Asmeninio archyvo nuotr.

Toskanos lietuvių bendruomenės įkūrėja ir valdybos pirmininkė Asta Kriščiūnaitė-Dantoni portalui LRT.lt pasakoja, kad italai labai lengvai pasiduoda dezinformacijai. „Jie įsivaizduoja, kad kalbame rusiškai, nežino mūsų šalies istorijos“, – sako ji ir džiaugiasi, kad Toskanos lietuviai stengiasi šį požiūrį keisti.

– Pernai buvo įkurta Toskanos lietuvių bendruomenė, jūs esate įkūrimo iniciatorė ir bendruomenės valdybos pirmininkė. Kas paskatino įkurti bendruomenę?

– Pirmosios Florencijoje ir aplink ją gyvenančių lietuvių iniciatyvos oficialiai susiburti buvo dar 2013 m. vasarą, tačiau galutiniu postūmiu steigti bendruomenę tapo svarbi proga – Lietuvos vardo gatvės Florencijoje inauguracija 2016 m. rugsėjį.

Toskanos lietuvių bendruomenę oficialiai įkūrėme 2017 m. vasario 21 d., dabar mūsų jau yra daugiau nei 40, bet tikrai turime kur augti, nes, pagal Italijos statistikos departamento oficialius duomenis, 2018 m. Toskanoje gyvena 332 lietuviai.

Bendruomenę steigti norėjosi dėl kelių priežasčių: siekiame suburti Toskanos lietuvius, kartu švęsti svarbias šventes, stiprinti ryšį su Lietuva, kalbėti lietuviškai, garsinti Lietuvos vardą ir supažindinti italus su Lietuva. Norime skatinti kultūrinius, socialinius, ekonominius mainus, taip pat būti atramos tašku neseniai atvykusiems ar žadantiems atvykti į šį regioną.

– Po bendruomenės įkūrimo praėjo daugiau nei metai, ar veikla jau įsibėgėjo?

– Bendruomenė dar labai jauna, bet džiaugiuosi, kad kartu su komanda nemažai nuveikėme: dalyvavome Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos organizuotame nacionaliniame Lietuvos istorijos žinovo konkurse; jau du kartus liepos 6 d. Florencijoje giedojome „Tautišką giesmę“; praeitų metų spalį kartu su Toskanos lietuve, dailininke Viktorija Skafaru, kvietėme lietuvius į plenerą gamtoje; dalyvavome keliuose turizmui skirtuose renginiuose ir pristatėme Lietuvą.

Lapkričio 11 d. dalyvavome Florencijos Šv. Martyno skydų instituto organizuotoje iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje, kurios metu, be kitų nusipelniusių asmenų ir organizacijų, bronzinis nuopelnų skydas buvo įteiktas ir žymiam Lietuvos krepšininkui Rimantui Kaukėnui už įkurtą labdaros ir paramos fondą, kuris padeda sunkiai sergantiems Lietuvos vaikams. Jo kandidatūrą pasiūlėme mes, Toskanos lietuvių bendruomenės valdyba, kartu su LR garbės konsulu Florencijoje Enrico Palasciano.

Pernai kartu su bendruomenės nariais šventėme Kūčias. Kūčių stalas mažai kuo skyrėsi nuo lietuviško: kūčiukai, aguonų pienas ir specialiai iš Vilniaus Arkikatedros atskraidinti kalėdaičiai.

Renginių ir susitikimų tikrai buvo daug, mūsų komanda yra puiki, džiaugiamės ir didžiuojamės įkūrę bendruomenę. Parako ir entuziazmo turime daug! Labai džiaugiamės ir tuo, kad jau netrukus įkursime šeštadieninę vaikų neformalią mokyklėlę.

– Ar Toskanos lietuviai noriai įsitraukia į bendruomenės organizuojamus renginius ir veiklas?

– Stengiamės, kad renginiai būtų kuo įvairesni ir pritrauktų skirtingų pomėgių žmones. Pastebiu, kad į kiekvieną renginį ateina naujų, dar nematytų veidų. Tai labai žavi, o kartu ir reiškia, kad einame tinkama kryptimi, darome gerą darbą.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip planuojate paminėti Lietuvos šimtmetį?

– Mes, Toskanos lietuviai, ruošiamės ypatingam šimtmečio paminėjimui. 2018 m. spalio 12–13 dienomis Florencijoje organizuojame Italijos lietuvių bendruomenių suvažiavimą. Į dviejų dienų renginį pakvietėme pranešėjus iš Pizos, Florencijos, Vilniaus universitetų, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos. Suvažiavime dalyvaus Turizmo departamento ir turizmo įmonių atstovai.

Pirmąją dieną kalbėsime apie istorinius Lietuvos ir Italijos ryšius, dabartinių socialinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių skatinimą. Antrąją dieną diskutuosime apie lietuvišką tapatybę ir tai, kaip mes, užsienyje gyvenantys lietuviai, galime prisidėti prie modernios Lietuvos kūrimo. Tikiuosi, kad tai bus visiems įdomus ir naudingas renginys.

– Ne paslaptis, kad kai kurie italai mus vis dar mato kaip Rusijos dalį. Kaip, jūsų nuomone, Italijos lietuviai turėtų prisidėti prie tokio požiūrio keitimo?

– Deja, italai dezinformacijai pasiduoda labai lengvai, o vykstant informaciniams karams tai nutinka nuolat. Ypač vyresnio amžiaus italai labai dažnai mano, kad Lietuva yra Rusijos dalis. Jie klaidingai įsivaizduoja, kad kalbame rusiškai, nežino tikrosios mūsų šalies istorijos, todėl aš visą laiką pabrėžiu, kad esame iš Šiaurės Europos. Jaunesni italai mūsų šalį pažįsta geriau ir dėl to yra labai smagu.

