Dvidešimtmetė, kalbanti apie absoliuto erdvę, šiurpstančią odą skaitant R. M. Rilkės poeziją, gimtojo Vabalninko ilgesį būnant Šveicarijoje... Jautriai pasaulį matančios gražios ir labai kuklios mergaitės mintis sunku „pririšti“ prie popieriaus ir pavadinti interviu ar pokalbiu. Tai daugiau yra bandymas pagauti jos, Indrės Kučinskaitės, kelionės į muzikos bei vidinį pasaulį atspindžius.

„Negirdėjau telefono skambučių – pjoviau pas močiutę žolę“, - teisinasi Indrė, per atostogas grįžusi į Vabalninką, kur gyvena jos mama, broliukai.

Trečius metus Šveicarijoje besimokančios vabalninkietės studijų objektas – senoji muzika. Indrė žino, kad baigiamasis jos bakalauro studijų koncertas rečitalis vyks kitą pavasarį, gegužės 5 dieną. Su pavasariu susijęs ir lemtingas Indrės susitikimas su senąja muzika. Tai įvyko festivalio „Baroko pavasaris Biržuose“ renginiuose.

„Senoji muzika mane „užkabino“, tiesiog susargdino“, - kalba Indrė. Pasakoja apie koncertą Biržų pilyje, kai ji kartu su klavesino, vargonų virtuozu Vilimu Norkūnu grojo J. S. Bacho sonatą fleitai.

Mano klausomos muzikos skonis labai eklektiškas, o grojaraštis – gėdingai įvairus (juokiasi – red.). Šiomis dienomis (o, šventas nuklydime!) klausiausi bossa nova kūrinių...

Bet turiu pasakyti apie absoliučią ištikimybę Bachui, itališkai XVII amžiaus ir barokinei prancūziškai muzikai – tai yra mano meditacija...

Kai pro klausomos muzikos ornamentus matai didingą bažnyčių architektūrą, puošybą, įvaizdžiai tokie stiprūs, kad leidžia patirti, išgyventi absoliuto didybę – per muziką mes susitapatiname su amžinybe. Tai yra galimybė pajusti prasmingą, išpildytą gyvenimą“...

Išpildytas gyvenimas

„Bendrąja prasme išpildytas gyvenimas – tai balansas tarp realybės ir absoliuto. To balanso ieškojimas. Jei gyvenime yra per daug aukštumų, liguisto šviesos ieškojimo, tu apleidi realybę. O jei gyveni vien tam, kad prikimštum pilvą, tai irgi nėra tai, ką norėčiau rasti. Man svarbus balansas. Manau, jį galima paaukoti nebent tada, kai to reikalauja meilė – šeimai, muzikai etc. Mylėti galima dideliais mastais... O gyvenimas yra ir tai, ką tu gali sudėti į atliekamą kūrinį“...

Karantinas

„Labai sunkus laikas... Yra tokia detalė, kad atliekant senąją muziką labai svarbus žmogaus pulsas, kurį lemia širdies plakimas. Pagal jį yra grojama. Atlikėjams reikia gerai jausti vienam kitą. O ką galima sakyti apie nuotolinį grojimą, kai net pats nebejunti savo širdies dūžių? Koks yra grojimas „skaipu“? O darbo buvo labai daug, teko užrašinėti kompozicijas ir kt., tad nebeliko laiko galvoti apie savo emocijas, reakcijas į aplinką... Tuo metu leidau sau tokią prabangą – pasidaviau liūdesiui, švaisčiausi emocijomis, nors taip elgtis – užkrauti savo nuotaikas kitiems – nesu linkusi...

Buvau pasiilgusi gyvo ryšio, grojimo, kuris išsipildė iš karto, kai buvo leistas bendravimas laikantis 3 metrų atstumo vienas nuo kito. Grojau su savo dėstytoju, kuris man yra tiesiog neįtikėtina dovana.“

Dovanos

„Viskas man yra gyvenimo dovana. Ir visi sunkumai – taip pat. Atsidūrusi Šveicarijoje supratau, kaip klaikiai ilgiuosi Lietuvos, jausmo, kad tai šalis, kurioje yra mano namai. Šveicarija mano namais netapo – gyvenimas čia sukasi tik apie universitetą... Visi gyvenime atsiradę sunkumai, „įtrūkimai“, „plyšiai“ yra dovanos. Nes bet koks plyšys yra vieta šviesai...

