Gintautas Petronaitis savo dirbtuvėlėje. / G. Petronaičio nuotr.

Kiekvienas žmogus kokioje nors srityje turi talentą, bet ne kiekvienas sugeba jį atskleisti ir ne kiekvienas turi galimybę duoti jam eigą.

Gintautas Petronaitis, palyginus dar jaunas žmogus, jau vaikystėje pajuto savyje menininką, bet profesionalu netapo.

Vaikystėje

Gintautas, kilęs garsioje giminėje Liogailiškio kaime, ten turėjo labai gabų ne tik gimnastikai žemelio brolį Mykolą, kuris, nors ir neturėjo sąlygų, baigė gimnaziją ir toliau tęsė Lietuvos karo aviacijos studijas Kaune. Tapo pasižymėjusiu prieškario Lietuvos karo lakūnu, o Gintautą jau nuo mažumos labai traukė vaizduojamasis menas.

Mokydamasis tuometinėje Kėdainių Pirmoje vidurinėje mokykloje, dabar J. Paukštelio progimnazija, lankė vaikų dailės studiją Kėdainiuose, kur piešimas, tapyba ir kompozicija jam visada labai gerai sekėsi.

Po pamokų mokykloje uždusęs atbėgdavo į studiją ir imdavosi darbo. Buvo visada tylus, bet darbštus vaikas. Domėjosi meno istorija, tautodaile, o tapydamas siekė spalvingumo. Didelę reikšmę skyrė kompozicijai, kuri pabrėžiamai atskleidžia menininko sugebėjimą kurti.

Jau vaikystėje buvo pastebėtas jo ne vaikiškas vidinis pasaulis, mąstymas. Net kurdamas peizažus neretai išreiškė savo mintis.

Pastebėta, kad jo kompozicijose buvo atskleidžiama kaimo žmonių veikla, tai, ką jis geriausiai pažinojo. Kartais sukurdavo ir fantastinių pilių, kuriose svarbiausia misija buvo gerai pasirinkta spalva, ta pagrindinė jausmo išraiška.

Mėgo dirbti akvarele ir guašu. Akvarelė ne tokia paprasta tapyba ir jos jau nė kaip nepataisysi. Jam visa tai gerai sekėsi. Sekėsi ir žmonių vaizdavimas. Jie visada dirbantys, susikaupę.

Jo kai kurie darbai yra Vaikų dailės studijos aplanke M. Daukšos viešosios bibliotekos archyve.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Fortūna parodė nugarą

Tais laikais profesionalus menas ne kiekvienam gabiam buvo pasiekiamas. Jei gabumų ir užteko, reikėjo geros protekcijos, kurios jis neturėjo. Tad į Meno mokyklą negalėjo įstoti. Žinau iš patirties, kaip įstojimo konkursuose nepageidaujamam iš kaimo buvo sunku patekti.

Nepavykus įstoti į norimą specialybę, mokėsi Kėdainių profesinėje-technikos mokykloje ir pasirinko, jo manymu, artimesnę sau dažytojo specialybę. Ją baigęs toliau Kauno politechnikume siekė statybininko specialybės, bet labai sušlubavo sveikata ir mokslą teko nutraukti. Kiek pasigydęs, 1985 metų rudenį pradėjo dirbti šaltkalviu Cukraus fabrike, kur ir bendradarbiai yra nuoširdūs, draugiški. Nesiskundžia ir vadovais bei darbu. Todėl čia dirba iki šiol.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pelėdnagiuose

1989 metais sukūręs šeimą, apsigyveno Pelėdnagiuose, kur ir dabar gyvena. Yra laimingas, kad turi darbą, puikią šeimą, sulaukęs dukros ir sūnaus, kurie visą laiką nedavė ramybės, kad galėtų tuo užsiimti, kad ir laisvalaikiu.

Gintautui labai patiko ši neeilinė vietovė. Gražus kraštas, puikūs kaimynai.

