Per pusmetį vokiečiai Lukas Nover (dešinėje) ir Timas Kortenjann žada įveikti 12 tūkstančių kilometrų distanciją. Lygiai tiek skiria jų gimtąjį Miunsterio miestą Vokietijos šiaurės vakaruose ir Vietnamo sostinę Hanojų. / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Šuolis parašiutu iš lėktuvo Klaipėdoje, skrydis oro balionu virš Vilniaus, pasiplaukiojimas greitaeigiu kateriu apžiūrėjus koralų rifus Viduržemio jūroje, pasivažinėjimas keturračiu Sacharos dykumos keteros papėdėje, galų gale – slidinėjimas kur nors Alpių kalnuose…

Tuo užsiimančius savo pažįstamus ir socialiniuose tinkluose smėžuojančiose nuotraukose absoliučiai nepažįstamus žmones regime kaip adrenalino ir neišdildomų pojūčių mėgėjus, kartais juos netgi palaikydami lengvai pamišusiais.

Tačiau visi parašiutai, koralai, motociklai ir slidės visiškai nublanksta prieš avantiūrą, kuriai pasiryžo du jauni vokiečiai, mėgėjai dviratininkai –  Lukas NOVER (28) ir Timas KORTENJANN (29).

Į Lietuvą atmynė per 19 dienų

Nutrūktgalviai išriedėjo iš turgaus aikštės gimtajame Miunsterio mieste Vokietijos šiaurės vakaruose, palydėti būrio draugų ir artimųjų, visa tai stebint ašaras braukiančioms mamoms gegužės 1 dieną.

Į kelionės tikslą – Vietnamo sostinę Hanojų – atriedėti dviratininkai planuoja užtruksiantys mažiausiai penkis, daugiausia – šešis mėnesius, ir per tą laiką jie jau bus išmaišę šiaurinę Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Rusiją, Kazachstaną bei Kiniją.

Iš viso jųdviejų maršrutas driekiasi net dvylika tūkstančių kilometrų, o keliai į Vietnamą juodu pravedė ir pro Kėdainius.

„Palapinių miestelis“ ūkininko laukuose

Lietuvą duetas pasiekė 19-ąją savo kelionės dieną.

„Kirtę Lenkijos–Lietuvos pasienio ruožą, mynėme link Kauno. Iki jo buvo likę maždaug 10 kilometrų. Jau buvome suplanavę miegoti palapinėse. Pačiame mieste tai draudžiama, todėl į Kauną tą patį vakarą nebeužsukome. Puikiai žinome, jog įsimaišę į miestą, vėliau sunkiai iš jo ištrūksime atgal, – pokalbį su „Rinkos aikšte“ pradėjo Lukas. – Taip ir likome Pakaunėje. Pastebėję ūkininką laukuose, stabtelėjome. Jis nekalbėjo angliškai, bet mes pirštu parodėme į savo krepšius, tada – palapinės nuotrauką telefone, ir jis suprato, apie ką ši nebyli kalba eina. Parodė mums į viršų iškeltą nykštį ir leido miegoti jo laukuose. Taip ir apsistojome to Pakaunės ūkininko laukuose, kartu su jo karvėmis, visai netoli autostrados.“

„Man buvo keista, kad Lietuvoje ūkininkai karves laukuose pririša grandinėmis, pritvirtindami į žemę įkalamais kuolais. Vokietijoje tokių dalykų nepamatysi – visi gyvuliai aptverti tvoromis, – pastebėjo Timas. – Kaip ten bebūtų, aš, tiesą pasakius, tą naktį šalia karvių jaučiausi labai jaukiai. Galvojau: jeigu jau atsliūkins koks vilkas sutemus, tikėtina, pirmiausia imsis jų, ne mūsų su Luku.“

Timas Kortenjann, Lukas Nover. Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Timas Kortenjann, Lukas Nover. Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Kėdainiuose apgyvendino visiškai nepažįstami žmonės

Viso pasaulio keliautojai puikiai žino, jog kelionių metu vienas labiausiai pinigines ploninančių poreikių – nakvynė. Net ir žemiausios kokybės viešbučių kainos didesniuose kontinento miestuose gali smarkiai kandžiotis. Dėl to keliautojai dažnai naudojasi „Couchsurfing“ platforma. Tai – socialinis tinklas su keliais milijonais vartotojų, gyvenančių per 200 tūkstančių miestų visame pasaulyje, siūlančių savo pastogę veltui visai nepažįstamiems žmonėms.

