- Justinai, kaip tau, jau keletą metų intensyviai dirbančiam turizmo srityje, atrodo - ar gimtieji Biržai turistiniu požiūriu gali būti lygiaverčiai kitoms turistų pamėgtoms vietoms?

- Gyvenime teko nemažai pakeliauti – mokiausi universitete Ispanijoje ir Pietų Korėjoje bei Stambule, trejus metus gyvenau Turkijoje. Kalbu anglų, rusų, turkų, ispanų kalbomis. Pastaraisiais metais mano darbo vietos buvo išsidėsčiusios per trylika laiko juostų – nuo Manilos Filipinuose iki Havanos Kuboje. Tailandas, Singapūras, Indonezija, Hongkongas, Filipinai, Maldyvai, Turkija, Meksika, Hondūras... Kuomet seniai matyti pažįstami klausdavo, ką darai ir kur dirbi, nuoširdžiai atsakydavau, kad jau net nežinau... Kai kurie nusijuokdavo, kai kurie mintyse pagalvodavo „durnius“, kiti tiesiog nustebdavo, treti pamanydavo, kad aš - melagis.

Kuo toliau keliavau, tuo labiau ėmiau ilgėtis Lietuvos: iš pradžių Vilniaus, o po to Biržų. Dirbant egzotiškose, daugeliui svajone laikomose šalyse, man Biržai tapo vis gražesni – it įvairiais atspalviais žibantis brangakmenis, numestas tarp miškų, ežerų, didingos istorijos, užlietas alumi...

Jaučiausi tarsi ispanų konkistadoras, ieškodamas naujų žemių. Biržus pradėjau matyti iš kitos pusės, it atėjūnas, it svečias... O tada ir prasidėjo – dvi dienos iki skrydžio į Havaną susirgau, tad neišvykau. Kita vieta, jau po ligos, kur turėjau vykti, buvo Manila – dieną iki skrydžio ir vėl susirgau, neišvykau. Sėdau į automobilį ir pradėjau važinėtis po Biržų apylinkes. Pajaučiau, kad Biržai turi nežmoniškai didelį potencialą pritraukti turistus. Ne masinius, o pavienius, norinčius atrasti tą Šiaurės Lietuvoje pamestą deimantą.

Ne, Paryžiaus Biržuose nepastatysi, romėniškų liekanų irgi nesukursi, Ajos Sofijos irgi nėra...

„Viskas įskaičiuota“ su penkių žvaigždučių ir dvidešimt aštuoniais baseinais irgi nepastatysi. Bet ar to reikia? Tikrai ne. Verčiau žiūrėti į tai, ką jau turime – nuostabią gamtą, ežerą su salomis pačiame centre, daug erdvės, neoklasicistinius Tiškevičių rūmus, renesansinę pilį, neobarokinę bažnyčią, sovietinius daugiabučius, tarpukario postmodernizmą... Tiesa, augti yra kur. Manau, kad infrastruktūra ateina po turistų pritraukimo. Bet ir su ja pas mus ne taip jau blogai – skaniausia kava „Sucre“, jau dabar yra puiki „Portfolio“ kavinė–galerija, kitos vietos... Pavalgyti irgi yra kur – egzotiškos valgyklos, picerijos, „Alaus kelias“, virtuve niekuo nenusileidžiantis pižoniškiems didmiesčių restoranams...

O ką jau kalbėti apie apgyvendinimo įstaigas – praėjusią savaitę nuėjau į prabangų SPA „Harbour“ viešbutyje Bristolyje, sumokėjau daug, bet vanduo - chloruotas. Ne taip toli Biržų esančioje „Sodeliškio dvaro“ sodyboje to chloro kvapo dėl modernių technologijų nepajusi. O kurgi patirsi tokią nuostabią tylą, kaip viešbučio „Tyla“ apylinkėse, kur vos ne iš viešbučio kambario gali šokti ežeran...

