Automobilių varžybų trasose sukiojasi ne vien galingi bolidai svylančiomis padangomis ir jų savininkai. Ne vien adrenalino entuziastai, palaikantys prie vairų sėdinčius savo bičiulius. Ne vien merginos, kurios, kaip rodoma filmuose, duoda efektingą startą varžybų pradžiai. Ne vien arbitrai ar techninės pagalbos darbuotojai. Ne tik nerimastingai į įvykius trasoje žvelgiančios vairuotojų žmonos.

Savo vietą drąsiai stovėdami trasos pakraštėlyje atranda ir sukiojasi... automobilių fotografai.

„Žinote, kartais manęs paklausia: „Ar nebijai, kad varžybų metu tave gali sužaloti pro šalį skriejantis automobilis? Juk lendi ir į pavojingas situacijas?“. O aš tik juokauju, kad likimas yra likimas, aš pats tai jau kaip nors, svarbu, kad fotoaparatas nebūtų sudaužytas“, – juokiasi kėdainietis automobilių fotografas Lukas VYČINAS (25).

Įmonės „Telia“ verslo klientų vadybininku Vilniuje dirbantis Lukas neslepia – fotografija jam yra daug daugiau nei hobis ar laisvalaikio užsiėmimas. Taip, kol kas tai – toli gražu ne pragyvenimo šaltinis, tačiau neatlyžtantis kraštietis svajoja apie nuosavą fotostudiją, kurioje tilptų ir jam pozuoti galėtų net ir patys didžiausi... bolidai.

„Ir, žinoma, dailiosios lyties atstovės“, – priduria L. Vyčinas.

Apie hobį, kurį siekia paversti nuolatiniu darbu, kantrybę ir iššūkius darant tai, kas išties teikia atgaivą sielai, kraštietis sutiko papasakoti „Rinkos aikštės“ skaitytojams.

Pirmieji kadrai – mobiliuoju telefonu

– Lukai, papasakokite, kaip jūs apskritai susidomėjote fotografija? Kada į rankas pirmą kartą sugriebėte fotoaparatą?

– Na, maždaug prieš septynerius metus. Vizualiai ir šiandien matau tas akimirkas, kuomet išėjęs į lauką pirmuosius kadrus dariau su „Samsung Galaxy Ace“ telefonu. Jau tada pagalvojau: „Hm, vaikine, tau reikia kažko panašaus į fotoaparatą“ (šypteli).

– Koks buvo pirmasis, na, jau iš tokios rimtesnės serijos, jūsų fotoaparatas?

– Pirmąjį man mama dovanojo 2014-aisiais. Per Kalėdas (juokiasi). „Sony DSC – S700“, liaudiškai vadinamas „muiline“. Na, muilinė, ne muilinė – jis man buvo geras pradininkas, padėjęs suprasti, kur noriu eiti toliau.

Dienos metu toji muilinė, beje, fotografuoja visai kaip rimtas fotoobjektyvas.

Na o po šio sekė „Canon“ serijos. Kurį laiką, tiesa, skolindavausi juos iš draugų, kol įsigijau asmeninį „Canon 100D“. Labai geras, greitas ir patogus rankoje! Tikrai rekomenduoju (šypteli).

– Kuo gi toji fotografija jus taip „užkabino“, Lukai?

– Pasakysiu šitaip: fotografuodamas aš pabėgu ten, kur noriu. Susikoncentravęs į rezultatą aš tik jo ir siekiu. Man tai – tarsi antras gyvenimas. Kitas gyvenimas.

Atskriejo bolido sankabos diskas

– Pristatote save kaip mėgėją – automobilių fotografą. Fotografuojate tik transporto priemones, ar išbandote save ir kitokiame amplua, fotografuojate kitus objektus?

– Teko daryti įvairias asmenines fotosesijas, fiksuoti pastatus, įvairius daiktus, gamtą. Tačiau... būtent automobiliai yra mano aistra. Tik juos fotografuodamas galiu visiškai atsipalaiduoti.

– Ar dažnai esate samdomas fotosesijoms atlikti?