Kartais šeimininkai keliauninkui gali skirti visą laisvą kambarį, pasitaiko, kad pasiūlo sofą svetainėje ar net vietą miegmaišiui ant grindų savoje virtuvėje.

Tačiau tikslas pateisina priemones ir keliauninkai šitaip nušauna netgi tris zuikius vienu šūviu: ir stogą virš galvos turi, ir pinigų sutaupo, o ir vietos kultūrą bei žmones pamato iš labai arti.

Šeimininkams tai – taip pat labai įdomi ir naudinga patirtis: su svečiais iš užsienio pavakaroja, pažįstamų žmonių ratą praplečia.

Būtent „Couchsurfing“ platformoje L. Nover ir T. Kortenjann surado kraštiečius, juodu į savo namus antrajai nakčiai Lietuvoje mielai priėmusius Kėdainių rajone, vos keli kilometrai nuo miesto.

Ragavo naminio sūrio su medumi

Išsimiegoję ūkininko laukuose Pakaunėje, pusdienį vokiečiai skyrė laikinosios sostinės senamiesčiui aplankyti, o įdienojus patraukė link Kėdainių.

Šiame mieste, kurį dviratininkai pasirinko dėl patogios geografinės padėties, jų įveikto atstumo matuoklio padala pranešė apie 1 100-ąjį įveiktą kilometrą, arba vieną dešimtąją visos distancijos iki Vietnamo.

„Po dviejų dienų kelyje, miego palapinėse be dušo, tai mums buvo didelis atradimas. Mudu priėmė vyresnio amžiaus šeima. Kepėme šašlykus, ragavome naminio sūrio su prieš dvi dienas išsuktu medumi, ilgokai vakarojome. Jonas ir Onutė yra muzikantai, tad mums atliko ir keletą dainų lietuvių kalba. Tiesa, kai kurios melodijos mums puikiai pažįstamos – mes pagal jas Vokietijoje dainuojame sava kalba. Tai buvo puikus vakaras su puikiais žmonėmis“, – kalbėjo Timas ir Lukas, po pokalbio su „Rinkos aikšte“ patraukę į Baisogalos miestelį Radviliškio rajone, iš kurio trims dienoms išskubės į Latvijos sostinę Rygą.

Apsirgę turėjo atsisakyti Varšuvos ir Vilniaus

Dviratininkai į Lietuvą atmynė per šiaurinę Vokietiją, dviem naktims apsistodami pas draugus Berlyne. Vėliau keliavo pro šiaurinę Lenkiją, stabteldami Olštyno mieste.

„Kelionės pradžia buvo šiek tiek sudėtinga. Kadangi Lenkijoje visuomet pralijo, abu apsirgome, teko trims naktims apsistoji viešbutyje ir išsigydyti. Labai norėjome aplankyti tiek Varšuvą, tiek Vilnių, bet apsirgę atsilikome nuo suplanuoto maršruto. Įprastai esame ir visą pusmetį patys būsime savo kelionės šeimininkai, bet šįkart varijuoti nebegalėjome: Rygoje privalome būti jau šį savaitgalį, kadangi į ją atskrenda antrosios mūsų pusės. Negalime juk merginoms pasakyti: „Judvi ten pabūkite dviese, nes mes nusprendėme numinti į Vilnių, – juokiasi Timas. – O tai, kad važiavome ne per Vilnių, o per Kauną, sutaupė mums papildomus 300 kilometrų ir porą dienų.“

Pirmąją naktį Lietuvos teritorijoje dviratininkai praleido Pakaunėje, vieno ūkininko laukuose, kartu su jo karvėmis, visai prie autostrados. Antrąją liko nakvoti nepažįstamų, bet labai svetingų kraštiečių namuose Kėdainių rajone. Asmeninio archyvo nuotr.

Pirmąją naktį Lietuvos teritorijoje dviratininkai praleido Pakaunėje, vieno ūkininko laukuose, kartu su jo karvėmis, visai prie autostrados. Antrąją liko nakvoti nepažįstamų, bet labai svetingų kraštiečių namuose Kėdainių rajone. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvoje tikėjosi rasti Rusiją…

Na, o kokia gi Lietuva pasirodė nė per centimetrą nuo žemės nepakylantiems keliautojams?

