Veikiausiai vestuvių dieną mažiau jaudinausi, nei lipdama į sceną su savo seserimi, todėl puikiai suprantu, ką jaučia projekto „Du balsai – viena širdis“ dalyviai, portalui LRT.lt sako šio projekto komisijos narė Katažina Zvonkuvienė. Anot jos, šeima visuomet buvo didžiausia jos tvirtybė ir palaikymas, o iš meilės seserims yra prikrėtusi netikėčiausių dalykų.

– Jau antrąjį sezoną būsite muzikinio šeimų projekto „Du balsai – viena širdis“ komisijos nare. Pavasarį rodytas projektas sulaukė milžiniško populiarumo. Kaip manote, kodėl jis toks įdomus žiūrovams ir kuo žavi jus?

– Iš tiesų, labai džiaugiuosi, kad toks pozityvus projektas atsirado eteryje. „Du balsai – viena širdis“ ne apie intrigas, sumenkinimą, kritiką ar reitingus. Jame tiesiog dalijamasi tuo, kas labai nuoširdu bei tikra – juk šeiminio ryšio nesuvaidinsi, jis yra arba ne.

Galbūt ne visi dalyviai vienodai talentingi, galbūt kažkam sekasi prasčiau, tačiau sakau, kad reikia galvoti apie tai, jog dalyviams tenka didelė laimė padainuoti drauge su sese, broliu, vienu iš tėvų. Tai nepakartojama patirtis, kuri išliks visam gyvenimui. Galų gale liks įamžinta vaizdo įraše, kurį bus smagu pasižiūrėti ir po daugelio metų.

Kai scenoje matai du artimus, stipraus ryšio siejamus žmones, sunku išlikti abejingam. Žiūrėdama dalyvių pasirodymus dažnai pagalvoju apie savo šeimą. Pati užaugau mylinčioje šeimoje, mane ir dvi seseris tėvai stengėsi užauginti gerais, dorais žmonėmis. Gimus mano dvynukams šeima dar labiau sutvirtėjo, tapo dar didesne vertybe, o stebint projekto dalyvius šimtąjį kartą įsitikinu – nieko šventesnio ir tvirtesnio už šeimą nėra.

–  Paėjusiais metais vienoje iš laidų su vyresniąja seserimi Alicija duetu atlikote dainą „Kaštonai“...

–  Todėl puikiai suprantu, kaip jaučiasi dalyviai, kas būna per repeticijas ir kiek emocijų jie patiria. Tiesa, mes su seserimi ruošėmės tik vienam pasirodymui, tačiau pakako ir ašarų, ir įtampos, ir nuovargio... Galiausiai dar kartą įsitikinau, koks stiprus ryšys mudvi sieja. Kraujo nepakeisi, tai žmogus, kuris visada palaikys, niekada neišduos, kuris yra toks artimas ir brangus. Tas vienas pasirodymas buvo vertas visų išgyventų emocijų ir patirtos įtampos. Gaila, mūsų trečioji sesuo gyvena ne Lietuvoje...

–Kai scenoje esate su brangiu žmogumi, seserimi, jaudulio daugiau nei įprastai?

– Prieš kiekvieną pasirodymą jaudinuosi, tačiau tai suvaldomas ir malonus jausmas. Turbūt niekada taip nesijaudinau, kaip lipdama į sceną su sese. Manau, net mano vestuvių dieną įtampos buvo mažiau.

Dainuodama su Alicija jaučiau milžinišką atsakomybę – mano sesuo nėra dainavusi scenoje, jai tai – milžiniškas iššūkis, tad norėjosi ją stipriai apkabinti, pasakyti, kad ją myliu ir viskas bus gerai. Vis dėlto, dainuoti su šeimos nariu – nenusakoma patirtis ir prisiminimas.

Galbūt esu sentimentali, tačiau man labai svarbi šeima ir norisi išsaugoti prisiminimus. Pamenu, kai laukiausi surinkau daugybę šeimos nuotraukų, skenavau, dėliojau sutvarkiau visą medžiagą, kad ji išliktų ir galėčiau ją parodyti savo vaikams bei anūkams.

–  Dažnai tik suaugę suvokiame, kokia iš tiesų svarbi yra šeima, o paauglystėje dažniau maištaujame, stengiamės paprieštarauti...

–  Žinoma, su laiku keičiasi ir mūsų suvokimas. Pamenu, kai buvau paauglė ir tėvai ko nors neleisdavo ar pan., šiek tiek piktindavausi, o mano mama sakydavo: „Suprasi, kai turėsi savo vaikų“. Ir tikrai, gimus dvyniams supratau – ji buvo teisi.

Vis dėlto, nepasakyčiau, kad buvau maištininkė. Galbūt nemažą įtaką man darė tėvų pavyzdys ir auklėjimas. Be to, aš – pagrandukė. Kai gimiau vienai seseriai buvo vienuolika, kitai – dešimt. Jos abi labai skirtingos, kartais kažkiek maištaudavo, tačiau mane labai mylėjo ir padėjo mamai mane auginti.

Pamenu, kai buvau pradinukė, seserys išvyko studijuoti į Lenkiją. Retai susitikdavome, tačiau jos visuomet parveždavo man visokiausių saldumynų ar kitokių lauktuvių, neretai ir to, ko mūsų parduotuvėse tuo metu net nebūdavo. Kaip galima maištauti, kai esi taip lepinama ir apsupta meile?