– Na, šiuo metu – kelis kartus per mėnesį. Vasarą, žinoma, dažniau. Man šis hobis labai priklauso nuo nuotaikos ir smegenų apkrovos (šypteli). Jeigu šviežia galva neskubėdamas tai atlieku, tuomet pavyksta išgauti geriausius rezultatus, bet jeigu tu esi persidirbęs, paskubomis fotografuoji – redaguodamas nuotraukas matai savo broką (šypteli).

– Kuri iš visų jūsų atliktų fotosesijų iki šiol buvo pati įsimintiniausia?

– Tiesą pasakius, kažkuo įsimena kiekviena. Tu negali pamiršti, nes net po kurio laiko socialiniuose tinkluose tavo darytomis nuotraukomis vėl ir vėl pasidalija draugai. Būna, pamatai savo nuotrauką kokiame nors automobilių interneto puslapyje ir iškart atpažįsti savo užfiksuotą kadrą. Žiūri ir galvoji: „Oi, čia juk mano!“ (juokiasi).

Tiesa, viena fotosesija labai labai įstrigo. Praėjusias metais su bičiuliu fotografavome drifto (liet. – šoninio slydimo – aut. past.) treniruotę, o tiesiai į mus išsibarstė drifto bolido sankabos diskas. Laimei, ir mes, ir mūsų technika likome sveiki (juokiasi).

Pradedantysis – metų metus fotografuoja... iš idėjos

– Ne paslaptis, kad fotografijos atstovų šiandien rinkoje išties netrūksta. Pradedančiųjų, mėgėjų, kurie fotografuoja sąlyginai pigiai, lygiai taip pat – ir profesionalų, kurių paslaugos kainuoja ir po tūkstantį, ir po pusantro tūkstančio eurų. Kiek laiko pradedantysis turi nemokamai fotografuoti, save garsinti, kol jį galiausiai ima pastebėti aplinkiniai, kol pasipila pirmas, antras, trečias užsakymai?

– Viskas priklauso nuo to, kaip kruopščiai tai atlieki ir kiek į šį hobį tu įdedi savęs.

Iš pradžių stengiesi, dirbi, neriesi iš kailio, fotografuoji dėl savęs, dėl tų „Patinka“ mygtuko paspaudimų internetinėje erdvėje.

Tu visais įmanomais būdais tobulėji, mokaisi iš savęs, mokaisi iš kitų, tavo kadrai gerėja.

Pamažu tave ima pastebėti. Tačiau tai gali užtrukti metų metus, todėl būtina apsišarvoti kantrybe.

O aš juk kadaise nė nemaniau, kad kažkas prašys mano paslaugų... už pinigus (juokiasi).

Žinote, čia kaip ir bet kurioje kitoje sferoje – turi pabandyti įsivaizduoti save joje iš šalies. Jeigu tai pavyksta – vadinasi, vieną dieną tu joje ir būsi (šypteli).

Varvina seilę... išvydęs išskirtinį automobilį

– Ar manote, Lukai, kad fotografija gali būti pagrindinis ir vienintelis pragyvenimo šaltinis? O galbūt tai – tik būdas prisidurti prie algos iš pagrindinio darbo, ir nėra čia ko nertis iš kailio?

– Pasakyčiau taip: fotografija yra tarsi sezoninis darbas. Vasarą jo tikrai nestinga, bet, aišku, daugiau investuojant į savo turimą techniką, jo atnešamos pajamos gali ne tik prisivyti, bet ir viršyti pagrindinės veiklos uždarbį.

– Visi, net ir pirmokėliai, šiandien apsiginklavę telefonais su neblogomis kameromis, visi viską fotografuoja, socialiniai tinklai pilni nuotraukų. Tik ar kiekvienas gali būti fotografu? Kokiomis savybėmis ar duotybėmis, jūsų manymu, turi pasižymėti tikras fotografas?

– Na, net nėra ko lyginti išmaniojo telefono su fotoaparatu. Na, taip, dienos metu visi telefonai sąlyginai neblogai fotografuoja. Tačiau fotografijai būtina turėti įkvėpimą. Idėjos pačios turi ateiti į galvą. Eidamas ar važiuodamas ir pro langą matydamas gražų gamtos kampelį automatiškai generuoji mintis: „Aha, o koks gi čia automobilis tiktų nuotraukoje?“ (juokiasi). Pamatęs išskirtinį automobilį – tu žūtbūt nori turėti jo atvaizdą savo nuotraukų galerijoje.

