Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Jaunuolis, kuriam padeda lietuvių liaudies daina

Karolis Parčiauskas – drąsus. Na, kuris šiuolaikinis jaunuolis dėvėtų tautinį kostiumą, dainuotų liaudies dainas, šoktų, pūstų ragą, skudučiuotų, kankliuotų?

„Saulės“ gimnazijos abiturientui visa tai – tikras malonumas. Negali netikėti tokiais jaunais žmonėmis, kurie patys randa savo kelią ir juo tvirtai žengia. K. Parčiauskas pirmąkart šalyje organizuotoje etninės kultūros olimpiadoje į

Biržus parvežė medalį – tai nė kiek nėra mažiau, nei tapti matematikos, fizikos ar kitos olimpiados nugalėtoju.

Šiandien interviu - su iš Skrebiškių kaimo kilusiu jaunuoju Lietuvos patriotu ir senųjų lietuviškų tradicijų puoselėtoju.

- Karoli, tiek daug tave dominančių dalykų...

- Lankau gimnazijos folkloro ansamblį „Saulala“, vaidinu Skrebiškių kaimo dramos kolektyve, groju trimitu. Priimu man visus duodamus iššūkius. Neskaičiuoju savo laiko, dažnai svajoju, esu gan atsipalaidavęs, kartais nepaklūstantis režimui. Domiuosi matematika, istorija, politika, muzika, teatru, fizika.

Galėčiau save pavadinti meniškos sielos žmogumi, mėgstančiu tiksliuosius mokslus.

- Esi respublikinės etninės kultūros olimpiados nugalėtojas. Papasakok, kaip vyko olimpiada.

- Ši olimpiada vyko pirmą kartą, todėl informacijos apie ją nebuvo daug, kilo daug neaiškumų. Apie olimpiadą sužinojau lapkričio mėnesio viduryje iš gimnazijos folkloro ansamblio „Saulala“ vadovės Nijolės Kaulinienės. Išgirdęs, kad olimpiados tema bus apie kalendorines šventes ir jų tradicijas, iškart sutikau – man tai labai įdomu. Norėjau gerai pasirodyti, todėl teko nemažai perskaityti knygų ir pasidomėti tradicine kultūra.

Olimpiada vyko 3 etapais. Gruodžio viduryje įvyko pirmasis rajoninis etapas. Jame gan nesunkiai įveikiau testą ir pademonstravau praktinius sugebėjimus, dainavimą ir grojimą ragais ir užtikrintai laimėjau kelialapį regioninį etapą. Regioninis etapas vyko Anykščiuose sausio 25 d. Jame dalyvavo mokinių iš Anykščių, Biržų, Kupiškio, Rokiškio, Panevėžio, Švenčionių, Utenos rajonų. Šį etapą įveikiau užimdamas 1 vietą ir iškovojau teisę dalyvauti respublikiniame etninės kultūros olimpiados ture.

Galutinė olimpiada vyko Vilniuje, Žvėryno gimnazijoje. Pirmoji užduotis – etnokultūros pažinimo testas, kurio trukmė - 45 minutės. Sprendžiant testą reikėjo ne tik puikiai išmanyti etnokultūrą, bet ir pasamprotauti apie jos svarbą šiuolaikiniame pasaulyje, palyginti lietuvių tradicijas su kitų šalių. Antroji užduotis – etnokultūrinė kūrybinė raiška. Su „Saulalos“ draugais Valdu, Romualdu, Sauliumi ir Ugniumi pagrojome ragais ir padainavome. Po pasirodymo sulaukiau daug gražių žodžių.

Tada prasidėjo rezultatų laukimas, jis per daug neprailgo, nes su draugais sumąstėme užpildyti pertrauką dainomis. Paskelbus rezultatus paaiškėjo, kad pirmasis etninės kultūros olimpiados medalis keliauja į Biržus.

- Dainuoji, šoki, groji liaudies instrumentais. Iš kur ir kodėl visa tai? Ar tokia veikla užsiimi jau seniai?

- Dainuoti pradėjau seniai, gal pirmoje klasėje, tik tada dar nesidomėjau liaudies muzika. Muzikos mokyklą pradėjau lankyti būdamas ketvirtokas. Pasirinkau trimito specialybę ir jau pirmose pamokose pamilau šį instrumentą. Mano pirmasis liaudies instrumentas buvo skudutis, kuriuo groti išmokė dar pradinėje klasėje, antrasis buvo ragas. Muzikos mokyklos mokytojas pakvietė dalyvauti „Tramtatulio“, Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų- konkurse 2015 m. - tapome diplomantais. Tame pačiame konkurse susipažinau su Biržų „Saulės“ gimnazijos mokytoja Nijole Kauliniene, kuri vadovauja „Saulalos“ folkloro ansambliui.

Ji mane pakvietė ateiti pasižiūrėti, „kas per velnias“ tas folkloro ansamblis, ir aš „užsikabinau“ - man sekėsi dainuoti, draugiškas kolektyvas mane įtraukė į šią veiklą. Iš pat pradžių sakiau, kad dainuot ir grot galiu, bet tikrai nešoksiu, tačiau po dvejų metų, praleistų ansamblyje, pamėgau šokį ir nuolat bandau šioje srityje tobulėti.

Visa folkloro veikla yra unikalus dalykas, tai tradicijų saugojimas – jaučiuosi prisidedantis prie lietuviškų tradicijų tąsos. Man liaudies menas padeda atsipalaiduoti, padeda, kai man liūdna, linksma. Liaudies dainų tekstai, skambesys, paslaptingumas leidžia patirti ekstazę.

- Tikriausiai retas jaunas žmogus, tavo bendraamžis, supranta, ką veiki - ką atsakytum tokiam, kuris galbūt tavo veiklą gali pavadinti nesąmone?

- Tą patį turbūt ir aš pats būčiau pasakęs prieš kokius 8 metus – dainuot senoviškas dainas yra nesąmonė. Daug bendraamžių mano, kad tai yra senų žmonių reikalas ir tai nemadinga, tačiau aš taip nebemanau. Yra daugybė jaunų žmonių – atlikėjas Ugniavijas, folkoro grupė „Obelija“, kurie sugeba perteikti liaudies dainas taip, kad jos tampa priimtinesnės jaunimui.

Siūlau paklausyti jų. Liaudies dainos, sutartinės yra sudėtingas reiškinys, reikia jas „patirti“, išjausti, kad suprastum jų magiją. Visa tai yra mūsų istorija ir vadinti savo tradicijas nesąmone yra nepagarba sau pačiam.

- Esi abiturientas. Ar ateitį kaip nors sieji su savo aistra liaudies kultūrai?

- Kad tiesiogiai mano ateities karjera siesis su liaudies kultūra, nemanau. Norėčiau įstoti į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą. Žinau, kad VU turi puikų folkloro ansamblį, į kurį bandysiu patekti. Kažkada esu pagalvojęs, kad ateityje visai norėčiau įkurti vyrų folkloro grupę su savo draugais. Neplanuoju apleisti liaudies kultūros, noriu toliau puoselėti ir tęsti savo šalies tradicijas.

- Ačiū už pokalbį.

Indra Drevinskaitė -

Žilinskienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"

Rekomenduojami video