmečius K.Kadūnas dirbo hidrogeologijos ekspedicijoje, buvo požeminio vandens apsaugos kontrolės būrio vadovas, o dar tiek pat metų, jau apsigynęs geologijos mokslų daktaro laipsnį, – Lietuvos geologijos tarnyboj, vadovavo hidrogeologijos skyriui.

„Niekas į pensiją nevarė, dar galėjau dirbti, bet visa, ką buvau suplanavęs, jau nuveikiau, o imtis naujų darbų jau būtų pritrūkę laiko“, – aiškina, kodėl užleido vietą jaunesniems.

Mokslininkas atskleidžia apie mūsų šalies geriamo vandens resursus.

„Per dieną galim suvartoti apie 3 milijonus kubinių metrų, semt ir semt, upės nenuseks, juk suvartojame tik 0,5 milijono kubinių metrų“, – paaiškina jis.

Statant namus teko nukasti metalais užterštą gruntą

Dar viena K.Kadūno darbo sritis buvo ekohidrologiniai tyrimai.

Mokslininkas primena Panevėžio situaciją. Kelis dešimtmečius veikusio pramonės giganto „Ekranas“ teritorijoje liko sočiai užteršto grunto. Tyrimus atlikę geologai nustatė, kur yra itin pavojingų plotų, ten reikėtų nukasti tam tikrą storį dirvožemio.

„Industrijai ir miškams sodinti gali būt didesnė tarša, o gyvenamųjų namų statybai ir žemės ūkio darbams gruntas privalo būti švarus“, – aiškina pašnekovas.

Anot jo, ir dabar „Ekrano“ teritorija yra užterštumo mozaika.

Molainių mikrorajonas pastatytas ant laukų, kur buvo vežamas ir paskleidžiamas nuotekų dumblas.

„Ten dirvoje buvo labai daug metalų. Jie pateko per nuotekas iš pramonės objektų“, – pasakoja geologas.

Tarša metalais nėra tokia pavojinga kaip pesticidais. Metalai paprastai „sėdi“ paviršiuje, užtenka nukasti santykinai nestorą grunto sluoksnį – ir teritorija tiks namų statybai. O vietos, kur kolūkių laikais buvo pesticidų sandėliai, daug pavojingesnės. Kad nekeltų pavojaus žmonių sveikatai, gali reikėti nukasti net 5 metrus grunto.

Dar ir knygą parašė

Kaime vis daugiau laiko praleidžiantis mokslų daktaras dar tapo ir rašytoju – prieš pat Naujuosius metus išleido knygą „Gyvenimo mozaika. Pensininko užrašai“.

Pirmoje dalyje sudėti biografiniai faktai, pasakojama apie Kadūnų giminės šaknis, o antrojoje – pirmųjų buvimo pensijoje metų įspūdžiai. Su humoru, visokiais smulkiais kasdieniais nutikimais, kur personažu tampa ir nulėpausis šeimos šuo Čierka, ir potyriai ant kaimiškos krosnies verdant barščius.

Buvusioje savo darbavietėje Vilniuje tą knygą jau pristatė, rengėsi knygos sutiktuvėms kaimo bibliotekoje suburti ir antanašiečius, bet koją pakišo pandemija.

Pernai bibliotekoje K.Kadūnas pristatė savo fotografijų parodą, žiūrovams privirė katilą žuvienės.

„Niekad nieko nesu rašęs, tik mokslines ataskaitas“, – K.Kadūnas net pats stebisi, ką dabar surašė.

Kadangi skaitinio niekas nesupeikė, geologas plunksnos nededa, rašo toliau. Antros tikros knygos gal ir nebebus, juk leidyba brangi, bet vieną egzempliorių tikrai pagamins – atspaustus rašinius įriš pats ir paliks vaikams.

„Antrą knygą keliu į feisbuką“, – aiškina, kur jo kūrybos galima paskaityti.

 

Daiva SANKAUSKAITĖ, "Panevėžio kraštas",   www.panskliautas.lt

Rekomenduojami video