„Dabar tapo populiaru nekęsti sėkmės istorijų. Visur, kur kviečia, prašo papasakoti, kaip nesisekė. Bet juk nesėkmių nutinka visiems“, – juokiasi medicinos studentas Ignas Klėjus. Jis pats spėja dar ir kurti savo verslą bei vesti radijo laidas, nors prisipažįsta, kad trukdžių pasitaiko. Verslininkė Ugnė Poderytė irgi atvira – pirmosios sukurtos puokštės buvo visai nevykusios, tačiau dabar jos gėlių salone darbas tiesiog verda. O įvairių socialinių projektų iniciatorė Beata Tiškevič prisipažįsta, kad, kol atrado mėgstamą veiklą, prireikė ne vienerių metų ieškojimų, buvo ir laikotarpis, kai galvojo tik apie tai, kaip kuo daugiau užsidirbti.

Savo patirtimis apie kuriamus verslus ir veiklas, kurios ne visada pelningos, tačiau jiems patiems labai mielos, jaunieji kūrėjai dalinosi renginyje „Ką darai, daryk gerai“. U. Poderytė sakė, kad pirmąjį darbą skambučių centre būdama trečiakursė susirado tik todėl, kad visi jos bendramoksliai jau dirbo. Po to jai teko padirbėti restorane ir administruoti skirtingų įmonių anketas socialiniuose tinkluose. Mergina skaičiuoja, kad turėjo dešimt klientų ir per savaitę „Facebook“ publikuodavo 70 skirtingų žinučių. Toks darbas jai patiko, bet po kurio laiko ėmė kamuoti abejonės.

„Klientas dešimt metų labai gerai gamina tuos pačius cepelinus. Iš pradžių tai gali pasirodyti kaip geras iššūkis. Pirmą dieną sugalvoji pokštą apie cepelinus, antrą dar ką nors. Bet kai per metus išleidi 365 žinutes apie cepelinus, imi mąstyti, ką darai su savo gyvenimu“, – prisimena U. Poderytė.

U. Poderytė (dešinėje). E. Genio/LRT nuotr.

Pajautusi, kad nerealizuoja savęs, U. Poderytė nuėjo į turgelį ir už 30 eurų prisipirko gėlių. Namie surišo pirmąją puokštę, tačiau rezultatu liko nusivylusi. Todėl ėmė lankyti floristikos kursus. Galiausiai jos kuriamos puokštės ėmė traukti žmonių dėmesį. Iš pradžių jas ruošdavo tik namuose pagal išankstinius užsakymus. Supratusi, kad toks verslas gali būti sėkmingas, atsisakė visų klientų, kurių socialinius tinklus administravo, ir atidarė savo gėlių saloną.

Kaip pati sako, floristika nebėra jos hobis, tai tapo įsipareigojimu klientui, o jų pasitaiko ir nepatenkintų, ir įkyriai prašančių nuolaidų. Nors verslas įsibėgėjo, mergina prisipažįsta, kad ją vis dar kamuoja nerimas dėl dviejų dalykų.

„Nerimauju dėl to, ką galvoja klientai, ar jiems puokštės patinka, ar ne. Taip pat ir dėl finansų, nes turiu įsipareigojimų dėl patalpų nuomos, tiekėjams, darbuotojams. Būna, kad pirmadieniais, kai žmonių mažiau, galvoju, kad tuoj bankrutuosime, bet ateina penktadienis ir vėl vos spėjame suktis. Jaučiuosi saugiau, kai žinau, kad yra planas B“, – sako U. Poderytė.

Kiek kitaip samprotauja I. Klėjus. Anot jo, tai, kas šauna į galvą reikia tiesiog imti ir daryti. Nors vaikystėje svajojo būti tapytoju, įstojo mokytis medicinos. „Buvo įdomu pažiūrėti, ar mano kūnas paveš tą krūvį, apie kurį visi kalba. Meilė medicinai atėjo šiek tiek vėliau, kai pradėjau savanoriauti, atlikti praktikas ligoninėse ir dirbti pirmuosius darbus. Kai tik įstojau į mediciną, tapau baldu, kuris stovi namie, konspektuoja knygas ir tik mokosi“, – prisimena I. Klėjus.

I. Klėjus. E. Genio/LRT nuotr.

Nors studijos įtemptos, I. Klėjus visada siekė atrasti laiko kūrybinei veiklai, kurią mėgo mokykloje. Tad pradėjo didžėjauti baruose. O sutaupęs šiek tiek pinigų, 2015-aisiais juos iškart investavo į, kaip pats dabar sako, beprotišką idėją – kartu su broliu ėmė kurti žaismingus džemperius.

„Ta avantiūra dabar man nesuvokiama. Mes nesupratome nei rūbų dizaino, nei marketingo, neturėjome verslo plano, o sudėjome visus savo pinigus. Mums pasisekė, nes pasinaudojome tuo metu besikuriančia influencerių niša. Be to, viską įgyvendindavome taip pat greitai, kaip kildavo mintys“, – pasakoja I. Klėjus.

Buvusi televizijos laidų vedėja ir aktorė B. Tiškevič prisipažįsta, kad vienu metu stengėsi uždirbti kuo daugiau pinigų ir manė, kad sau mielos veiklos imsis tik tada, kai turės santaupų.

„Dirbdama televizijoje iš visų jėgų bandžiau save įtikinti, kad tai labai geras darbas. Žinomumas yra visai jėga, kai savimi nepasitiki. Atrodo, kad kai tave išspausdins ant viršelio, tada visi iš klasės žinos, ko esi verta. Bet svarbiausia yra taika su savo vidumi, pavargau ieškodama patvirtinimų iš išorės. Reikėjo begalės knygų, meditacijų ir trijų terapijos metų, kad pažinčiau save“, – tikina B. Tiškevič.

B. Tiškevič (dešinėje). E. Genio/LRT nuotr.

Dabar B. Tiškevič sako, kad pagrindinės jos vertybės yra laisvė ir atvirumas, o ramiau tapo, kai išleido knygą „Vyvenimas“, kurioje kalba apie savo gyvenimą. „Baigėsi melas mano gyvenime, baigėsi gėda, kad mane demaskuos, man būdavo gėda dėl savo šeimos, dėl patirčių, dėl begalės dalykų. Viską knygoje pasakiau ir man tapo ramiau“, – teigia B. Tiškevič.

Šiuo metu B. Tiškevič yra visiškai panirusi į socialinį projektą „Nebegėda“ ir džiaugiasi, kad ši veikla atspindi ją pačią. Paklausta, iš ko dabar gyvena, B. Tiškevič juokėsi, kad to nė pati nežino. Tačiau pridūrė, kad užsiimant ta veikla, dėl kurios dega akys, pinigai gyvenime tampa gerokai mažiau svarbūs, pasikeičia ir poreikiai.

Gintarė Micevičiūtė