Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ignalinos aerodrome – visas aviacijos pasaulis

Pasakodama apie Ignalinos aerodromo įkūrėją Rimvydą Maciulevičių, galėčiau vardyti ir vardyti jo nuopelnus aviacijai, bet labiausiai įsiminė keli jo sakiniai: „Lėktuvas yra gyvas, su juo ir pasisveikini, patapšnodamas propelerį, ir atsisveikini...“, „Tą kvapą – dangaus, tolių, gaivos – prisimenu iki šiol...“, „Ar pajutote, kad pabuvojote tarp laimingų žmonių – čia, aerodrome, visi laimingi...“

Žmonės su polėkiu

Aš tikrai pabuvau laiminga aerodrome – ir todėl, kad varžybų dalyvis mane paskraidino, ir todėl, kad iš arti pamačiau, kuo gyvena žmonės su polėkiu. Kai pakilome lėktuvu link debesų, virš žalio, lygaus pakilimo tako, kai akimis apglėbiau nuostabias Ignalinos apylinkes, žvelgiančias žydromis ežerų akimis, negalėjau nesižavėti tokioje vietoje įkurto aerodromo privalumais. Didžiulėje erdvėje tarp pievų, miškų ir ežerų plytėjo kokybiškas 1 000 metrų kilimo / leidimosi takas... Ignalinos aerodromas didžiuojasi išskirtine teise Europoje – iki 22 km leisti raketas bei savo patrauklumu kariuomenei – čia treniruojasi NATO sąjungininkai su galingais „Apache“ sraigtasparniais, kyla ir leidžiasi bepiločiai orlaiviai. Vietą čia rado ir pilotų mokykla – joje pagal intensyvią mokymosi programą per 2,5 mėn. gali būti parengiami ultralengvųjų lėktuvų pilotai.

„Kai Ignalinos aerodromo atidarymo metu čia pirmą kartą galingai suūžė lėktuvai, – netolimus laikus prisimena Ignalinos aerodromo įkūrėjas, – iš jaudulio, atrodo, pakirto kojas, o juk tai – ne pirmas mano statytas aerodromas…“

Pirmąjį aerodromą prieš 20 metų R.Maciulevičius pastatė Jungtiniuose Arabų Emyratuose, dykumos smėlynuose, netoli Dubajaus… Vėliau Kėdainių aerodrome jis įkūrė unikalų Europoje, sertifikuotą skraidybos mokymo centrą, kuriame pats skraidė mokomaisiais reaktyviniais naikintuvais L-29.

Ignalinos aerodromo įkūrėjas Rimvydas Maciulevičius sako, kad aerodromai – tikra jo aistra.

Čempionato atgarsiai

Pakalbintas ką tik įvykusio Europos čempionato vyriausiasis varžybų teisėjas, Tarptautinės aeronautikos federacijos ultralengvųjų orlaivių komisijos (CIMA) prezidentas Wolfgangas Lintlas, taip pat auksą iškovojęs ukrainietis, dviviečio ultralengvojo orlaivio pirmasis pilotas Jurijus Jakovlevas puikiai įvertino aerodromo pasirengimą bei stropius varžybų organizatorius. Tai – europinio lygmens renginio organizacinės komandos branduolys – aerodromo direktorius Vytautas Rafanavičius, Ultralengvųjų orlaivių pilotų federacijos (ULOPF) prezidentas Povilas Kalinauskas bei su savanoriais dirbęs ir organizacinį procesą prižiūrėjęs Albertas Maciulevičius.

Savaitę trukęs 15-asis Europos ultralengvųjų orlaivių čempionatas, kuriame dalyvavo 9 Europos šalių komandos, auksiniu tapo Čekijos, Lenkijos ir Ukrainos pilotams, o lietuviai komandinėje įskaitoje užėmė garbingą trečiąją vietą.

Pasak žinovų, tai stebėtinas rezultatas, lyginant kitų šalių ir lietuvių galimybes. Mat mūsiškiai daugiausiai remiasi vien savo asmeniniais ištekliais, be to, daugybę organizacinių darbų atlieka patys.

