Šalyje nuolat eskaluojama emigracijos tema. Todėl labai pozityviai nuteikia Airijoje gyvenančio jauno biržiečio kelionė į namus. 21 metų Dovydas Vaseris yra bene pirmasis biržietis, iš Airijos į Biržus parvažiavęs dviračiu. Jis dviračiu įveikė 3315 kilometrų atstumą ir apvažiavo devynias valstybes.

„Kelionėje išmokau, kad nieko negali suplanuoti iš anksto. Visada yra išeitis, ir niekur nenuskubėsi. Ir nebūtina turėti daug pinigų, kad galėtum apkeliauti Europą. Tik reikia noro“, - sako jaunas vyras. Vien fizinio pasiruošimo neužtektų.

Dovydas su mama Ramute Vaseriene į Airiją gyventi išvyko prieš vienuolika metų. Biržų „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje jis baigė keturias klases.

Airijoje kurį laiką gyveno ir jo brolis Kajus, tačiau vėliau grįžo pas tėtį Gintautą į Biržus. Šiuo metu jis gimnazistas.

Dovydas taip pat svarsto apie grįžimą į Lietuvą. Jam atrodo, kad Airija yra pakankamai depresyvi šalis.

Vaikino Biržuose laukia plati giminė – tėtis, brolis, seneliai. O grįžtant iš kelionės jo itin laukė ir pasiekus Biržų miestą žymintį ženklą ant kaklo ąžuolo lapų vainiką užkabino krikšto tėvai Daiva ir Edmundas Čerbulėnai.

Visos kelionės metu artimieji ir draugai vaikiną palaikė, domėjosi, kaip jam sekasi.

Vaikinas pasakojo, kad nuo vaikystės mėgo važiuoti dviračiu. Prieš metus įstojo į Airijoje gyvenančių lietuvių dviračių mėgėjų klubą. Tai bendraminčių bendruomenė, kuri dviračiais važinėja po visą Airiją.

Į Lietuvą Dovydas grįždavo, kaip ir daugelis tautiečių, lėktuvu. Tačiau praėjusią vasarą jis į Vilnių iš Biržų nuvažiavo su dviračiu. Kažkas pajuokavo, kad jis kada nors su dviračiu ir iš Airijos į namus atmins.

Praėjus pusmečiui, pavasariop jis vis dažniau pagalvodavo apie kelionę į Biržus dviračiu. Iš pradžių planavo kelionę su drauge, bet, kai su ja išsiskyrė, nutarė važiuoti vienas.

Dovydas kelionei specialiai nesiruošė. Tam, anot jo, vien fizinio pasiruošimo neužtektų, reikia nusiteikimo bei „kažką turėti galvoje“. Nuo kelionės jį daug kas atkalbinėjo – sakė, apvogs, pasiklysi. Tačiau, kai pradedi važiuoti, anot jo, viskas atrodo kitaip. Sutinki draugiškus žmones, kurie padeda, nebijai paprašyti pagalbos.

Sunkiausia – Lenkijoje ir Rusijoje

Dovydo Vaserio kelionė prasidėjo rugpjūčio 4 dieną, o baigėsi rugsėjo 8 – ąją. Kelionėms skyrė 24 dienas, visas kitas - poilsiui. Daugiausia jis pravažiavo pirmąją kelionės dieną – 206 kilometrus. Vėliau kelionės trukdavo trumpiau. Vidutiniškai kasdien jis numindavo po 150 kilometrų. Penkis kartus jam teko keltis per kanalus. Kelių buvo visokių – ir asfalto, ir miško, ir kaimo keliukų.

Vaikinui teko važiuoti per Airiją, Prancūziją, Belgiją, Olandiją, Vokietiją, Lenkiją, Rusiją, Lietuvą ir Latviją. Jis sako, kad geriausiai dviratininkams pritaikyta infrastruktūra yra Belgijoje ir Olandijoje. Čia visur yra įrengti dviračių takai, dviratis yra labai populiari transporto priemonė. Jis nufotografavo net prie dviračių takų pastatytas šiukšliadėžes, kurios įrengtos taip, jog dviratininkas į jas išmesti šiukšles galėtų nesustodamas.

Dovydo transporto priemonė nebuvo labai prabangi - tai paprastas turistinis dviratis. Jis kelionės metu nė karto nelūžo, tik Prancūzijoje prakiuro padanga.

Daug maršrutų jaunas vyras nusistatė navigacija. Telefone turėjo internetą, todėl ryšys su draugais ir artimaisiais nenutrūko. Dažniausiai nakvodavo miške ar laukuose – turėjo miegmaišį, palapinę. Telefoną ir įrangą įkraudavo saulės baterijomis. Kempinguose ir svečių namuose apsistodavo norėdamas pasinaudoti dušu. Restoranuose ar užkandinėse valgyti jis vengė, maistą gaminosi pats. Valgė makaronus, dešreles, košes, kiaušinius.

