LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kai prieš trejus metus „Rinkos aikštėje“ pasirodė straipsnis su jaunu kėdainiečiu mokytoju Povilu Misevičiumi, tuomet jis mokė vaikus istorijos Vilniaus Radvilų gimnazijoje. Tačiau per tuos trejus metus Povilo gyvenime įvyko nemažai permainų – jis pabaigė magistrantūros studijas, buvo išvykęs į JAV, kur taip pat dirbo mokytoju, o grįžęs į Lietuvą vėl mokytojauja sostinėje esančioje tarptautinėje mokykloje. Paklaustas apie anksčiau svajotą politinę karjerą, Povilas juokiasi, kad iki dalyvavimo prezidento rinkimuose pasvarstymams jis turi dar trylika metų.
– Povilai, baigėte Kėdainių šviesiąją gimnaziją, studijavote Vilniuje. Kaip atsitiko, kad atsidūrėte Amerikoje?
– Po magistro studijų VU TSPMI norėjau pasinaudoti vis dar metus galiojančiu studento statusu. Internete pradėjau ieškoti programų, suteikiančių šansus išvykti ir atlikti praktiką užsienyje.
Švietimo mainų paramos fondo („Praktikos lituanistinio švietimo mokyklose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose“) programoje viena iš vietų buvo JAV sostinė Vašingtonas. Man, kaip ir turbūt daugeliui, vaikystėje teko nemažai laiko praleisti prie televizoriaus, žiūrint amerikietiškus, holivudinius filmus. Taip gavosi, kad amerikietiška kultūra buvo visada įdomi ir kėlė smalsumą, o pati JAV buvo viena iš tų šalių, kurią visada norėjau aplankyti.
– Kadangi esate baigęs istorijos studijas ir kurį laiką dirbote istorijos mokytoju, tai tikriausiai ir Vašingtone šeštadieninėje lietuvių mokykloje vaikus mokėte šio dalyko?
– Taip, daugiausiai mokiau Lietuvos istorijos, bet taip pat kalbėdavomės apie lietuvių tradicijų kilmę. Nagrinėjome kultūrinius aspektus.
– O ko pats ten būdamas išmokote? Kokios patirties įgavote?
– Iš profesines pusės – teko dirbti su jaunesnio amžiaus vaikais tarptautinėje aplinkoje, kadangi ne visų mokinių lietuvių kalbos žinios buvo vienodai geros, tai sudarė iššūkių planuojant pamokas ir užsiėmimus. Pačios pamokos buvo orientuotas labiau į lietuvių tradicijas, kultūrą, simbolius, jų prasmes.
– Kaip Amerikos lietuviai Jus priėmė?
– Labai šiltai. Tiek mokyklos kolektyvas, tiek šeima, kurios namuose praleidau beveik 6 mėnesius. Susidarė toks įspūdis, kad buvau labai laukiamas. Tai visada yra malonus ir motyvuojantis dalykas – norėjosi kuo greičiau prisidėti prie šios bendruomenės veiklų, jų mokyklos vizijų įgyvendinimo.
– Nors tauta ta pati, bet kitoje aplinkoje, kultūroje ji vis tiek yra kitokia. Kaip Jūs pats joje jautėtės?
– Rytus pradėdavome giedant Lietuvos himną. Valstybinių švenčių metu mokiniai, mokytojai, mokinių tėvai vilkėdavo tautinius rūbus.
Lietuviškos dainos, žaidimai, papročių laikymasis ir puoselėjimas – viskas sukdavosi apie lietuvybę, kultūrą ir tradicijas.
Aplinka mokykloje buvo tokia stipriai lietuviška, kad tik po darbo išėjus susiprasdavau, kad aš ne Lietuvoje. Buvau nustebęs, kokia yra stipri ir vieninga ši lietuvių bendruomenė.
Taip pat drįsčiau teigti, kad kai kurie iš išeivių yra didesni patriotai nei patys lietuviai. Noriu atkreipti dėmesį, kad nevadinu jų emigrantais, kadangi jie yra antros ar trečios kartos Amerikos lietuviai.
– Kaip manote, kodėl dalis išeivių yra didesni patriotai nei gyvenantys čia, Lietuvoje?