Yra dar mėnulio komendantų

Paprašytas įvertinti šiandieninę Lietuvos aviacijos padėtį, R.Maciulevičius prisipažino liūdintis dėl jos.

„Mes, daugiausiai skraidantys iš visų Baltijos šalių, neturime nuosavos aviakompanijos. Ji dirbtinai sužlugdyta. Kai tik išdygsta koks reikšmingas grūdas aviacijoje, tuoj atsiranda visokių trukdžių jam, pasipila šmeižtas. O juk turime pasaulinio lygio remonto gamyklas Vilniuje ir Kaune, kur dirba šimtai žmonių. Tačiau, kaip manote, kiek gatvėje paklaustų piliečių atsakys, kad Lietuvoje remontuojami didžiausi Europos „boeingai“, veikia prestižinės pilotų mokyklos? Aš auklėtas Dariaus ir Girėno dvasia, kuri vietą, deja, jau užleidžia pinigams... Kai bendrauju su mokiniais, man daug maloniau kalbėtis su vaiku, kuris svajoja tapti pirmuoju mėnulio komendantu, o ne su tuo, kuris vienuoliktoje klasėje išvis neturi svajonės...“

Dvidešimtmetis R.Maciulevičiaus sūnus Albertas, kaip ir tėtis, anksti įgijo piloto licenciją, skraido, organizuoja skrydžių varžybas.

Dangaus kvapas

Kalbėdamas apie savo paties vaikystės svajonę, Rimvydas prisimena devintą klasę Švenčionių vidurinėje, po kurios – lėkte lėkė į Vilniaus politechnikumą, kad besimokydamas galėtų šokinėti parašiutu, jog taptų sklandytoju.

„Pataikiau geru metu, aviacijoje – pakilimas, už skraidymus, kurą mokėti nereikėjo. To aš, girininkijos miškuose užaugęs, nebūčiau galėjęs sau leisti, – šypsosi prisiminęs. – Viską į vietas sustatė daug puikių sutapimų, o jau kokie žmonės pasitaikė! Zigmas Polinauskas, Petras Brundza, kiti... Nuo jų prasidėjo aukštojo pilotažo istorija, jie mus, jaunus, labai palaikė. Vaikigaliui labai svarbu pakliūti į tokią šeimą! Prisimenu, aeroklube mokydavomės vakarais, nes reikėjo praeiti 82 valandų teorinį kursą – tuo metu iš Kyviškių aerodromo grįždavo instruktoriai: įžengdavo vilkintys sunkiom žieminėm uniformom ir atsinešdavo tokį dangaus kvapą – pūgos ir dangaus kvapą, kurį aš ir dabar tiesiog fiziškai jaučiu.“

„O ar jums teko kada nors miegoti pasiklojus parašiutą?“ – netikėtai paklausė aviacijos entuziastas. Žinoma, ne, o jis pasakojo toliau: „Tuometiniame Kapsuko mieste, parašiutininkų klube buvome susiremontavę nedidelį namelį, tekdavo ne vieną naktį pernakvoti, o neturėdami ką pasikloti, panaudodavom parašiutą su tuo pačiu dangaus kvapu...“

Oro balionais per Karakumus

R.Maciulevičius pirmiausia yra parašiutininkas, 1976 m. Pabaltijo oro akrobatikos pirmenybėse tapęs parašiutinio sporto čempionu. Tada jam ir buvo suteiktas parašiutinio sporto meistro vardas. Kita jo mėgstama sportinės aviacijos šaka – skraidymas oro balionais. Pirmas Lietuvoje įvaldęs šį sportą, ne sykį dalyvavo pasauliniuose čempionatuose, suorganizavo daugybę oro balionų švenčių Vilniuje, o 1988 m. įkūrė Lietuvos oreivių draugiją ir oreivių mokyklą. 1991 m. suorganizavo egzotinę ekspediciją į Karakumus ir tapo pirmuoju Oreivystės istorijoje oreiviu, perskridusiu šią dykumą... 2016 m. išleido knygą – foto albumą apie skrydį per Karakumus.