Būsima nuotraukos kompozicija galvoje turi gimti per kelias akimirkas. Štai, tarkime, ruošiesi fotografuoti automobilį. Viskas, deja, priklauso nuo oro. Jeigu tądien saulėta, tai važiuojame ten, kur fone puikiai atsispindės saulė, pastatai, mašinos linijos. Jeigu pilka ir niūru, reikia staigiai apgalvoti planą B, reikia mąstyti, kas „atpirks“ automobilį – efektai, netikėčiausi kampai.

Joks, joks ir dar kartą joks, šiuo atveju, mobilusis telefonas, neišgaus tokio rezultato, kokį gali išgauti fotoaparatas (šypteli).

– Mėgėjų fotografų tikrai netrūksta. Nepabijojote šitos žvėriškos konkurencijos lįsdamas į šią sritį, Lukai?

– Na, konkurencija juk visada yra neišvengiama. Su ja susiduria ir kirpyklos, ir autoservisai, ir bet kokias kitokias paslaugas teikiančios įmonės, firmos ar privatininkai.

Bet... yra vienas bet. Kad ir darydamas tą patį, kaip krūva kitų, tu gali išsiskirti savo kitokiu nuotraukų pateikimu, spalvomis, nuotraukų redagavimu. Manau, kad kiek išsiskiriu iš kitų savo stiliumi.

– Neretai matome, kaip šios profesijos atstovai laksto visur su pilnomis kuprinėmis fotoaparato įrankių, švieselių, blyksčių, skirtingų fotoobjektyvų. Nėra nė abejonės, jog tai išties reikalauja nemažos ištvermės. Fotografiją įvardintumėte daugiau kaip vyrišką ar kaip moterišką veiklą?

– Na, mano akimis lytis čia neturi įtakos. Vyras tu ar moteris – nesvarbu. Svarbiausia – kad norėtum tai daryti, sugebėtum ir galėtum pateikti paprastumą, aukščiausią klasę.

Automobilius fotografuoti lengviau negu gėles

– Sakykite, ar sudėtinga fotografuoti automobilius? Kas tame reikale užvis sudėtingiausia?

– Tai tikrai nėra sudėtinga, nes automobilis tavęs klauso. Kaip tu jį matai, taip tu jį ir fotografuoji. Juolab jeigu kas nors netinka, gali automobilį persukti, perstatyti.

Ypatingai BMW markės automobiliai tapo labai savi mano fotoaparatui. Jie tarsi prisijaukino mane (šypteli). Šios markės automobiliai pastaruoju metu dažniausiai ir patenka į mano galeriją.

– Ar automobilių fotografavimas yra sudėtingesnis negu, tarkime, peizažų: lankų, pievų, gėlių, medžių, paukščių?

– Keturrates transporto priemones fotografuoti man asmeniškai yra lengviau nei atlikti bet kurias kitas fotosesijas... Nes aš puikiai žinau, kaip ir ką reikia daryti (šypteli).

Mašina nesiskundžia esanti per maža ar per stora...

– Na, o kaip gi su priešingos lyties atstovėmis? Iš šono žvelgiant atrodo, kad kiekvienam vyrui maloniausia turėtų būti fotografuoti būtent jas...

– Neslėpsiu – dailiosios lyties atstoves taip pat malonu fotografuoti, bet joms įtikti – be galo sudėtinga. Merginų vis kažkas netenkina. Tai per ryšku, tai per blanku, tai „aš čia stora“, tai „aš čia maža“ ir panašiai (juokiasi).

Tuo tarpu su automobiliais dirbti yra paprasta. Svarbu, kad mašinytė būtų nuplauta. Jeigu ji dar ir nupoliruota – iš viso pasaka (šypteli).

Faktas, kad merginos kur kas reiklesnės nuotraukoms, nei automobiliai (juokiasi).

– Vėlgi, automobilių lenktynėse tarsi neatsiejamos ir žavios jose dalyvaujančios, startą duodančios damos. Tai kas gi gražiau – žavi dama ar geras automobilis nuotraukoje?