„Lietuvą mes įsivaizdavome panašią į Rusiją. Tokią, kurioje laikas, regis, sustojęs prieš du dešimtmečius, yra daug betono, pilkų vienodų daugiabučių, žmonės nekalba angliškai… Tokią, kurią technologijos kiek vėluoja pasiekti. Mūsų būgštavimus dar labiau sustiprino tai, ką matėme Lenkijoje: daug nejaukios pilkumos, vienodų namų pakelėse. Svarstėme: „Ką gi, jeigu jau Lenkija tokia, tai kas mūsų lauks kirtus sieną su Lietuva?“. Įsivaizdavome, kad juo arčiau Rusijos, juo panašiau į ją“, – vienas kitą papildydami juokėsi vokiečiai dviratininkai.

… tačiau rado Skandinaviją

Vis dėlto Lietuva keliautojus nustebino. Ir netgi labai maloniai.

„Lenkijoje prabėgo daugiau nei savaitė ir sunku prisiminti bent dieną be lietaus. Pakako kirsti Lenkijos–Lietuvos sieną ir mudu atsidūrėme kitokiame pasaulyje. Staiga viskas pasikeitė: nušvito saulė ir temperatūra pakilo, o mus pasitiko daug gražios architektūros, namų, kurių kiemuose žydi ištisi gėlynai, pievelės nušienautos, o jų gyventojai matydami du dviratininkus sveikina juos, mojuoja, – nuostabos neslėpė „Rinkos aikštės“ pašnekovai. – Vokietijoje apie Lietuvą kalbama mažai, o jeigu ir kalbama, tai tiek, jog tai yra viena iš nedidelių Baltijos jūros regiono šalių. Patys ją pamatę savo žygio metu galime drąsiai teigti, jog Lietuva Vokietijoje nepelnytai nuvertinama. Pastebėjome daug gerų automobilių, vadinasi, žmonės dirba ir uždirba gerai. Vairuotojai labai maloniai elgėsi su mumis keliuose atsargiai aplenkdami. O ir Kėdainiai turi savito žavesio, skyrėme laiko apžiūrėti šio miesto senamiestį prieš išvykdami į Baisogalą. Mūsų dviračius ir krūvą nešulių garaže maloniai priglaudė viešbučio „Grėjaus namas“ darbuotojai. Pats senamiestis neprimena Lietuvos, o ir pati šalis panaši į modernią, pažengusią Skandinaviją: stūkso daug šiuolaikiškų  pastatų, taip pat – gražių medinių. Daug žalumos ir medžių, malonūs žmonės, keliai – patogūs minti.“

Nuo Kazachstano pusdykumių iki Kinijos megamiestų

Kasdien L. Nover ir T. Kortenjann drauge numina tarp 70 ir 108 kilometrų. Sudėtingiausia atkarpa kol kas jiems papuolė Lenkijoje, kur maždaug 30 kilometrų ilgio kelias buvo grįstas tik akmenimis ir smėliu.

Nors dažniausiai dviratininkams reikia 4–5 valandų miego per parą, vokiečiai stengiasi ilsėtis 8 – taip užsitikrindami pakankamai energijos aktyviai brėkštančiai naujajai dienai.

O poilsis būtinas, kuomet išsiruoši į pusmečio trukmės 12 tūkstančių kilometrų kelionę per 8 Europos ir Azijos valstybes septyniose laiko zonose.

„Pasibuvę Rygoje, keliausime link Rusijos. Pasiekę Maskvą, joje ketiname apsistoti tris–keturias naktis. Vien per Rusiją minsime mažiausiai mėnesį. Po to pasieksime Kazachstano sostinę, kuri iš Astanos šįmet buvo pervadinta į Nur-Sultan. Ir ten planuojame atsikvėpti bent jau tris dienas. Manome, jog būtent Kazachstanas veikiausiai bus didžiausias mūsų kelionės išbandymas. Pirma – dėl mums neįprastos kaitros, o antra – dėl to, kad atstumai tarp kaimyninių miestų siekia net ir 300 kilometrų, – kelionės planą detalizavo Timas ir Lukas. – Įdegę Kazachstano keliuose, minsime per Kiniją, stodami dideliuose miestuose. Ir šitaip – iki kol pasieksime Vietnamo sostinę Hanojų. Jame pailsėję lėktuvu grįšime į Vokietiją.“

Pusmečio trukmės 12 tūkstančių kilometrų kelionė nusidrieks per 8 Europos ir Azijos valstybes. Asmeninio archyvo nuotr.

Pusmečio trukmės 12 tūkstančių kilometrų kelionė nusidrieks per 8 Europos ir Azijos valstybes. Asmeninio archyvo nuotr.