– Kiekvienas pasirenkame, kur norime būti ir kur esame. Jei pasidomėtume, šie Amerikos lietuviai skatina komunikaciją tarp Lietuvos ir Amerikos lietuvių, užsiima švietėjiška veikla, vykdo labdaras, kuria kultūrinę infrastruktūrą bendruomenėse be jokio atlygio. Manau, tai yra daug daugiau nei etatinis bambėjimas komentaruose. Šie žmonės yra antros ir trečios kartos lietuviai. Jų tėvai ir seneliai – išeivija, apie kurių nuopelnus Lietuvai galima rasti daug šaltinių.
Didelė dalis šių lietuvių jau yra seniai susikūrę savo gyvenimus Amerikoje, augina vaikus pagal lietuviškas tradicijas ir vertybes, prisideda prie bendruomenės gyvavimo ne tik finansiškai, todėl nematau logikos klausime „Kodėl jie negrįžta gyventi čia?“. Globaliame pasaulyje žmogus gali būti pilietiškas ir patriotiškas, negyvendamas savo gimtinėje.
– Dabar, kai esate Lietuvoje, emocijos ir mintys jau susigulėjusios, žiūrite atgal, prisimenate tą laiką, kai buvote mokytojas Amerikoje, koks vaizdas Jums susidaro apie amerikietišką kultūrą?
– Supratau, kad gal tokio dalyko, kaip JAV kultūra, nėra. Manau, kad jeigu būtų galima lengvai apibrėžti, kas yra JAV kultūra, tada vargu ar ją iš tikrųjų suprantame. JAV yra tautų katilas, kuriame savo tradicijas ir kultūrą puoselėja šimtai tautų, tarp jų ir lietuviai. Kiekvieną valstiją galėtume prilyginti atskiroms valstybėms. Vieninteliai dalykai, kurie vienija amerikiečius į monolitinį darinį, yra pasas, kalba ir vėliava, o toliau viskas priklauso nuo perspektyvos.
Žinoma, Rytų ir Vakarų pakrančių didmiesčiai yra veikiami turizmo, taip jie supanašėja su Europos miestais, todėl nenustebkite, kad pagaliau aplankius Niujorką, nebus tokio didelio, iš kojų verčiančio įspūdžio, o galvoje suksis mintis apie Londoną ar dar kitą Europos didmiestį. Todėl, jei norite „tikros Amerikos“, vykite į centrines valstijas.
Kalbant apie gyvenimo būdą, jis labai artimas mūsiškiam. Juk visgi mūsų požiūris daugiau ar mažiau yra grįstas vakarietiškomis vertybėmis ir tradicijomis. Jei manote kitaip – jūsų džinsai jus išduos.
– Tai iš kur tada pas amerikiečius tiek savo šalies patriotizmo, jei jie yra, kaip Jūs sakote, tarsi „atskirų tautų katilas“?
– Apie tai būtų galima kalbėti ilgai. Bet, manau, esmė slypi, kad šioje šalyje visi gali laisvai puoselėti savo kultūras, tradicijas, religijas ir t.t. Tai yra pagrindas amerikietiško gyvenimo būdo. Ir nesvarbu, kokia tavo kilmė, nes kiekvienas amerikietis gins teisę į šį gyvenimo būdą. Ne veltui vienas iš jų naudojamų šūkių yra „Unity in diversity“ (angl. vienybė įvairovėje).
– Ar galėtumėte lyginti lietuvišką mokyklą čia, Lietuvoje, ir Amerikoje?
– Priklauso nuo to, kaip lyginsi. Turėkite omenyje, kad po penkių dienų paprastoje mokykloje vaikai mažiausiai norėtų praleisti dar dalį šeštadienio besimokydami standartinius dalykus. Todėl lietuvių bendruomenės Vašingtone mokykla koncentruojasi ties pilietiškumo ugdymu, tautinės savimonės lavinimu, o pačios pamokos yra labiau įvairių formų aktyvūs užsiėmimai, skatinantys motyvaciją ir kūrybiškumą bei atsakomybę per tautiškumo prizmę.
– Kaip suprantu, Jums patinka dirbti su vaikais, paaugliais. Kodėl? Ką juose atrandate tokio, kas Jus verčia rinktis mokytojo darbą? Tai be proto daug kantrybės ir psichologinių resursų reikalaujantis darbas...
– Pirmas dalykas – netikėtumo faktorius. Kiekviena diena yra vis kitokia. Jei esi mokytojas ir pajauti monotoniją savo darbe – būtų metas pergalvoti savo mokymo taktikas, metodus, apskirtai visą veiklos planavimą. Nemėgstu monotonijos, nes ji slopina mąstymą.