– Gražiau? Gražiau yra abu šie dalykai viename kadre (šypteli). Bet manau, kad daugiau įtakos nuotraukai turi geras automobilis. Merginą gražią galima padaryti. Papuošti, padažyti, gražiai pastatyti nuotraukoje. O jeigu automobilinis pilkas ir paprastas – kas ten žavės? Bet jeigu bolidas rimtas ir visi žino, kiek arklio galių jame, jis iškart tampa žavus (juokiasi).

Fotoaparatas tapo... narkotiku

– Lukai, ar norėtumėte vieną dieną, kaip patys žymiausi pasaulio fotografai, dirbti „Discovery“ kanalui, tupėti Amazonės džiunglėse užsimaskavęs metus laiko ir laukti, kol galvą į vandens paviršių iškiš kokia reta, nykstančios rūšies... varlė? Ar manote, kad toks dalykas jus „vežtų“? O gal fotografuojant jums vis tik reikėtų kitokio adrenalino pojūčių – greičio, judesio, svylančių padangų kvapo, dūmų?

– Oi ne, tai ne man. Aš mieliau sėdėčiau Rygoje, Bikernieku trasoje, kur vaidenasi legendinė ragana Kettle (juokiasi). Mieliau tupėčiau tame miške, arti trasos, ir gaudyčiau kadrus akimirkomis, kuomet drifto bolidai užsistato „skersą“, slysdami šonu 200 kilometrų per valandą greičiu (šypteli).

Man patinka, kai šalia svyla padangos. Tas kvapas, adrenalinas... Tai – dalykai, be kurių aš negaliu gyventi. Aš pripratau prie to ir tai man tapo mano narkotiku. Tiesa, beveik nekenksmingu (šypteli).

– Ar žvalgotės į kitus fotografus? Galbūt turite savo idealą, į kurį, o gal kurią stengiatės lygiuotis?

– Taip, tai – labai kūrybiškai automobilius fotografuojantis slovakas Martinas Cyprianas. Jo darbus labai dažnai pažiūriu.  Bičas turi daug gerų idėjų (šypteli).

– O ar hobis – fotografija – labai ištuština piniginę?

– Na, tai yra hobis, kuris atitinkamai pagal poreikius turi ir kainas. Taip, jis nėra pigus, jeigu turi daug idėjų ir sieki tobulėti. Aš pats su laiku pastebiu, kaip man jau pradeda trūkti įvairių objektyvų (šypteli).

Aš kol kas neperku technikos, kurios man nereikia, neišleidžiu daugiau pinigų, negu sau galiu leisti. Todėl pas mane kol kas nerasite tūkstančius eurų kainuojančio fotoobjektyvo, jeigu aš šiandien nesu tikras, jog pasiekė tam tikrą lygį. Visada viską perku apgalvotai ir atsakingai. Visa mano turima technika siekia vos 600 eurų, tačiau puikiai dirbu ir visko man pakanta. Na, portretinį objektyvą neišvengiamai greitu metu teks įsigyti, nes vis daugiau užklausų asmeninėms fotosesijoms (šypteli).

Dilema: studija – Vilniuje ar Kėdainiuose?

– Lukai, o kokia gi yra didžioji svajonė arba siekis, susijęs su fotografija?

– Labai noriu vieną dieną atidaryti savo fotostudiją, kurioje galėčiau fotografuoti. Fotografuoti automobilius ir žmones.

Tik neapsisprendžiu, kuriame mieste jos norėčiau.

– Na, gimėte ir augote Kėdainiuose, šiuo metu dirbate Vilniuje – o ar nėra širdžiai artimesnio miesto?

– Į Vilnių „atsibasčiau“ prieš gerus dvejus metus. Atvykau čia dirbti, kadangi tuo metu Kėdainiuose netilpau į rėmus ir norėjau atrasti kažką daugiau. Bet neslėpsiu – sostinė traukė jau nuo mažų dienų (šypteli).

Neslėpsiu ir to, kad kiekvieną savaitgalį sugrįžtu į Kėdainius (juokiasi). Širdis traukia į Kėdainius, nes mama gyvena viena, jai reikia padėti, norisi aplankyti mylimus senelius, taip pat laukia mano šaunūs draugai.

Smagu čia grįžti pailsėti, pabėgti tiesiog nuo visų darbų.

Taip kad galutinio verdikto – Vilnius ar Kėdainiai – dar neturiu (šypteli).

Justina ŠVEIKYTĖ

www.rinkosaikste.lt