Vaikinas sako visai kelionei išleidęs 500 eurų. Galėjo išleisti ir dar mažiau, bet pinigų netaupė. Daugiau kainavo pats dviratis ir įranga.

Pašnekovas sakė, kad kelionės metu nejuto jokių sveikatos sutrikimų nei raumenų skausmų. Jis stengėsi užpildyti kraujyje reikalingą gliukozės kiekį, todėl nuolat gėrė sultis, valgė saldumynus. Pakelėse nusipirkdavo vaisių.

Vaikiną itin sužavėjo Latvijos Dobele mieste gyvenantys žmonės. Paprašyti leisti pasistatyti kieme palapinę, jie lietuvaitį priėmė į namus, apnakvyndino, pamaitino.

Dovydas Vaseris pasakoja, kad sunkiausia buvo keliauti Lenkijoje ir Rusijoje. Rusijoje keliai siauri, vairuotojai dviratininkų mažai matę, o važiuodami pro juos prasuka ne visa juosta. Todėl čia važinėti gana pavojinga.

Keliaujant po Rusiją vaikinui teko prisiminti rusų kalbos žinias, nes šioje šalyje angliškai beveik niekas nekalba. Rusiškai teko kalbėtis ir Lenkijoje bei Latvijoje.

Lenkijoje gana sunku, nes mažai nedidukų kelių, kur būtų patogu važiuoti dviratininkams. Daugiausia čia yra autostrados ir greitkeliai. Jais nevažiuosi, o kaimuose keliai neasfaltuoti.

Sutiko žvėris ir bendraminčius

Dovydas pasakojo, kad kelionėje teko matyti daug žvėrių. Kadangi dviratis važiuoja tyliai, prie jų privažiuodavo visai arti. Kartą labai išsigando, kai važiuojant nuo kalno 50 kilometrų per valandą greičiu prieš dviratį ant kelio iššoko kiškis. Laimė, susidūrimo išvengė.

Kartą teko ir išsigąsti, kai miegant miške palapinėje išgirdo kažkokių žvėrių leidžiamus garsus.

Dviratininkas iki šiol sulaukia padėkų iš vieno sutikto anglo, kuriam jis padėjo sutvarkyti sulūžusią palapinę, dar vienam – sutvarkyti dviratį. Olandijoje jis susitiko dviratininkus, su kuriais mynė dalį kelio, todėl buvo smagiau.

O sykį sunerimo, kad nebūtų apiplėštas, kai viename Lenkijos kaime jį sustabdė ir pirmo žvilgsnio neaiškūs vyrukai. Vėliau paaiškėjo, kad ukrainiečiai klausė kelio į Gdanską.

Lenkijoje vaikinui teko matyti po ką tik praūžusios audros suverstus medžius, nuplėštus namų stogus. Jam pačiam audrų išvengti pavyko. Lietingos buvo tik keturios dienos, tiek pat itin šiltų, o visos kitos – palankios kelionei.

Didžiuosiuose miestuose Dovydas važinėdavo paskui apžvalginius traukinukus ir klausydavosi pasakojimų apie miestus.

Keliaudamas dviračiu vaikinas daug klausėsi muzikos. Sako, kartais būdavo liūdna, todėl muzika praskaidrindavo nuotaiką. O kai būdavo tiesesnis kelias, ant vairo pasidėdavo mobilųjį telefoną ir pasižiūrėdavo kokį nors filmuką.

Įvažiavus į Lietuvą - euforija

Didžiausią euforiją Dovydas Vaseris sakė pajutęs, kai važiuodamas iš Kaliningrado srities per Kuršių Neriją pasiekė Lietuvą ir kirto jos sieną. Norėjosi šaukti iš džiaugsmo. Po kelionės Rusijos keliais jis pasijuto pasiekęs kitą pasaulį. Klaipėdoje palikęs dviratį pas draugus jis automobiliu nuvažiavo į Vilniuje vykusį SEL koncertą. Vėliau, nors draugai siūlė parvežti į Biržus automobiliu, jis kelionę tęsė dviračiu. Sako, norėjo važiuoti kaip ir buvo suplanavęs – nuo durų iki durų.

Biržuose jis pasijuto sugrįžęs į namus.

Atvažiavęs į Lietuvą jis pirmiausia suvalgė cepelinų. O Biržuose sutiktuvėms jo laukė šašlykai.

Vaikinas sako daugelyje šalių matęs dviračių takus, kurie įrengti ant nebeveikiančių traukinio bėgių. Jam atrodo, kad šios idėjos galėtų pasisemti ir biržiečiai, vis svajojantys apie siauruko atnaujinimą.

Dovydas sako jau dabar svarstąs, kur keliauti ateinančią vasarą. Kol kas dviratis liks Biržuose. Jis į Airiją grįš išsilaikyti vairuotojo teisių, nes jau paskirta egzamino data. Ateityje planuoja studijuoti biznio valdymą. Ir – sugrįžti į Lietuvą, nes, jo įsitikinimu, laikas, skirtas gyventi Airijoje, jau išseko.

Mykolas Kutka