Antras dalykas – informacijos srautas. Aš – žmogus, kuriam patinka žinoti. Jaučiuosi psichologiškai saugiai, kai renku ir analizuoju informaciją, ją pritaikau. Tokiu būdu tobulėju tiek asmeniškai, tiek profesinėje srityje.
Būsiu nepopuliarus, bet manau, labiau nei kantrybės mokytojo-pedagogo profesija reikalauja kūrybinių įgūdžių bei charizmos. Pastaroji, žinoma, neprivaloma, bet labai pagelbėja. Jei pamoka bus gerai suplanuota ir pateikta, jūsų kantrybės vaikai nebandys. Tam paprasčiausiai nebus laiko.
– Vis tik vaikai yra tokie sutvėrimai, kad bandys mokytojo, auklėtojo ar kito suaugusiojo kantrybę tol, kol šie jiems nubrėš ribas. Gal galėtumėte įvardinti, kokie buvo keisčiausi Jūsų, kaip mokytojo, kantrybės ribų išbandymai?
– Kaip ir minėjau prieš tai, vaikai bando kantrybę, kai jiems neįdomu. Todėl mano atsakomybė, kaip ir kiekvieno mokytojo, juos sudominti. Labai svarbu, kaip save pateiksi auditorijai. Dažnai jauni mokytojai stengdamiesi užmegzti ryšį su vaikais įsijaučia į „draugo“ rolę ir vėliau nudega, prarasdami mokymo proceso kontrolę. Jokiu būdu nesakau, kad mokytojas turi būti stabas, tai turbūt yra pats blogiausias dalykas. Tačiau mokiniai turi jausti ribas, turi matyti gerą pavyzdį, juo sekti. Mano sprendimas šiuo atveju yra „vyresniojo brolio“ rolė. Vaikai turi teisę pamokos metu juokauti, bandyti mokytojo kantrybę, jaustis laisvai, bet viskas turi būti mokytojo kontrolėje. Tokiu būdu išliksite artimas mokiniui, neužgošite jo būdo savybių bei kartu užbrėšite ribas ir įvesite savotišką tvarką komunikacijoje.
– Ar buvo tokių situacijų JAV, kai atrodė, kad daugiau nebenorite, nebegalite?
– Ne, nebuvo. Dirbdavau šeštadieninėje mokykloje. Turėdavau pakankamai laiko, kad subalansuočiau profesines ir asmenines veiklas.
– Ar Amerika buvo Jūsų svajonių šalis, kol ją aplankėte?
– Tam tikra prasme taip. Tikrai tai ne paskutinis kartas, kai ten važiuoju, juo labiau kad dabar turiu, ką aplankyti.
– Įgijote politikos mokslų magistrą VU. Tačiau vėl grįžote mokytojauti, nors anksčiau buvote užsiminęs, kad savo gyvenimą norėtumėte sieti su politika. Kodėl taip nutiko –bręstant keičiasi požiūris, norai, vertybės? Ar tiesiog politikai dar neatėjo laikas?
– Visada, kaip ir daugelis, turėjau problemą, kad nežinau, ką noriu veikti gyvenime. Tačiau visada turėjau tėvų palaikymą, kad ir kokia veikla užsiimdavau, kad ir kaip dažnai keisdavau savo mintis, susijusias su karjera. Tai savotiškai mane motyvavo ieškoti savęs, būti ten, kur noriu būti. Šiuo metu esu būtent ten. Kaip bus toliau, nežinau, bet esu tikras, kad turėsiu palaikymą. Kartais tik tiek tereikia.
O dėl politikos – juokaudavau, kad esu per daug sąžiningas, todėl būčiau per prastas šiam darbui. Nors pamenu darželyje, kai reikėjo rinktis ateities profesiją, pasirinkau būti prezidentu. Kadangi man 27, tai dar turiu mažiausiai 13 metų apsispręsti.
– Pabūti ir įgyti patirties svetur yra labai vertinga ir reikalinga jaunam žmogui. Visgi turite puikios specialybės diplomą, galite gauti gerai apmokamą darbą ir lygiai taip pat keliauti. O Jūs pasirinkote mokytojavimą... Specialybę, kuri šiuo metu nėra nei gerbiama, nei gerai apmokama.
– Nemanau, kad valstybinis darbas yra gerai apmokamas, ypač pradžioje. Pasirinkau specialybę, kuri mane traukia, kurioje jaučiuosi laimingas. Matau tame prasmę. Gali naiviai nuskambėti, bet dirbdamas su mokiniais jaučiu, kad bent kažkiek prisidedu prie geresnio pasaulio kūrimo. Jei ne pasaulio, tai bent Lietuvos. Man to užtenka, kad jaučiausi ramus. Manau, to ir trūksta mano kartos žmonėms – atrasti prasmę savo kasdieninėje veikloje. Ji visada yra, bet dažnai tenka jos gerokai paieškoti.