Prieš palikdami darbus taupė metus

Būtent lėktuvo bilietai ir vizos šios kelionės metu L. Nover ir T. Kortenjann atsieis brangiausiai.

„Už lėktuvo bilietus mokėsime brangiai. Toli skrisime, be to – iš anksto negalime numatyti, ar viskas klosis gerai ir ar tikslą pasieksime laiku. Bilietus pirksime iki skrydžio likus kelioms dienoms“, – pridūrė Lukas.

Per visą pusmetį truksiančią kelionę kiekvienas iš dviratininkų savoms išlaidoms ketina neviršyti  keleto tūkstančių eurų sumos, o šiai beprotiškai avantiūrai taupė metus.

„Gaunu algą – ir atsidedu iškart. Taip ir taupėsi, – juokiasi Timas. – Nepirkau nereikalingų daiktų, ypač – elektros prietaisų. Tuo pasirūpinsiu grįžęs namo.“

Dėl šios kelionės abu jauni vyrai paliko savo darbovietes. T. Kortenjann buvo vieno vokiečių aprangos prekės ženklo internetinės prekybos vadybininkas, L. Nover – medicinos inžinierius, atsakingas už amerikiečių kompanijos medicinos priemonių pardavimą Europoje.

Svajojo dvejus metus

Mintis iš Vokietijos dviračiu numinti į Vietnamą kilo T. Kortenjann. Viskas prasidėjo nuo nedrąsiai ištartos svajonės: užuot leidusis į patogią ir saugią kelionę lėktuvu, vos per kelias valandas įveikiant tūkstančius kilometrų, šį atstumą įveikti nepakylant nė per centimetrą nuo žemės.

„Norėjau beprotiško nuotykio prieš savo trisdešimtmetį, kuris įsimintų visam likusiam gyvenimui. Pradžioje galvoje sukosi idėja dviračiu apvažiuoti Australiją. Tuomet, prieš dvejus metus, savo mintis papasakojau Lukui – mudu anksčiau kartu buvome mynę į Italiją ir triskart – į Prancūziją. Draugai esame dvidešimt metų, kartu mokėmės mokykloje. Pradėjome tartis, vartyti žemėlapius ir akys užkliuvo už Vietnamo – egzotiškos šalies ir vieno tolimiausių taškų, kurį galime pasiekti dviračiais, nekeldami kojos į lėktuvus ar keltus – tik ant savo dviračių pedalų“, – šypteli T. Kortenjann.

Užtruko išsiaiškinti, kas gyvybiškai svarbu

Prieš dvejus metus garsiai ištarta svajonių kelionė galiausiai pradėta planuoti buvo prieš pusmetį.

„Mums situaciją lengvino tai, kad nesame prisirišę prie miestų, neužsakome viešbučių. Bet daug laiko užėmė paieškos maršrutų, dviračių, savo parametrais tinkamų tokiai kelionei, būtiniausių daiktų atsirinkimas. Galų gale – regis, maži, bet galiausiai esminiais tampantys dalykai, tarkime, puodas maisto ruošimui ar jam pritaikyta dujų talpa. Įprasti dujų balionėliai parduodami tik Europoje, Rusijoje ar Kinijoje tokių nerasi. Teko daug domėtis ir spręsti šiuos klausimus“, – prisimena L. Nover.

Tiesa, keliautojams daug naudingų patarimų davė bendramintis vokietis, pats prieš trejus metus vienas mynęs iki Kinijos panašiu maršrutu, o vėliau netgi išleidęs knygą su pasakojimu apie šią savo patirtį.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiltų striukių neturi – gelbėja dveji marškinėliai

Kiekvieno iš vokiečių keliautojų dviratis su visa amunicija, sukrauta tvirtuose odiniuose, nešlampančiuose krepšiuose, sveria apie 50 kilogramų. Ir tai – tik patys svarbiausi kelyje daiktai.

„Moteriai į tokią kelionę sudėtinga būtų išsiruošti pirmiausia dėl to, kad į ją pasiimti gali tik labai ribotą drabužių kiekį, – juokėsi dviratininkai. – Turime po ketverius marškinėlius, porą ilgų kelnių ir Vokietijoje labai populiarų „išradimą“ – kelnes, šiek tiek virš kelių turinčias užtrauktukus, kuriuos atsegus pasilieka šortai. Tikrai ne pats gražiausias drabužis, bet itin praktiškas.“

Dviratininkai vežasi ir po vieną ploną striukę, saugančią nuo lietaus ir vėjo, termo megztinį, palapinę ir du miegmaišius: vieną – šiltai ir vasariškai, kitą – drebuliuką keliančiai gilaus rudenio nakčiai.