Grįžtant prie infrastruktūros, bus didesnis poreikis - visuomet verslas kurs pasiūlą. Klausiate, ar Biržai yra lygiaverčiai kitoms turistų pamėgtoms vietoms. Svarbu yra apsibrėžti, kokiems turistams. Ne, Biržai ne tiems, kuriems reikia puikios infrastruktūros ir „viskas įskaičiuota“. Dabar sėdžiu Stambule, geriu kavą, o kavinės savininkė domisi, iš kur aš. Papasakojau apie Biržus, išsižiojo, sakė atvažiuos... Pažiūrėsim.

Mano galva, Biržų turisto portretas yra toks – didmiestyje dūstantis, bėgantis, turintis pinigų, norintis pajusti laisvę, pabūti su gamta ir sustoti. Apskritai žmonės keliauja norėdami pakeisti aplinką – biržietis nori į didmiestį, didmiesčio gyventojas nori kitur. O kartais ir taip, ir taip.

Iš tikro tai visai nesvarbu, kokiame mieste gyveni. Svarbu, kad tavo viduje yra didmiestis, ir tada jau gyvenama vietovė dydžio klausimu nebe tokia aktuali pasidaro.

- O kas tavo, prityrusio keliautojo, nuomone, Biržai yra daugiau be Radvilų, alaus ir smegduobių?

- Visa tai, kas slypi beprotiškai įdomioje istorijoje ir dabarties istorijose, bet pažvelgus giliau. Ir, be abejonės, patys biržiečiai – Aušra Kaziliūnaitė, Jurgis Bielinis, Jonas Mekas, Julius Janonis, Balys Sruoga, Kazys Binkis, tarpukario ir šiuolaikiniai „politikieriai“, sportininkai, vagys, chuliganai, muzikantai, charizmatiškos kasininkės ir turgaus prekeivės, kuriuos jungia vienas posakis – kų tūjė? Apibendrinant – mūsų krašto žmonės. Jie, beje, yra labai charizmatiški. Biržiečiai it siciliečiai.

Pavyzdžiui, mano draugai vilniečiai susiruošė į Biržus perskaitę mūsų mero, kaip jie patys sako, psichodelinius pasisakymus: „Bus šviesa, bus ir gimdymų.“ Žinojo jie ir apie kilusį ginčą dėl knygos apie Biržus leidimo. Jiems pasidarė įdomu, kaip tie Biržai gyvena. Atvykę užmiršo, ko važiavo, nes susižavėjo kitais dalykais. Išleido pinigus, grįžę rekomendavo kitiems draugams, šie irgi atvažiavo, pasimėgavo, išleido pinigus...

- Kokia legenda, be jau žinomų stereotipinių aukščiau išvardintų, dar mūsų kraštui pritiktų?

- Kuo daugiau legendų, tuo geriau. Gal vertėtų paskelbti legendos Biržams konkursą? Iš biržiečių sužinosime dar daugiau, o tada bus galima rinktis.

- Esi ne tik keliautojas, bet ir romano autorius.

- Visada turėjau gana lakią fantaziją, Vilniaus universitete baigiau žurnalistikos studijas, tad kažkaip natūraliai viskas buvo nuleista iš viršaus. Į sėdynę įspyrė mano dėstytojas Algimantas Čekuolis. 2013 metais jis atvažiavo su žmona Edita į Turkiją atostogų, aš ten dirbau, tad susitikom. Kelių valandų pokalbio metu jis pasakė: „Justinai, eini mano pėdomis, tavo kelias literatūrinis, tad eik.“

Tais metais ir sugalvojau rašyti romaną „Virš abiejų pasaulių“, vėliau prisidėjo mano kolegė, žurnalistė Aušrinė Šėmienė, ir romanas pats save parašė – daug kartu lankėmės Turkijoje, pykomės ir taikėmės, nes esame vienas kito antipodai.

Romanas lietuvių kalba turėtų pasirodyti spalio pabaigoje. Bet tai ne taip jau svarbu – pabaigę šį didžiulį darbą, patyrėme vidinę ramybę. „Virš abiejų pasaulių“ – tai gidas po Turkiją gyviems ir mirusiems. Rudenį Biržuose planuoju surengti šios knygos pristatymą.

- Ačiū už pokalbį ir gerų emocijų įvairiose pasaulio vietose!

Indra Drevinskaitė-

Žilinskienė