Deja, tenka sutikti, kad specialybė nėra gerai apmokama, o tai siejasi ir su pagarba jai. Nors ir subjektyviai, bet manau, kad į švietimo ir mokytojavimo reikalus kišasi per daug žmonių, kurie neturi jokio sofistikuoto supratimo apie švietimą. Kodėl niekas neabejoja chirurgo sprendimais jam atliekant operaciją? Kai mokytojas taps savo srities profesionalu (kaip minėtas chirurgas), su laiku ateis ir pagarba šiai profesijai. Bet kol kas mūsų šalyje švietimo vizija miglota, taip pat neaiški ir mokytojų ruošimo strategija. Abejoju, ar pinigai išspręs kažką, nes kiekvienas turėjome tokių mokytojų, kurie vertė kvestionuoti, už ką apskritai jam/jai buvo mokamas atlyginimas.
– Povilai, esate jaunas vaikinas. Tačiau vidinės brandos ir supratimo apie gyvenimą, mokytojavimą Jums galėtų pavydėti turbūt ir kai kurie keturiasdešimtmečiai. Iš kur Jumyse tai?
– Sudėtingas klausimas, kadangi aš tikrai nepasakyčiau, kad yra ko pavydėti. Niekad nebuvau labai ypatingai gabus nei mokykloje, nei sporte, net tame pačiame universitete. Bet, žinoma, asmenybės tobulėjimas prasidėjo įstojus į universitetą, akademinėje aplinkoje. Išmokau išklausyti kritiką, padaryti iš to išvadas, dirbti su savimi, dirbti su savo mintimis.
Niekad neskaičiau motyvacinių knygų, nesivadovavau „laimingo gyvenimo“ vadovais. Nesivaikau iliuzijų, kad reikia būtinai rasti raktą į laimę. Tai ne man. Nebijau būti nepopuliarus, stengiuosi į dalykus žiūrėti iš įvairių pusių. Todėl net ir socialinėse erdvėse seku žmones, kurie turi, pavyzdžiui, visiškai kitokią nuomonę politikoje ar kitose srityse. Susikuriu iššūkius mąstyti „lygioje vietoje“.
Taip pat niekada nemėgau populiaraus pasakymo „paprastas“, kaip teigiamo bruožo apibūdinant asmenį ar gyvenimą. Skamba ribojančiai, neiššaukiančiai ir, drįsiu teigti, nuobodžiai. Nesupaprastinu įvairių dalykų, gyvenime turi būti ir nerimo, ir iššūkių, ir klaidų. Tikiu, kad tik taip žmogus gali tobulėti.
– Turbūt dažnas lietuvis Jūsų atžvilgiu ciniškai pabumbėtų: „Et, koks kvailys, juk galėjo likti ten, Amerikoj.“ Ką galėtumėte atsakyti į tokią repliką?
– Amerika ne Europa, joje likti dirbti teisiškai gali gavęs vadinamąją žalią kortą. Mano praktikos atlikimo laikas buvo terminuotas. Jei žmogus gyvena ašarų pakalnėje, tai jo paties pasirinkimas arba blogų pasirinkimų rezultatas. Tad siūlau nusivalyti ašaras, išsipūsti nosį ir pradėti dirbti su savimi, nes Amerika, kad ir kokia ji įspūdinga būtų, daugeliui žmonių ji irgi yra ašarų pakalnė.
– Šiuo metu mokytojaujate Vilniaus tarptautinėje mokykloje. Dar viena neeilinė patirtis, iššūkis...
– Taip. Esu labai patenkintas turėdamas galimybę dirbti vienoje geriausių mokyklų Vilniuje. Šiuo metu visi įmanomi resursai iš mano pusės yra nukreipti būtent į naują darbovietę.
– Norėtumėte dar grįžti į JAV kaip mokytojas? O gal turite planų išvykti mokytojauti, pavyzdžiui, į kokią Kiniją?
– Kadangi šiuo metu esu visiškai patenkintas, kur esu ir ką veikiu, į JAV norėčiau grįžti tik kaip turistas ar svečias. Bet šią šalį būtina ir rekomenduoju aplankyti kiekvienam.
Rasa JAKUBAUSKIENĖ