Ši mintis susijusi ir su man labai artimos asmenybės – Jurgos Ivanauskaitės – kūryba. Ja esu absoliučiai „susirgusi“ – turiu knygas, paskutinių pokalbių laidų įrašus. Kai kam jos mintys atrodo destruktyvios, tačiau juk tai ir yra „įplyšimai“, pro kuriuos skverbiasi šviesa.

O ji tos šviesos labai ieškojo. Man priimtinas Jurgos požiūris į pasaulį, į tai, kas yra tikėjimas dvasingumu. Man ji – įkvepiantis žmogus.

Aš pati esu žmogus dvasingas, bet ne religingas – man nesvarbu, kokiu vardu vadinamas Dievas. Turiu atvirą širdį (stengiuosi ją turėti), o manyje yra visko – ir dieviško, ir velniško. Tas amžinasis dualizmas (šypsosi).

Sako, esu jautri. Jautrumas yra stiprybė. Kaip ir nuolankumas. Stiprybės reikėtų priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, o ne kokio norėtum.“

Knygos ir kalba

„Knygų esu perskaičiusi labai daug. Kai į mokyklą reikėdavo atnešti ir parodyti perskaitytą knygą, atitempdavau jų maišą. Namuose skaitydavau naktimis – metodu „po antklode su žibintuvėliu“. Kol to neišsiaiškino mama. O dabar toks laikas, kai daugiausia skaitau akademinę literatūrą.

Mano studijos vyksta vokiečių kalba. Vabalninke ir Vilniuje tik angų kalbos besimokiusi maniau, kad vokiškai niekada neišmoksiu. Pusę metų mes, „angliakalbiai“, turėjome galimybę studijuoti angliškai, o tada reikėjo susitaikyti su tuo, kad toje pasaulio dalyje valstybės kalba yra vokiečių. Vieni bandė „kovoti su vėjo malūnais“, įrodinėti teisę kalbėti kita kalba, tačiau aš pripažinau svetimos šalies, kurioje mokausi, reikalavimą. Kalbos kursai Šveicarijoje be galo brangūs – man neįkandami. Ir čia padėjo dar vienas nuostabus žmogus – panevėžietė mokytoja, kuri vokiečių kalbos mokė ir į Šveicariją atvykusį mano kraštietį draugą. Su mokytoja bendraujame nuotoliniu būdu – ji man siunčia užduotis, skambiname viena kitai. Šįmet jau galiu sakyti, kad vokiškai kalbuosi, galiu suprasti ir rašyti.

Vokiečių kalba – labai poetiška, dabar ja skaitau ir R. M. Rilkės poeziją.Skirtumą pajutau -– skaitant vokiškai pašiurpsta oda, o lietuviškai - labiau krinta į širdį. Ir nežinau, kas yra geriau. Rilkę „atradau“ per jo poeziją vertusio tėvo Stanislovo pamokslus.“

Mama ir mokytojai

„Mamai aš dėkinga už geležinę stiprybę. Mūsų gyvenimas buvo visoks – aš turiu tik vieną mamą. Jai turiu dėkoti, kad nekirpo sparnų – sakydavo, kad jeigu Indrė gali ir nori, tai turi mokytis. Nors tuo metu buvo daug kliūčių, jai netrūko drąsos bei stiprybės išleisti mane ir patikėti kažkam globoti...

Vabalninko mokykla – mano pradžių pradžia. Maža provincijos mokykla, į kurią susirenka ne visad motyvuoti ir pažinimu užsidegę vaikai. Kad galėtum juos išmokyti, pirmiausia turi prasiskverbti pro vidinę gynybinę sieną. O tai pavyksta ne kiekvienam mokytojui. Ne visi ištveria.

Biržų muzikos mokykla – vieta, kurios ilgesys manyje užkoduotas. Čia sutiktų nuostabių mokytojų padedama supratau, kad yra durys į meną... Būtent dėl to durų atradimo ir verta vaikus leisti į muzikos mokyklas... Jose atrakinama daugybė simbolikos reikšmių, padedančių suvokti pasaulį, atpažinti save ir kitus.“

Apie grįžimą

„Aš nežinau, kas atsitiks. Jei atsiras galimybė, kuriai grįžimas į Lietuvą prilygtų neišsipildymui, tada spręsiu...

Mano visa esybė linkusi prie minties, kad noriu grįžti. Šveicarija – graži ir turtinga šalis, kurioje daug talentingų ir finansiškai labai stiprių žmonių. Didesnę prasmę matyčiau grįžti į Lietuvą ir čia pasidalyti tuo, ką išmokau.“

Alfreda Gudienė