„Šiltų striukių nesivežėme, taupėme vietą. Jeigu šalta, juk galima apsivilkti dvejus marškinėlius, – juokėsi Lukas. – Ilgai dvejojome: imti vieną didelę ar dvi mažas palapines, ir apsistojome ties antruoju variantu. Mėnesių mėnesiais diena dienon važiuojant drauge, visai neprošal bent jau naktį vienam tylumoje pasibūti.“

Jaunų vokiečių krepšiuose visuomet yra ir šiek tiek maisto atsargų porai dienų – duonos, lengvai paruošiamų makaronų. Taip jiedu apsidraudžia: jeigu kokią šventinę dieną toje vietoje, kurioje apsistojo, nedirbtų jokia parduotuvė.

Tėvai nedžiūgavo, bet svajonę pildyti leido

Dviratininkai kasdien palaiko ryšį su artimaisiais Vokietijoje, be to, nuolat kelia naujienas ir į socialinius tinklalapius, pranešdami, kurią maršruto stotelę jiems pasisekė pasiekti šiandien. Juodu galima stebėti „Instagram“ paskyroje #diejongens.

„Mano šeima džiaugiasi, kad aš turėsiu šitokią gyvenimo patirtį. Mama man sakė: „Idėja fantastiška, maršrutas – nepaprastai įdomus… Man tik nepatinka, kad į tokią kelionę leidosi mano pačios sūnus.“ Tai labai puikiai iliustruoja mano šeimos požiūrį“, – juokiasi Lukas.

Panašiai į šį jaunų dviejų vyrų sumanymą reagavo ir Timo tėvai.

„Mano tėtis tik atsiduso: „Timai, tu žinai, kad man labai patinka stebėti per televiziją laidas ir reportažus apie žmones, kurie leidžiasi į tokius nuotykius. Bet dėl tai darančio savo sūnaus man baisu.“ Dabar tėtis kasdien tikrina žemėlapį, vos tik pranešu, kur link judame, – šypteli Timas. – Artimieji išreiškė savo būgštavimus, davė patarimų, išlydėdami ir iki šiol žinutėmis primena mums išlikti atsargiems. Tai juk – viskas, ką jie gali padaryti, nes savo sūnų nuo svajonės išpildymo juk nestabdysi.“

Nežino, ką ruošia rytojus

Jums skaitant šį tekstą, vokiečiai bičiuliai L. Nover ir T. Kortenjann, nusimetę kuprines ir prirakinę dviračius, veikiausiai jau atrado Latvijos sostinės Rygos žavesį, o jų kelionė, perkopusi į antrąjį mėnesį, krypsta link Maskvos.

„Esame pasiruošę pajusti ir škvalo jėgą, ir minimo pučiant priešpriešiniam stipriam vėjui „malonumą“… Bet viskas ne apie tai. Galbūt po dešimties metų ir neprisiminsime kurio nors iš pramintų miestų pavadinimo, bet iš atminties niekuomet neišsitrins kelionėje sutikti žmonės.

Apie Lenkiją atsiliepėme nelabai gerai, galbūt – dėl ištisai pliaupusio lietaus, bet ir ten sutikome ir pažinome labai daug puikių žmonių bei turėjome nepaprastų patirčių. Tarkime, miegas viešbučio kambaryje viename Lenkijos žirgynų. Arba palapinės, pastatytos Lenkijos–Lietuvos pasienio miškuose, kur girdėjome labai daug keistų garsų ir iki šiol nesame tikri, kieno šešėliai krito ant mūsų medžiaginių namelių mėnulio šviesoje – pelių, šernų ar vilkų“, – juokiasi L. Nover.

„Tai mane labiausiai ir žavi. Nueini miegoti ir nežinai, kokius žmones sutiksi rytoj, nežinai, kaip atrodo miestas ar miestelis, kuriame ketini pernakvoti. Niekada nežinai, ką tau ruošia rytojus, ir tai suteikia neapsakomą laisvės pojūtį. Tokį, prie kurio pradžioje sudėtinga priprasti, bet pripratus jis pradeda „vežti“. Ir šiai kelionei dabar – pats geriausias laikas. Mudu su Luku supratome, kad turime leistis į šią beprotišką kelionę, nes arba dabar, arba jau niekada“, – bendrakeleiviui antrina T. Kortenjann.

 

Justina ŠVEIKYTĖ