Manoma, Pelėdnagių pavadinimas kildinimas nuo apsileidusių žmonių. Gal kada tokių būta, nes juos valdė carinė valdžia, o žmonės buvo baudžiauninkai. Be to, ir šis kraštas dažnai kentė nuo švedų saksų, rusų kariaunų. Dar XVIII amžiaus pradžioje buvo didelis badas, maras. Ir tada, t. y. 1739 m., buvo likę tik vienuolika ūkių, turėjusių po 8 valakus žemės, o 1810 metais jau jų buvo septyniolika. Gyventojų skaičius nuolat augo.

Apie 1860 me­tus Pelėdnagių ūkininkai buvo iškeldinti į Karūnavos kaimą, o žmonės masiškai buvo varomi nuo žemės, kurią užsėdo bajorai.

1892 metais Pelėdnagiuose jau veikė Kartono žaliavos gamybos fabrikas, plytinė, turėjo savo malūną, buvo ir dvaras.

Pasibaigus kovoms už Lietuvos nepriklausomybę, čia apsigyveno buvę karo dalyviai, pulkininkas Justinas Kibirkštis.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pokaryje buvo net dvi plytinės, Lietuvos mokslininkų rūpesčiu čia buvo įkurta labai svarbi Lietuvos žemės ūkio įmonė Melioracijos statybos valdyba, kuri labai pagelbėjo Lietuvos laukams juos nusausinant. Čia pat buvo gaminami ir melioracijai reikalingi įvairaus diametro melioraciniai keramikiniai vamzdeliai.

Galima sakyti, kad dabar čia jau miestelis, kuriame gyvena per tūkstantį žmonių. Yra paštas, biblioteka, darželis, mokykla, medicinos punktas, net kelios parduotuvės, kelios akcinės bendrovės. Čia ir seniūnijos, bendruomenės centrai, visur išpuoselėtos sodybos, žydi gėlynai.

Metalas pažadino

Nuo šaltkalvystės iki kalvystės – nedidelis žingsnis. Bedirbant šaltkalvio darbą, metalas rankoj davė mintį, kad iš jo daug ką galima gražaus padaryti. Tokio meno niekur nesimokė, bet juto jo alsavimą. Pasidarė menkutę dirbtuvėlę ir pradėjo… Jau penkiolika metų nesiskiria su menine kalvyste.

Pirmieji žingsniai buvo nedrąsūs, tenkinosi grakščiomis kėdutėmis, staliukais, meninėmis tvorelėmis, vartais, durelėmis, lankstais apkaustais. Ir sumanymai vis augo. Atsirado grakštūs, įspūdingi meniniai metalo antkapiniai paminklai, meniniai metaliniai originalūs kryžiai. Sukūrė Cukraus fabriko simbolį „Runkelis“, o po to ir dekoratyvinius meninius kūrinius.

Tenka tik stebėtis, kaip žmogus, neturintis specialaus išsilavinimo, reikiamos kūrybinės dirbtuvės, sugeba geležį „minkyti“ kaip vašką. Viskas padaroma meistriškai, jautriai, nuoširdžiai ir jausmingai.

Pradėjo kurti net figūrines kompozicijas. Įspūdingas kūrinys „Pelėda“, net pusantro metro aukščio, yra prie Pelėdnagių seniūnijos pastato. Savo grakštumu, akių šviesa tartum simbolizuoja šios įstaigos prasmingą veiklą, skleidžiamą šviesą, gėrį ir išmintį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šio menininko rankose metalas virsta grakščia gėle, švelniais medžio lapeliais, įvairiais gyvūnais. Tik nebando kurti žmonių portretų. Tikiu, kad ir tai jam pavyktų, nors tam reikia būti gerai susipažinusiam su žmogaus plastine anatomija, išmokti perteikti portretuojamojo psichologinę išraišką. Bet jis juk gerai valdo piešinį. Tai turėtų jam sektis ir tas žanras.

Širdį skauda dėl tokių žmonių, kuriems likimas buvo ne toks, koks turėtų būti. Tokie žmonės tampa menininkais iš savęs ir dėl savęs, vadinami tautodailininkais.

Gintautas labai kuklus, niekur nesiafišuoja, nedalyvauja jokiose parodose, o reikėtų, nes tokių kūrėjų yra labai nedaug.

 

Jonas JUCEVIČIUS