Pasak kelionės fotografo Eugenijaus Stetsko, „...tai buvo mūsų sena svajonė – knyga apie ekspediciją oro balionais virš dykumos. Beveik mėnuo kitokio pasaulio... O pradžia – 1988 metais aš atvažiavau į Vilnių turėdamas tikslą sukurti fotoreportažą apie tai, kaip jaunas pilotas R.Maciulevičius pradėjo skraidyti oro balionu. Jis buvo pirmasis žmogus Sovietų Sąjungoje, pakilęs į orą tokiu būdu...“

O kelionės organizatorius knygoje kalba jausmais: „Žinai, kaip įdomu – juk mes ten suradome jūrą. Mes ją pamatėme per smėlį. Ši jūra man buvo atradimas. Su Kaspija viskas aišku, ji – šalia. Bet tai, kad Karakumai – jūra... Smėlyje visur vien kriauklės. Sako, jog ten, apačioje, labai daug vandens. Ir mes tai pamatėme per smėlį. (...) Nakvojome jurtose. Aš įsiminiau dulkių jausmą. Tačiau dykumos audros, kokias aš vėliau mačiau Emyratuose, nebuvo. Nors ne: buvo viena, kažkas buvo pačioje pabaigoje. Man tai labai geras jausmas: dykuma kaip nerami jūra. Tai asmeniška, tame mano esybė – kai kyla audra, mane užplūsta ramuma. Ir netgi laimės suvokimas. (...) Kas dar ten buvo? Buvo dangaus akis. Naktį mes atsikėlėme ir nuskridome. Iš tikrųjų užduoties skristi nebuvo – po to draugai ieškos mūsų naktį... Ir tai buvo neilgas skrydis. Pakilome, paskridome ir lengvai nutūpėme. Ir štai mes stovime su Nikolajumi Žukovu: danguje virš mūsų atsivėrė akis. Tokia didelė ir graži. Ten dangus gilesnis, tamsesnis...“

Savaitę trukusiame 15-ajame Europos ultralengvųjų orlaivių čempionate auksą iškovojo ukrainietis, dviviečio ultralengvojo orlaivio pirmasis pilotas Jurijus Jakovlevas.

Sraigtasparnio pamokos

Priskraidyta daugybė valandų įvairiausiais, net pačiais didžiausiais, lėktuvais. Kai paklausiau „Ar daug skirtumų skraidant įvairiais lėktuvais?“, R.Maciulevičius nustebino atsakymu.

„Jungtiniuose Arabų Emyratuose bestatydamas aerodromą skraidžiau savarankiškai įvairiais ten buvusiais lėktuvais – An-1, An-28, L-410. Vis dėlto į kiekvieną lėktuvą reikia „įsivažiuoti“. Nes lėktuvas yra gyvas. Su juo turi ir pasisveikint, ir atsisveikint, gali per propelerį patapšnoti... Labai didžiuojuosi, kad gebu skraidyti sraigtasparniu, nes tai toks jautrus orlaivis! Jį valdai tiesiog visu savimi. Visiems sakau, kad juo skrisdamas turi turėti stuburą. Kitais žodžiais tariant, viskas tavo viduje, ir ypač artimiausioje aplinkoje, taigi, šeimoje turi būti gerai, svarbiausia – tu turi džiaugtis gyvenimu: iš šios visumos išplaukia vidinė ramybė, reikalinga sraigtasparniui valdyti.“

Apie šeimą, nors ir išsidavė, kad yra labai laimingas, pasakojo gana santūriai... R.Maciulevičius gyvena Vilniuje, bet bemaž kasdien važinėja į Ignaliną. Žmona Rūta – gydytoja, vidaus ligų specialistė. Dvidešimtmetis sūnus Albertas anksti įgijo piloto licenciją, skraido, organizuoja skrydžių varžybas. Vyresnysis sūnus Mykolas yra Kendo – šiuolaikinio japoniško fechtavimosi – čempionas, iškilęs aukštai – iki 5 dano. Dukra Jurga gyvena Vokietijoje, dirba Liuksemburge, teisme, kalba devyniomis kalbomis...

Rekomenduojami video