Augti su sesėmis – didžiulė laimė, tad visada sakiau, kad tikrai turėsiu daugiau nei vieną vaiką.

– Su seserimis išdaigų nekrėsdavote?

– Su seserimis ne, tačiau norėdama parodyti savo meilę sesėms esu šį tą iškrėtusi. Tada dar nelankiau mokyklos. Mano mama dirbo mokykloje, kurioje mokėsi mano sesės. Kartą nuėjusi pas mamą į darbą nutariau parodyti kaip stipriai myliu savo seseris, taip pat norėjau pademonstruoti, kad jau moku rašyti. (Juokiasi.) Ant baltos, ką tik nudažytos sienos didžiosiomis raidėmis užrašiau savo sesių vardus. Žinoma, tada neprisipažinau, kad tai mano darbas, tačiau šią išdaigą iškrėčiau tik iš didelės meilės.

– Sakėte, kad visada norėjote turėti daugiau nei vieną vaiką. Ar didelis iššūkis auginti dvynius?

– Savo dėmesį išmokome dalyti tą diena, kai jie atėjo į šį pasaulį. Kito pasirinkimo neturėjome, tačiau viskas savaime susidėliojo. Galiausiai neįsivaizduojame, kaip gali būti kitaip. Manau, nesame išprotėję tėvai, stengiamės būti adekvatūs ir į viską reaguoti ramiai. Visada sakau, kad kažkas turi tris ar keturis vaikus, ir tie žmonės puikiausiai susitvarko, kaip mes galėtume nesusitvarkyti su dviem?

– Ar lengva jūsų profesijos atstovei suderinti motinystę ir sceną?

– Viskas priklauso nuo norų. Kai ko nors nenoriu, visuomet surandu tūkstantį priežasčių to nedaryti. Žinau, kad būdama vien tik mama laiminga nebūčiau, tačiau laiminga nebūčiau ir žinodama, kad mano vaikus augina močiutės, tetos ar auklės.

Veikiausiai, reikia atrasti aukso viduriuką. Jei noriu būti gera dainininkė, gera mama, gera žmona, gera dukra ar sesuo, turiu savo dieną susiplanuoti taip, kad viskam pakaktų laiko. Žinoma, visada visiems geras nebūsi, tačiau jau išmokau atrasti pusiausvyrą.

– Kaip ją palaikote?

– Galbūt yra moterų, kurios būna laimingos atsidavusios šeimai ir tai labai gerai, tačiau aš laiminga, kai pavyksta suderinti šeimą ir muziką.

Tarkime, jei kelios dienos būna itin darbingos, savaitę po to jokių darbų stengiuosi neplanuoti ir visą laiką būnu tik mama. Kartu su vaikais einame pasivaikščioti, pramogaujame ar tiesiog būname namuose. Žinau, kad ateis savaitgalis ir aš vėl koncertuosiu. Nors anksčiau grauždavausi, kad galbūt esu nekokia mama ar kažkam skiriu per mažai laiko, dabar supratau, kad viską galima suderinti ir savigrauža nekankina.

–  Veikiausiai padeda mama ir sesuo...

– Žinoma! Jos mato, kaip stengiuosi, kiek daug dirbu, kokia man svarbi scena ir kaip be jos nemoku. Niekam kitam tavo svajonės nebus tokios svarbios, kaip tavo šeimai. Mama ir sesuo man yra didelė pagalba ir palaikymas.

– Taip šiltai kalbate apie savo šeimą, o ar lengva išlikti objektyvia, kartais šiek tiek griežta teisėja, kai scenoje šeiminis duetas?

– Labai nelengva. Suvokiu, kad scenoje ir neprofesionalai, kurie prieš publiką dainuoja pirmą kartą. Kai kurie dalyviai galbūt neima į galvą ir aštresnės kritikos, o kai kuriems ir menkiausia pastaba bus milžiniškas smūgis. Reikia gerai apgalvoti savo žodžius, nes kitaip gali sugriauti žmogaus pasitikėjimą savimi ir įvaryti kokių nors kompleksų.

Pati augau savimi nepasitikėdama ir kiekvieną pastabą priimdavau kaip didžiausią kritiką. Visko būdavo, sulaukdavau ir patyčių. Galbūt nebuvo viskas taip blogai, kaip man atrodė vaikystėje, tačiau jausdavausi nevykėle, bloga... Paskatinimas eiti į priekį, nepalūžti ir didžiausia mano stiprybė bei palaikymas buvo šeima, brangiausi žmonės, kurie nuolat kartojo, kad man viskas pavyks, kad man viskas sekasi ir turiu nenuleisti rankų. Šiandien suprantu, kad visos patirtys mane tik sustiprino.

Tikiuosi, kad projekto dalyvių neįžeidžiau ir neįžeisiu, taip pat ir neįvarysiu kokio nors komplekso. Tačiau, reikia suprasti, kad ir komisijos nariai – žmonės ir kartais klysta. Tačiau dar kartą noriu pasidžiaugti, kad šiame projekte už kritiką ar intrigas svarbiau kiti dalykai, tad ir mes, komisijos nariai esame tokie, kokie esame, nieko nevaidiname. Veikiausiai tai pirmas televizijos projektas, po kurio filmavimų būnu pasikrovusi tiek geros energijos, puikių emocijų.

Eimantė Juršėnaitė