Įsivaizduokite, Florencijoje vis dar yra Sovietų Sąjungos vardu pavadinta gatvė, tačiau prieš porą metų buvo inauguruota Lietuvos vardo gatvė – buvo simboliškai „atplėšta“ dalis Sovietų Sąjungos gatvės ir pavadinta mūsų šalies vardu. Labai simboliška. Procesas užtruko keletą metų, o didžiausias nuopelnas tenka Lietuvos garbės konsului Florencijoje E. Palasciano.

Aš visada stengiuosi priminti, kas mes tokie, kokia yra mūsų istorija. Kai su bendruomene organizuojame renginį ir į jį ateina italų, kalbamės apie tai. Vienas iš tokių susibūrimų buvo Sausio 13-osios minėjimas ir jai skirtos pirmosios mišios Florencijoje lietuvių kalba. Su italais buvo proga pakalbėti apie 1991 m. įvykius, Rusijos vaidmenį anksčiau ir dabar.

– Ar po daugelio metų vis dar yra noro atsakinėti į tuos pačius italų klausimus apie Lietuvą?

– Žinoma, kartais atrodo – kiek galima. Bet iš kitos pusės, kai matau, kad žmogus susidomi Lietuva, jaučiuosi darydama gerą darbą. Tai duoda postūmį nenuilsti ir eiti į priekį, pasakoti ir aiškinti. Džiugina, kad atvykę į Lietuvą italai atranda modernią šalį ir kosmopolitišką Vilnių.

– Kodėl emigracijai pasirinkote kiek neįprastą lietuviams kryptį – Italiją?

– Vilniaus universitete studijavau lietuvių filologiją ir italų kalbą. Po studijų VU išvykau studijuoti į Florencijos universitetą turizmą ir ekonomiką. Planavau tik studijuoti, nes Italija tikrai nėra šalis, į kurią emigruojama dėl darbo. Net minties nebuvo užsienyje gyventi, bet aplinkybės susiklostė kitaip.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jaučiatės perėmusi pietiečių gyvenimo būdą?

– Matyt, kad ne. Pati nesijaučiu „suitalėjusi“. Atvirkščiai, visur ir visada pabrėžiu savo lietuviškas šaknis. Gal tik kalbu garsiau ir esu laisvesnė. Didelių skirtumų nepastebiu, nes nesu atsiribojusi nuo Lietuvos.

Tiesa, pavyzdžiui, klimatas daro įtaką vakarienės laikui – paprastai vakarieniaujame kiek vėliau nei Lietuvoje. Gaminu ir lietuviškus patiekalus – mano vyrui labai patinka lietuviška virtuvė. Jis yra įsitraukęs į bendruomenės veiklą, mokosi kalbėti lietuviškai, dažnai klausosi Andriaus Mamontovo dainų.

Beje, tuoktuvių žiedus sumainėme Nidoje. Mūsų vestuviniai žiedai – specialiai mums menininko Arvydo Markevičiaus sukurti iš gintaro ir sidabro.

– Grįžusi į Lietuvą jaučiate priešiškumą iš čia gyvenančių lietuvių?

– Visokių žmonių yra. Mano aplinkoje priešiškumo nejaučiu, o štai viešojoje erdvėje yra nemažai negatyvių nuomonių. Tačiau šaunu, kad aktyviai veikia Lietuvos Respublikos URM Užsienio lietuvių departamentas ir programa „Globali Lietuva“.

Liepos 1 d. vyko renginys „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“, kvietęs vietos lietuvius susipažinti su svetur gyvenančiais tautiečiais. Tai buvo puikus renginys, skirtas mažinti atskirtį. Rotušės aikštėje tvyrojo fantastiškas bendrumo jausmas, tokio renginio reikėjo.

Jo metu pasakojome apie save, lietuviškas mokyklėles, susibūrimus, nacionalines šventes. Stengėmės parodyti, kad mes esame ne emigrantai – tas žodis jau turi neigiamą atspalvį, – esame užsienio lietuviai. Aš ir pati jaučiuosi visavertė Lietuvos pilietė. Esame ne mes ir jie, o mes.

– Jei galėtumėte, ar ką nors perkeltumėte iš Italijos į Lietuvą?

– Itališkos tvarkos gal ir ne, bet daugiau saulės ir šilumos – taip. Pamenu, kai studijavau VU, dėstytoja iš Veneto regiono sakydavo, kad jai trūksta šviesos. Aš to nesuprasdavau – šiek tiek apniukę, bet šviesos juk yra. Ir tik nuvykusi į Italiją supratau, ką ji turėjo galvoje. Pietuose dangus ne toks slegiantis, žmonės laisvesni, „atsipūtę“.

– O iš Lietuvos į Italiją?

– Jeigu kalbėtume apie asmeninius norus, tai norėčiau „teleportuoti“ šeimą, draugus, juodą duoną, šaltibarščius. Kita vertus, Italija yra Italija, Lietuva yra Lietuva, kiekviena šalis turi savą žavesį, savus pliusus, savus minusus. Lietuva yra mano gimtinė, pirmieji namai net ir po 11 metų Italijoje.

– Ar planuojate grįžti gyventi į Lietuvą?

– Taip. Galbūt ne artimoje ateityje, bet tikrai noro yra ir matau save ir savo vyrą Lietuvoje. Kaip bus ateityje, nežinau. Mano vyras pripažįsta, kad ir jam tai būtų puiki patirtis.